Хербьёрг Вассму - Laimės sūnus

— Ar tu turi priešų, Karna?

— Taip.

— Turiu galvoje ne nedraugus, ne žmones, kurie tave erzina. Bet tikrų priešų! Kuriuos galėtum nužudyti!

— Taip.

— Kas jie?

Ji ėjo toliau. Sustojau ir suėmiau jai ranką. Ant mūsų lygiai lašėjo. Sijono padurkai buvo permirkę. Ant veido krito šlapi plaukai, nors ir turėjo skėtį. Jos blakstienos sulipo į mažyčius pluoštelius, nuo jų varvėjo ant skruostų.

Akimirką užsimiršau. Kažkaip supratau visada tai prisiminsiąs: nuo lietaus apsunkusias Karnos blakstienas.

Kartais apima jausmas, jog tai, ką matai ar išgyveni, tėra pakartojimas to, ką esi patyręs anksčiau. Ir negali to nei paaiškinti, nei suvokti. Žinojau, kad vis matysiu susiklijavusias Karnos blakstienas. Arba prisiminsiu jas taip ryškiai, jog tai bus išgyvenimas.

— Kas jie?

— Ilga istorija, — tepasakė ji.

— Papasakok, — paprašiau.

— Ne, ne dabar.

— Kodėl ne?

— Lyja. Man šalta!

— O jeigu nelytų?

— Benjaminai, aš pavargusi.

Ėmė mušti bažnyčių varpai. Kiekvienoje po šešis dūžius. Jie susišaukė neritmingai ir skirtingais balsais. Perėjome Šv. Anos aikštę, kaip visada, kai grįždavom iš ligoninės. Miestas jau buvo sukilęs.

Kai pasiekėme Kranto skersgatvį, diena virste išvirto iš laiptinių, pro langus ir duris. Ranka čia, koja ten. Apsiblausęs veidas po skrybėle, skėtis, plaukai.

Diena ir naktis sumaišė kvapus. Smarvę. Mums einant pro šalį, į lataką buvo išpiltas pilnas po nakties kibiras. Tuo pat metu tarp namų eilių krito ką tik užgimęs šviesos stulpas.

Matyt, dėl to stulpo prisiminiau Anderso ir Dinos vestuves. Bažnyčios varpų Ominą tarp mūro sienų. Lubos buvo nutolusios per amžinybę. Vargonai. Jie ne gaudė, kaip rašoma knygose. Griaudėjo. Aš turėsiu tėvą! Sėdėjau priekiniame suole ir mačiau, kaip per bažnyčią ateina Dina su Andersu. Abu išblyškę. Mirtinai išblyškę. Dinos akys be lėliukių. Išnyko šviesos stulpuose, krintančiuose pro langų kiaurymes. Didelių medžių lapija už langų metė šešėlius ant jų, einančių nuo altoriaus. Jie žengė susikabinę, šešėliai šoko ant jų veidų.

Stovėjau bažnyčioje ir troškau, kad Andersas, Dina ir aš galėtume kartu pasijuokt.

Nemanau, kad praradau tą viltį.

Todėl paėmiau Karnai už rankos ir pasilenkiau po suplyšusiu skėčiu. Viena skylė buvo tiesiai man virš kaktos.

Ji pažvelgė į mane. Rinitai, kiek abejingai. Galimas daiktas, reikėjo paklausti, kaip ji gyvena. Paklausti, ar, nežiūrint nieko, ji džiaugiasi, kad Danijoje nebėra karo. Paklausti, ar galiu dėl jos ką nors padaryti. Bet ji juk sakė, kad pavargusi.

Bažnyčių varpai nustojo skambėję. Mes taip pat tylėjome. Norėjau, kad ji kalbėtų su manimi. Bažnyčių varpai man visada sukeldavo absurdiškų minčių. Tada man toptelėjo, jog galiu ją paklausti apie komuniją. Prisiminiau, kaip man atrodydavo baisu, jog žmonės gauna mažytį duonos gabalėlį ir gurkšnelį iš taurės. Kad pastorius liepia jiems valgyti Jėzaus kūną ir gerti jo kraują.

Visus matydavau nelaimingus, kai jie vorele grįždavo nuo altoriaus. Jie turėdavo būti atsikratę savo nuodėmių. Tačiau atrodydavo, tarsi būtų pasmerkti mirčiai. Ar suprasdavo, kad tai nėra taip paprasta?

— Ar esi ėjusi komunijos? — paklausiau Karną.

Sutrikusi ji pažvelgė į mane.

— Kodėl klausi?

— Prisiminiau bažnyčią namie.

— Kaip?

— Mąsčiau apie nuodėmę.

— Kieno?

— Savo, — sumelavau. — Ar manai, kad įmanoma gauti nuodėmių atleidimą?

— Taip, bet daryti tai tokiu būdu — didelė gaišatis... Eiti dėl to į bažnyčią.

Ji atsiduso.

— Taip, — tariau.

— Jeigu eiti komunijos būtų sugalvojusios moterys, jos būtų įrengusios bažnyčias su ilgais stalais ir suolais, kad žmonės galėtų atsisėsti ir pailsėti jausdami, kaip nyksta nuodėmė. Taip, kaip yra dabar, trumpa ir šalta. Panašiai kaip sėklos išsiliejimas!

Ji nebe pirmą kartą sakė tokius dalykus. Net Sesilija taip nekalbėdavo.

— Karna! — dirbtinai pasipiktinau. Tada ėmiau juoktis. Palengvėjusia širdžia, nes ji man davė dingstį juoktis. Pati nesijuokė.

Buvome prie jos vartų. Ji suskleidė skėtį ir nestipriai papurtė. Rankų gyslos buvo mėlynos ir persišvietė per baltą odą. Įėjome pro didžiulius varganus vartus.

Kiemas buvo pilnas kvapų. Keptų lašinių, rytinės kavos, senų šiukšlių. Virš mūsų galvų nuo lango prie lango buvo ištemptos skalbinių virvės. Aukštai dangaus fone pamačiau visą ryšulį skudurų, kabančių lietuje. Man dingtelėjo, kad galbūt Karna taip blogai nusiteikusi dėl to, kad jai tokios dienos.

Tą pačią akimirką dangus praplyšo ir saulė skudurėliuose susisuko raudonus lizdus. Šį mėnesį jie tikriausiai nusidažė antrą kartą.

Tarsi atspėjusi mano mintis, ji negyvu balsu tarė:

— Tau negalima eiti su manimi. Man reikia miegoti.

Norėjau ją apkabinti. Bet ji išsisuko ir pakėlė veidą į mane. Užsispyrusį. Akimirką pamaniau, jog tai lietus. Paskui pamačiau. Ji verkė.

Būčiau galėjęs paklausti. Ar ji dėl ko nors nelaiminga. Ar tai kaip nors susiję su manimi. Bet aš to nepadariau.

Girdėjau jos žingsnius. Mačiau nugarą. Ji buvo pakumpusi po nutrintu paltu. Atplyšęs bato padas brūkšėjo. Atrodė, tarsi kas eitų šlubčiodamas.

Silpnas vėjas suvirpino skudurėlius ant virvės. Nustojo lyti.

Keista galvoti apie tai, kad jei būčiau paklausęs, gal būčiau galėjęs su tuo susitaikyti. Bet greičiausiai nebūčiau įstengęs.

Ilgą laiką ji nedalyvavo tame, ką suplanuodavau. Mano rimti teoriniai pokalbiai paskęsdavo jos kasdieninėse problemose ir darbuose. Kiekvieną kartą, kai norėdavau visa tai pakylėti, įvykdavo tas pats. Mat kalbėdavome skirtingomis kalbomis. Tai yra aš manydavau, kad bandau.

Buvau sušlapęs ir pavargęs, tačiau nuėjau tiesiai į Peterio smuklę ir išdžiūvau, kol suvalgiau gerus pusryčius.

Po laiko nesunku paskaičiuoti, kad tą rytą ji žinojo apie kūdikį. Nežinau, ar ji mane mylėjo. Apie tokius dalykus nekalbėdavo. Ir aš ne. Galbūt jai buvo kaip ir man. Niekada nesuprasi, kas yra meilė ir kas — vienatvė.

Niekada nesužinojau, kas buvo jos priešas.

Neverčiau jos nieko daryti. Niekada jai nieko nežadėjau. Kodėl turėčiau būti priešas?

Man ji patiko, Geidžiau jos, taip. Bet iš tikrųjų nieko apie ją nežinojau. Nei apie jos šeimą. Žinojau tik apie tuos du kambarėlius, kur ji gyveno su močiute ir broliu. O dabar dar sužinojau, kad ji turi priešą.

Daugeliu atžvilgių tai buvo maloni pažintis. Užpildydavo man tuštumą. Neniurzgėdavo apie globą, sužadėtuves ar dėmesį.

Nepriekaištavo, kad tik priešokiais ieškodavau jos draugijos ir daugiausia leidau laiką su studijų draugais. Išvis nežinojau, ką ji galvoja.

Tą rytą, kramtydamas sūrį ir kumpį, nusprendžiau kurį laiką laikytis nuo jos nuošaliau. Tas keistas mūsų ginčas mane prislėgė.

Laikysiuos nuo jos nuošaliau, pagalvojau. Jeigu ji taip nori.

12 skyrius

Suprantama, tai buvo atsitiktinumas, tačiau tą rytą parėjęs namo prie savo kambario durų radau siuntinį. Tiesiog gerai surežisuotas spektaklis. Aš pamiršau Karną.

Ant siuntinio pažinau stambią, nelygią Anderso rašyseną. Popierius tvirtas, skersai ir išilgai apvyniotas virvele. Pašto išlaidos dosniai apmokėtos, kad neturėčiau sunkumų.

Pakabinau viršutinius drabužius ant vagio netoli durų ir nuspyriau šlapius batus. Tada nusinešiau siuntinį ant stalo šalia lango, perlaužiau smalkos antspaudą ir nekantraudamas perkirpau virvelę.