Хербьёрг Вассму - Laimės sūnus

Viduje buvo didelė skardinė dėžė iš krautuvės. Joje anksčiau buvo tabakas. Andersas gerai žinojo, kad nesaugu siųsti netinkamai supakuotas prekes.

Nuo dėžės man persidavė savotiška atmosfera. Reinsneso vaizdai. Kvapai sukėlė ištisą jausmų laviną. Apsvaigino mane. Išpakuodamas turėjau atsisėsti.

Vėl buvau berniukas. Staiga aiškiai pasirodė Stinės veidas. Jos rankos, kai ji dėliodavo skalbinius, nuimtus nuo virvės. Išdžiovintus saulės ir vėjo, sudrėkintus nakties rasos.

Arklidės, šieno ir žemės kvapas. Aromatai virtuvėje pas Olinę. Elnio ragų, druskos ir raugalo kvapas. Miltų ir atidarytų butelių su sultimis. Kūrenamų žabarų. Savitas kvapas, kai bernai ankstyvą pavasarį prineša vandens į kubilą priestate. Ižo ir drėgnų pirštinių kvapas, sklindantis pro priestato duris.

Staiga prisiminiau, kaip kartą atsargiai paliečiau liežuviu šaltą geležį. Kad parodyčiau, jog esu vyras. Ir kambarius Reinsnese: vaflius aukštose vazose ant kojelių. Cigarus. Saldų cukrumi standintų staltiesių kvapą. Dulkes. Tokias lengvas. Apie Velykas jas tik nujausdavai esant ant žieminių užuolaidų. Palėpės koridorius: levanda ir standūs drobės rietimai spintose. Pintinaitės palubėje su Stinės rožių žiedais ir žolelių mišiniais. Sausas raminantis pelenų kibiro, kuris visada turėdavo būti uždengtas, kvapas. Tualetiniai kibirai, kol juos išpildavo anksti rytą. Žmonių, gyvenančių po tuo pačiu stogu, kvapai. Pėdsakai to, ką visi žinojo, bet nekalbėjo.

Ir Hana! Saldus prakaitas ir šlapi plaukai. Vilnonės kojinės. Gaivus jos odos kvapas! Kurio neužuodžiau niekur kitur. Kurį ji dabar paskleidė Lofotene.

Staiga mane apniko ilgesys. Ilgėjausi Hanos. Vėl elgtis taip, tarsi ji priklausytų man.

Vaizdų ir kvapų, kylančių nuo skardinės dėžės, vidury gulėjo Biblija. Ta pati, kuri visada gulėdavo ant Dinos sekretero prieš jai išvažiuojant.

Nežinau, ką tikėjausi rasti. Tačiau pirma, ką pajutau, buvo nusivylimas. Nesupratau, kad ji man ją siunčia, kol neperskaičiau laiško, įdėto į knygą.

Kai paėmiau Bibliją, atverčiau ir pajutau iš jos sklindančią šilumą, tarsi tai būtų gyva būtybė, pamačiau laiškus. Du laiškus.

Vienas Anderso. Permečiau jį akimis ir išskleidžiau kitą.

Buvo parašytas tvirtu stačiu braižu.

Iš pradžių nebuvau tikras, ar tai Dinos raštas. Aš to norėjau! Taip norėjau, jog rankos drebėjo. Tada suabejojau. Prisipažinau, jog nesugebu atpažinti motinos braižo. Veltui bandžiau prisiminti apskaitos knygas ir lapelius su nurodymais. Neįstengiau.

Tačiau iš turinio supratau, kad laiškas turi būti jos.

Mielasis Benjaminai,

siunčiu Jertrūdos knygą, kad pasilaikytum ją arba išsaugotum palikuonims. Norėčiau, kad atvažiuotum pasiimti violončelės. Ji stovi niekam nereikalinga. Jai bus geriau Reinsnese. Bet kelionė galbūt per tolima.

Dina

Išskyrus tai, kur galiu rasti violončelę, laiške daugiau nebuvo jokios informacijos. Parašas beveik neįskaitomas, tarsi sąmoningai iškreiptas.

Dėl bemiegės nakties ir susijaudinimo vargiai galėjau matyti. Valandėlę žingsniavau po kambarį. Paskui atsisėdau ir parašiau Dinai laišką.

Po mandagios ir šaltos įžangos, dėkojančios už močiutės Bibiliją, kurią saugosiu pats, nors ir nelabai žinodamas, ką su ja veikti, parašiau:

„Pasiimti violončelės nevažiuosiu. Išlaikiau egzaminą geriausiu pažymiu ir dabar atlieku gydytojo praktiką. Kai šį rytą gavau tavo laišką, apsisprendžiau. Važiuosiu namo, susitiksiu su lensmanu ir prisipažinsiu, kad tą 1856 metų rudens dieną aš tyčia nušoviau rusą Levą Žukovskį samišku medžiokliniu šautuvu. Tada prisiimsiu tokią bausmę, kokią jie man paskirs. Galbūt gausiu švelnesnę, nes buvau dar vaikas. Pasakysiu, kad iš pavydo praradau savitvardą, kai tas žmogus atvyko, atėmė iš manęs motiną ir pagrasino pasiimti ją į Rusiją. Jie turėtų manimi patikėti. Paprašysiu Andersą tau pranešti. Kai viskas bus baigta, galėsi pasiimti violončelę ir grįžti namo.“

Galiausiai parašiau savo adresą Kopenhagoje, apsivilkau šlapią švarką ir išėjau išsiųsti laiško.

Iš pradžių pajutau savotišką triumfą. Svaigulį. Virstantį baime, kai man dingtelėjo, jog iš tikrųjų save nuteisiau.

Siorenas Kirkegoras! Ką jis rašė? Neprisiminiau pažodžiui, bet prasmė aiški: atsisukdamas į savo vidų, jis randa laisvę. Lemties nebijo, nes ateityje neturi jokios užduoties, o laisvė yra jam palaima. Laisvė ne veikti pasaulyje šį bei tą, tapti savo laikų karaliumi ar imperatoriumi, bet laisvė žinoti ir justi, kad esi laisvas... Jis bijo ne to, kad jį palaikys kaltu, o būti kaltas.

Aš nebuvau kaltas. Bet dabar ėmiau bijoti žmonių nuosprendžio. Laisvės atėmimo iš kūno. Pažeminimo. Suvirpėjau pamanęs, jog turiu pagrindo abejoti, ar Dina norės arba galės išgelbėti mane nuo kaltės. O jeigu ji tai padarys? Sugrįš namo? Tada mus abu pražudytų žmonių nuosprendis.

Tačiau buvo po laiko. Laiškas parašytas ir išsiųstas. Papasakojau jai, ką ketinu daryti.

Grįžęs į savo kambarį, ėmiau vartyti Bibliją. Plonų lapų kampai buvo apsilankstę. Auksas nuo kraštų beveik nusitrynęs. Tekste pribraukyta, kai kur kyšojo popieriaus skiautelės. Pirmiausia atsivertė Ekleziasto knyga, trečias skyrius:

Visam kam yra savo metas

ir valanda kiekvienam reikalui po dangumi:

Yra metas gimti ir metas mirti,

metas sodinti ir metas rauti, kas pasodinta.

Yra metas užmušti ir metas gydyti, metas griauti ir metas statyti,

Metas verkti ir metas juoktis, metas raudoti ir metas šokti.

Metas išblaškyti akmenis ir metas surinkti akmenis, metas glamonėti ir metas susilaikyti nuo glėbesčiavimų. Metas ieškoti ir metas prarasti, metas sergėti ir metas atmesti.

Metas perplėšti ir metas susiūti, metas tylėti ir metas kalbėti.

Metas mylėti ir metas nekęsti...

Paraštėje šalia teksto minkštu pieštuku buvo parašyta: „Benjaminui, laimės sūnui“.

Nusvirduliavau prie lovos.

Po kurio laiko kambaryje išgirdau verkiant vyrą.

Stebeilijau į siauras gyvatės akis. Gyvatė buvo motušės Karenos paveikslas, vaizduojantis tvaną. Besirangantis kūnas stojo piestu pasiruošęs pulti. Liežuvis kyščiojo man priešais veidą. Tada pajutau įgėlimą. Baimės dantys buvo šalti kaip ledas. Draskė man odą ir mėsą, pūtė į mane kvapą, jog nedrįsau pajudėti. Tada ėmė veikti nuodai. Buvau sugautas ir neįstengiau gintis. Visas kambarys sukosi ratu. Suvokiau, jog kažką laikau glėbyje. Man ant kelių gulėjo Jertrūdos galva. Buvome sugauti vienas kito paveiksle. Viskas vyko ir lėtai, ir greitai. Kritome pro įvykių pilnus metus. Mano ir jos metus. Jertrūdos seilės tryško iš burnos kaip fontanai. Kiekvieno fontano viršuje suposi oro burbulai su paveikslėliais viduj. Dina buvo tuose paveikslėliuose. Aš buvau paveikslėliuose. Nenorėjau, kad Jertrūdos galva gulėtų man ant kelių. Nenorėjau būti Jertrūdos seilių burbuluose. Viskas buvo tik baimė ir šleikštulys.

Tačiau negalėjau ištrūkti. Burbulai su paveikslais lipo prie manęs. Prie veido. Rankų. Buvau ir tas, kuris turi priimti, ir tas, kuris viduje.

Pabudau prieš pat vidurnaktį. Buvo beveik tamsu. Ant sienų kaip niūrūs šešėliai ryškėjo retų baldų kontūrai. Pro užuolaidų tarpą prasisunkė truputis šviesos. Kvėpuodamas jutau skausmą.

Sapnas tebebuvo galvoje ir kūne, tačiau neprisiminiau nieko daugiau, išskyrus šiurpią drėgmę.

Mano žvilgsnis nukrypo ant stalo, kur stovėjo Anderso skardinė dėžė. Šalia gulėjo juoda Jertrūdos Biblija