Хербьёрг Вассму - Laimės sūnus

Supratau, kad jeigu neišeisiu dabar, rizikuoju būti pastebėtas, kai ji vėl grįš į palėpę. Todėl nulėkiau žemyn ir pasislėpiau po laiptais.

Nepaisydama instrukcijų, senutė buvo mūsų pusėje ir sugrįžo į kažkur esančią lovą.

Pagaliau už sienos išgirdau knarkimą iš dviejų vietų. Pacientai miegojo. Netrukus turėjau tapti paleistu kaliniu! Gyvenimas prisipildė akimirksnio prasmės.

Karna pasirodė duryse ir, viena ranka prisidengusi burną, kita pamojo man. Parodžiau už spintos. Buvau apie tai pagalvojęs. Šiek tiek pastumti basonus ir pasodinti ją ant suolo priešais save. Suolas buvo pakankamai žemas. Iš tiesų būtų atrodę gana nekaltai su jos sijonais aplink mane.

Bet ji ten nenorėjo. Nusivedė mane į palatą, pro širmą, kurią iš anksto buvo pastačiusi priešais vienintelę lovą, kurioje gulėjo pacientas. Jis neramiai miegojo po žalia žibaline lempa.

Tada mes atsidūrėme „kambaryje“. Tamsi kertė su Karna.

Kaip seniai tat buvo! Ji kvepėjo košės kompresais, arnika, keptais obuoliais ir šviežiu prakaitu. Su pavojinga pūlių ir saldaus kraujo priemaiša. Paslaptingai ir iš vidaus. Gaiviai ir drėgnai.

Ėmiau gaudyti orą.

Turėjome viską, ko reikėjo. Sofą prie sienos. Stalo ir kėdės tąnakt neprireikė. Ji nenorėjo būti paimama ant stalo. Turbūt jo ir kojos buvo per silpnos.

Mes plaukėme alsavime ir išskyrose palėpės „kambaryje“. Dviejų uolekčių pločio ir penkių ilgio plonomis sienomis aplinkui. Nedrįsome gaišti nusirengdami ir apsirengdami. Tiksliu išradingumu ir virpančia nekantra galima daug pasiekti.

Karna! Tebus palaimintas tavo visiškas susikaupimas net tada, kai kosėjantysis apsivertė lovoje ir ant mūsų išstenėjo savo skausmą! Tebus palaimintas tavo gebėjimas nepastebėti žaizdų, šašų ir pūlių, kraujo, neplautų kolbų ir indų. Basonų! Tų, kurių šilti moliniai dubenys ir oda aptrauktos, ašutais kimštos briaunos. Žinai, jie niekada nebūna visai švarūs! Karna!

Tu įšventinai mane į praktikantus Frederiko klinikoje. Sugebėjai! Net po to, kai Bangui tvirtinau, jog stuburo smegenys yra galvos smegenų uodega, tu sugebėjai.

Karna!

Vėliau gavau pasitikėjimo savimi ir trijų šimtų talerių algą. Tą naktį daug nekalbėjome. Vieta buvo ne šnekoms. Laikas reikalavo veikti.

Kartą sušnabždėjau jos vardą. To buvo per daug. Ji užspaudė man burną ir nujojo su manimi.

Paskui nusėlinau laiptais žemyn, lengvas kaip naktinis drugelis. Tarpais suklupdavau tamsoje tarp žalios šviesos, krintančios pro durų plyšius. Tarp kvapų ir galimo demaskavimo. Ir buvau laimingas, kad esu Kopenhagoje!

Karna! Tai buvo prieš tai, kai ėmiau galvoti kaip senis. Prieš tai, kai tave nužudžiau.

Tai buvo tada, kai tebesapnuodavau Dinos laiškus.

Būdavo, pabundu rytą ir moku juos atmintinai. Tačiau su paštu neateidavo nieko.

Užtat atėjo ruduo. Man buvo lemta ne tik būti naktiniu drugeliu Frederiko klinikos palėpėje. Buvau vienas iš laimingų išrinktųjų, kurie turėjo pradėti praktikanto tarnybą.

Mažame mediniame namuke budėjo tas pats vartų sargas, kurį prisiminiau iš savanoriškos tarnybos. Atrodė taip, tarsi tada, kai mačiau jį paskutinįkart, būtų nukirpęs savo gyvenimo siūlą ir vėl atgijęs, vos man pasirodžius. Viskas buvo nepasikeitę. Net dėmė švarke. Klausimai ir balsas lygiai tokie pat kaip anksčiau.

— Ką turite krepšyje? Kur einate? Ar esate susitaręs?

Galėjai juoktis, jei tik įstengei. Jis tikrai nebuvo toks baisus

kaip tada, kai pirmą kartą įėjau pro geležinius vartus. Prieš išlaikydamas egzaminą. Tada su sargu pasisveikinau taip, tarsi jis būtų karaliaus asmens sargybinis. Dabar tik pasakiau:

— Man reikia pas vyriausiąjį chirurgą!

Jis įtariai linktelėjo, apsimetė manęs neatpažinęs ir ėmė aiškinti, kur eiti.

— Aš žinau kelią, — trumpai pasakiau.

Vyriausiasis chirurgas vis dėlto mane atpažino. Tai man įkvėpė drąsos.

Pasiteiravau Akselio. Sužinojau, kad jis, kaip buvo sakoma, maršrute.

O kur aš gimęs? Chirurgas norėjo mane įrašyti į savo popierius.

Kai atsakiau, jis skrebindamas plunksną tarė:

— Taip, taip, teisybė. Tamsta esate daniškai kalbantis norvegas.

Nebuvau tikras, ar jis iš manęs nesišaipo, todėl neatsakiau.

— Vadinasi, esate vienas iš dešimties, kurie rytoj renkasi. Lygiai pusę aštuonių palatoje P, ten, kur prasideda vizitacija. Būtų pagirtina, jei ateitumėte per priekinį kiemą, pro klasės koridorių, pakiltumėte į siaurą vestibiulį šalia „bažnyčios“ ir ten pasikabintumėte paltą. Savanoriai ir praktikantai pernelyg dažnai atbėga paskutinę minutę, tiesiai iš Amalijos gatvės su paltu ir viskuo. Blogas įprotis!

— Aš žinau taisykles, — pasakiau ir nusilenkiau.

— Visi žino taisykles. Tačiau ponas Sakstorfas nori, kad jų būtų laikomasi!

Nieko daugiau nesakiau, dar kartą nusilenkiau ir nuėjau prie durų.

Tada atsidūriau viso to viduje. Reinsnesas liko be galo toli. Ana buvo nukirsta ranka.

Kai Karna dirbdavo, aš miegodavau, ir priešingai. Bet būdavo, kad nueinu į palėpę. Kartais ji priimdavo mano bėdą. Bet retkarčiais nusišluostydavo prakaitą ir išvydavo mane lauk. Frederiko klinikos palėpė nebuvo tinkama vieta garsiai ginčytis.

Tačiau dovanėles ji paimdavo. Ypač sekmadieniais, kai su jomis ateidavau pas ją į namus. Močiutė tebežiūrėjo į mane mandagiai ir skeptiškai.

Vieną dieną, kai su Akseliu gėrėm kavą klinikos kieme, aš pasakiau — tarsi pats sau:

— Ana? Kaip sekasi Anai?

Jis žvilgtelėjo į mane.

— Ana Londone!

Aš linktelėjau ir daugiau nebeklausiau.

Gavau laišką iš Anderso. Jis daug tikėjosi iš žvejybos tinklais ir silkių sūdymo.

Toks buvo mūsų gyvenimas.

11 skyrius

„Karas yra natūrali žmonių būsena“, — pareiškė Bismarkas. Jis pademonstravo nuostabiausią iš visų savo savybių: padarė taip, kad visa Europa tapo neutrali. Niekas nepadėjo Prancūzijai, kai su savo penkiais šimtais trisdešimt penkiais tūkstančiais vyrų Bismarkas prancūzų „triumfo žygį nuo Strasbūro iki Berlyno“ pavertė kruvinu pralaimėjimu.

Buvo pasakojamos šmaikščios istorijos, kaip imperatorienė Eugenija, sėdėdama Paryžiuje, uždraudusi vyrui grįžti iš žygio pabrukta uodega. Įsivaizdavau, kaip sergantis imperatorius tarsi koks kliuvinys tampomas tarp karinės technikos ir bagažo. Imperatoriaus apsiaustas buvo permirkęs krauju ir nutrintas, o paskutinis šampano kamštis kadai iššautas.

Kai Bismarkas nuvertė imperatorių, imperatorienė pabėgo į Londoną. Kaip daugelis kitų, tapatinausi su imperatoriumi ir niekinau pasprukusią jos didenybę.

Tuo metu Paryžius kunkuliavo. Buvo tvirtinama, kad Bismarkas nusijuokęs ir pasakęs: „Revoliucija Paryžiuje man nerūpi, aš esu kelyje į ten!“

Taip ir buvo. Staiga nuo Paryžiaus iki Kopenhagos pasidarė gąsdinamai arti. Prasidėjo apgula. Suspaudė kaip geležinis diržas. Jis, kaip žinia, Paryžių pavertė kalėjimu. Mes sužinojome apie badą, šaltį ir neviltį. Turtingieji jau seniai buvo išvykę. Vargšai pasiliko mirti badu. Tokios atšiaurios žiemos neprisiminė niekas. Buvo kalbama, jog mirtis Paryžiuje turėjo du pagalbininkus. Badą ir šaltį. Tačiau paskui buvo dar baisiau. Neapykanta tiems, kurie kapituliavo ir pasidavė Bismarkui, sukėlė patriotizmo protrūkį, nukreiptą prieš Nacionalinį susirinkimą ir turtinguosius piliečius.

Komuna tapo neturtėlių „Sezamai, atsiverk“. Vėliau miestelėnai pasirodė esą blogesni už kareivius. Tą gegužės dieną, kai versaliečių būriai įžengė į Paryžių, beprotybė tapo faktu. Tarsi uodų spiečiuje į darbą būtų buvęs paleistas didžiulis musmušis. Žmogaus gyvybė buvo verta ne daugiau kaip batai ar uniformos sagos. Versaliečiai šaudė belaisvius, o Paryžiuje paskelbė, jog už vieną galvą švento keršto vardu kris trys galvos. Paryžius skendėjo liepsnose.