Хербьёрг Вассму - Laimės sūnus

— Šito nežinau.

Jis netrenkė. Nieko neįvyko. Tebespoksojo į mane.

— Po velniais, — galiausiai tarė. Ramiai.

Palengvėjusia širdžia atsisėdau kaip reikiant ir ant naktinio

stalelio sugraibiau tabaką ir pypkę.

— Ar tiki manimi? — karštai paklausiau. Pernelyg karštai.

— Ar tikiu? Aš tikiu, kad Benjaminas Grenelvas yra labiausiai nuvalkiota šliurė, kokią tik esu matęs! O tiek metų laikiau tave draugu! Jei iš tikrųjų ji meluoja? Tai tu turėtum suprasti, kad ji turi tam priežastį! Ko sieki man ją išduodamas? Kodėl neprisiimi to kaip vyras? Skystablauzdi tu!

Jis atėmė iš manęs tabaką ir pypkę, grįžo prie kėdės ir ilgai gaišo, kol prisikimšo ir užsidegė.

— Tu teisus, — galų gale pasakiau.

Akselis dėbtelėjo į lubas už pypkės dūmo.

— Aš juk to troškau, — pasakiau. — Troškau labiau nei ko nors kita. Gulėti su Ana.

— Tokiu atveju mudu tebeturime šį tą bendra, — šaltai tarė jis be menkiausios gašlaus svajingumo kibirkštėlės.

Būtent tada puikiai supratau, kodėl man patinka Akselis. Net ir jam tęsiant savo cinišką kalbą, apie tai galvojau. Nežinau, ar tai, ką jis man sakė, dėjausi į širdį. Pasijutau apvalytas. Viskas pasidarė paprasta ir įveikiama. Galiausiai jis trenkė man maloningi smūgį:

— Ką manai daryti su Ana?

— Tu puikiai žinai, kad manęs ji taip pat nenori, — atsakiau.

— Bet jeigu norėtų?

Atsidusau ir patraukiau pečiais.

— Tada pasiimčiau ją į Reinsnesą.

Piktas šypsnys nušvietė Akseliui veidą.

— Garbės žodis! Tu augi! Aš asmeniškai būsiu tavo liudininkas, kai paprašysi jos rankos. Man bus malonumas, kad tu pagaliau žengsi vyrišką žingsnį.

Nemačiau reikalo ką nors sakyti.

— O jeigu pasirodys, kad ji nori keliauti į leduotą dykvietę? — paklausė jis.

Ėmiau nujausti, kad jis man paspendė spąstus.

— Taip nebus, — tvirtai atsakiau.

— Kodėl gi ne? Kai ji taip noriai nusiplėšia garbę?

— Negaliu atsakyti už tai, ką ji tau kalba!

Jis linktelėjo. Kurį laiką sėdėjo linksėdamas.

— Tik pamanyk, Benjaminas suprato, kokia paprasta meilė. Jam reikia turėti meilę po ranka, bet dėl jos jis nepajudins nė piršto! Jis negali atsakyti už tai, ką sako Ana. Ir negali įsivaizduoti, dėl ko ji taip sako! Jis! Kuris galvojo, kad mielai permiegotų su savo draugo sužadėtine. Tokia jo meilės ir draugystės evangelija! Sveikinu!

Jis pakilo eiti. Kol atsipeikėjau, spėjo pasiekti duris.

— Išeini?

— Manęs čia nebuvo, — sumurmėjo jis.

— Mes nebe draugai?

— Ne šiandien! — pasakė pavargusiu balsu.

— Nepasakosi jai... kad aš tai paneigiau? — paprašiau jį.

Jis pažvelgė į mane užuojautos kupinu žvilgsniu.

— Ne, — trumpai tarė.

Dabar jis manęs šalindavosi. Net ligoninėje. Kiek galėdamas geriau vykdžiau nurodymus Sakstorfo chirurginiame skyriuje. Gyvenimas, pilnas taisyklių ir karbolio tvaiko.

Kasdieninis vyriškumo išbandymas buvo tai, jog, nusižengdamas visoms padoraus elgesio taisyklėms, vaikščiodavau į Gimdymo namų teritoriją kaulyti pieno vaikui Kranto skersgatvyje. Pieną pristatydavau prie močiutės durų. Kartais girdėdavau viduje verkiant.

Gegužės mėnesį aš ir Akselis pradėjome šešių savaičių kursą akušerio „jus practicandi“ gauti, tačiau draugai kaip ir nebuvome.

Ji neatsiliepė. Dina.

Galėdavai kankinti save mintimis, jog dabar Akselis ir Ana vaikštinėja ežerų pakrantėmis arba eina į Tivolį. Nuo to tik pavargdavau. Išvis norėdavau tik miegoti.

Plačiojoje gatvėje taip rūpestingai tuštindavau tualetinį kibirą, tarsi tai būtų esminis dalykas gyvenime. Taip pat bandžiau išsiaiškinti, kokia mano finansinė padėtis. Supratau, kad turėsiu prašytis daugiau darbo, kol važiuosiu namo. Namo? Negi maniau, kad galėsiu išvengti teismo?

Savo naudai negaliu nutylėti, jog taip pat nemažai galvodavau apie tai, kad turėčiau parašyti arba telegrafuoti Andersui ir paprašyti pinigų Karnos močiutei. Keisčiausia, jog kuo daugiau apie tai galvodavau, tuo labiau silpnėjo noras iš tiesų tai padaryti.

Po žodelį narsčiau paskutinį mudviejų su Akseliu pokalbį. Jo kaltinimus. Taip pat bandžiau atkurti paskutinį susitikimą su Ana. Tačiau rodės, tarsi tai su manimi nebesusiję.

Išsitraukiau Kirkegoro knygas. Ne todėl, kad būčiau pasiilgęs jo, bet todėl, kad norėjau pabėgti nuo savęs.

„Baimė ir drebėjimas“, „Problemata: „... tik tas, kuris išsitraukia peilį, laimi Izaoką. Dirbti nenorintis duonos negauna ir yra apgaunamas taip, kaip dievai apgavo Orfėją, vietoj mylimosios pakišdami orinį pavidalą, apgavo, nes jis buvo minkštaširdis, nedrąsus, apgavo, nes buvo kitaristas, o ne vyras... norintis dirbti gimdo savo paties tėvą“.

Mielos tezės tramdomiems jausmams.

16 skyrius

Vieną vakarą nuėjau į „Vaistinę“, nes nebegalėjau pakęsti kandidato Benjamino Grenelvo. Tuo labiau našlės Plačiojoje gatvėje.

Vos tik jį pamatęs supratau, kad man jo trūko. Akselis sėdėjo po žibaline lempa. Vienas kertėje.

Priėjau prie jo stalo. Nedrąsiai. Jis abejingai linktelėjo, kai prisėdau šalia.

— Tai ką, brūžini senąjį Kanauninkų skersgatvį?

— Reikia juk pažiūrėti, ar naujiesiems Regenseno geltonsnapiams ėmė kaltis barzda, — pasakiau aš.

Jis niūriai linktelėjo.

— Ne, dar nesikala! — burbtelėjo po valandėlės.

— Aš statau, — tariau.

Kai gavome gerti ir jis vis dar nerodė gyvybės ženklų, aš paklausiau:

— Tau bloga diena?

— Mirštu iš juoko, — atsakė jis.

— Nejaugi?

— Taip!

Gurkšnojau alų dairydamasis į žmones. Dingtelėjo, kad reikia pasikabinti viršutinį drabužį. Tai padaręs vėl atsisėdau. Jis tebesėdėjo nudūręs nosį.

— Ei! — įsakmiai tariau.

— Nerėk! — sušuko jis taip, jog mergaitė su padėklu krūptelėjo.

— Ar mane nori užmušti? Ar ką nors kitą?

— Aš nežudau žmonių, — atrėžė jis.

— Tai kas yra?

— Tas ir yra.

Staiga supratau, ką jis pasakė.

— Taip, — sutikau aš, — tai ir yra visa bėda.

Valandėlę sėdėjome žiūrėdami į skirtingas puses, tarsi nepažinotume vienas kito.

— Aš buvau laidotuvėse. Dieve mano! — staiga pasakė jis. Įtempiau ausis.

— Na ir? — paklausiau.

— Ji pamanė, kad aš — tai tu... Aš turėjau, kad tave kur, duoti jai suprasti, kad tai tu...

— Ačiū už gerumą! Bet kodėl dabar sakai? Nori pakankinti?

— Taip, taip, taip, tik nusiramink! — piktai sududeno jis. Aš buvau ramus. Vengiau jo žvilgsnio.

Tada jis vėl pradėjo:

— Ar matei ją?

— Ką?

— Vaiką, — pasakė jis.

— Taip.

— Ar panaši?

— Liaukis! — paprašiau. Po to tariau: — Statau po vieną degtinės!

— Tu šiandien toks dosnus? — pašaipiai paklausė jis.

— Taip.

— Ar su Ana mataisi? — paklausė jis į orą, kai gavome degtinės.

— Ne, o tu? — savo ruožtu paklausiau.

— Taip, — atsakė jis ir tūžmingai pažvelgė į mane.

Nebuvo ko pridurti.

— Aš greitai važiuosiu namo, — pasakiau.

— Taip, dabar turbūt dega, — šaltai tarė jis.

Atsistojau nuo pilno stiklo, norėdamas išeiti. Buvo gana. Apsivilkau paltą. Jis sekė mane akimis.

— Taip, taip, — tariau ir linktelėdamas tarsi atsisveikinau. Jis sėdėjo lyg nematydamas, jog tuoj išnyksiu.

— Tavo motina vis dar užsienyje? Ar jau pasveiko? — paklausė jis taip, lyg tebesėdėtume vienas priešais kitą.

— Ji nesirgo, — atsakiau.