Хербьёрг Вассму - Laimės sūnus

— Bet juk dėl to keliavai jos aplankyti... Berlynan.

— Aš jos nesutikau, — pasakiau išsisukinėdamas.

— Nesutikai?

Likau stovėti.

— Ne!

— Bet juk parsivežei violončelę... maniau, ji taip serga, jog liovėsi grojusi. Ji juk grojo, ar ne?

— Taip, kurį laiką. Mokėsi pas maestrą.

— Aš taip ir supratau. O paskui metė?

— Taip.

— Ar ji taip pat pagaliau grįš namo?

— Ne.

— Betgi sėskis, žmogau! Ne tu turi pykti! Aš! — sušuko jis.

Gūžtelėjau ir atsisėdau ant kėdės krašto.

— Keistos ten moterys prie speigračio? — pasakė jis ir pabandė nusijuokti.

Neatsakiau nieko.

— Ar ji talentinga? Virtuoze? — paklausė jis.

— Nemanau, — pabandžiau išsisukti.

— Ką ji pati sako?

— Nieko.

— Tu neklausi?

— Juk sakiau, kad nesutikau jos! Negali klausti to, ko nematei nuo vaikystės.

— Nori pasakyti, kad tavo motina paliko tave, ir tiek?

— Panašiai.

— Gerasis Kūrėjau! Kada? Kiek tau buvo metų?

— Tiksliai nepamenu... keturiolika...

— Velniai rautų... — sumurmėjo jis, pašydamas sau barzdą. — O aš maniau, kad tave pažįstu! Kiek daug žmogus nežinai...

Neatsakiau. Bet supratau užuominą.

— Nežinojau, kad jos taip ilgai nebuvo. Ar vien dėl violončelės? Ar kilo koks nors skandalas? — paklausė jis.

— Dėl violončelės. Kiek man žinoma, — sumelavau.

Valandėlę tylėjome. Degtinės stikliukas akimirkai pranyko

jo saujoje. Aš pažiūrėjau į savo rankas. Nė vienam iš mudviejų neteko daug dirbti fizinio darbo. Mano rankos nebuvo tam ir sukurtos. Palyginti su Akselio, nelabai tvirtos. Paveldėjau ilgus Dinos pirštus. Nors iš kur man žinoti? Jakobas galėjo turėti tokius pirštus kaip nuo čia iki Eresuno! Akselio rankos atrodė taip, tarsi gimstant kalvio kūdikio rankos būtų atitekusios pastoriaus sūnui.

— Nori pasakyti, kad jos neradai? Kad nežinai, kur ji?

— Panašiai.

— O bandei? Ar taip viską ir palikai?

— Liaukis! Manai, kad šiaip sau važiavau į Berlyną?

— Neilgam buvai išvykęs.

— Jos ten nebuvo!

Kaip apimtas manijos, jis pešiojo sau barzdą.

— O ką, jei tu ją aplankysi? Dabar! — pasakė jis.

Jo balsas buvo šnabždesys pro atvirą langą naktį.

— O kam?

— Kad išsiaiškintum, ar ji nori tave matyti. Kaip ji gyvena.

— Aš juk bandžiau. Man nebeįdomu, kaip ji gyvena!

Jis spoksojo į mane, paskui stipriai užsimerkė ir išsiviepė.

— Tu manęs neapgausi, velniai griebtų! Nuo tada, kai ji išvažiavo, nebuvo nė vienos dienos, kad apie ją negalvotum!

— Cha...

— Ar aš neteisus?

— Na, taip. Retkarčiais...

— Mes važiuojame!

— Kur?

— Taip, tau reikia palydovo. O man reikia pakeliauti! Ne tik moterims reikia pamatyti pasaulio, kol mes plūkdamiesi vos galo negaunam! — išsišiepė jis.

— Aš neturiu už ką keliauti.

Jis padūsavo ir, atkišęs suspaustas lūpas, susimąstė.

— Pabandysiu sutvarkyti.

— Ne, aš negaliu lįsti skolon.

Ėmiau dėstyti, kokia nelaimė iš žmonių skolintis pinigų. Valandėlę jis žiūrėjo į mane. Tada trenkė kumščiu į stalą.

— Tu bailys! Neturi drąsos aplankyti savo motinos! Bijai, kad ji tave atstums!

Kambarys staiga apvirto aukštyn kojomis. Akselis buvo šlykšti, dvokianti dvėsena, nuo kurios turėjau sprukti, kol dar nevėlu.

Netvirtai atsistojau norėdamas eiti, tačiau jis ištiesė ranką ir pasodino mane atgal.

— Aš važiuosiu kartu į Berlyną! — tvirtai pasakė.

— Dėl ko taip nusprendei? — paklausiau ir pastebėjau, kad jis prisidegė vieną iš profesoriaus Havanos cigarų.

— Ar svarbu?

— Taip.

— Kodėl?

— Man reikia žinoti, kokie tavo ketinimai. Ar taip darai norėdamas atkeršyti Anai, ar padėti man.

— Nei viena, nei kita. Tik labai egoistiškas noras pakeliauti po pasaulį, — atsakė jis.

Jis ištiesė ranką. Senu įpročiu paskolino man cigarą. Aš užsitraukiau porą dūmų ir atidaviau.

— Eime, — tariau ir ištuštinau stikliuką.

Jis, net keista, pakluso. Patraukėme jo pusėn. Į Valkendorfą.

— Aš neturiu pinigų važiuoti į Berlyną, net jei norėčiau, — tariau.

— Ar negali iš kur nors gauti?

— Ne. Tai yra galėčiau paprašyti Andersą. Bet nežinau, kaip ten viskas namie klostosi. Be to, ilgai truktų.

— Galiu parūpinti tau paskolą, — tvirtai tarė jis.

— Iš kur gausi pinigų? — paklausiau.

— Iš mamos, — išsišiepė jis.

— Nesakydamas, kam tau jų reikia?

Jis patraukė pečiais.

— Ji turbūt mano, kad turiu skolų.

— Kodėl tau taip parūpo?

— Juk sakiau.

— Nori, kad būčiau kuo toliau nuo Anos! Bet aš juk greit išvažiuoju! — pasakiau.

Jis sustojo ir nutvėrė man už rankos.

— Ne vien tai! Esi bailys, jei nesupranti. Nemanau, kad galiu padaryti ką nors daugiau dėl Anos. Kol kas. Jeigu moterys gali keliauti, galiu ir aš!

— Taip, taip, — pritariau.

Po kelių žingsnių jis vėl sustojo ir suėmė man už rankos. Jo juokas nebuvo geras.

— Aš buvau ten šįvakar. Pas Aną, — nusijuokė.

— Ar buvo taip linksma?

— Nelabai, — prisipažino jis. — Ar papasakoti, kodėl?

— Hm...

— Ji nevalgė su mumis vakarienės. Aną užklupo ūmi negalia, dėl kurios ji nepajėgė sėstis prie stalo. Patikėk, Benjaminai, aš net nepasisiūliau nustatyti diagnozės. Ji buvo pernelyg akivaizdi. Bet guodžiau tėvus, nes gero išsiauklėjimo man netrūksta. O Benjaminas Grenelvas sklandė ore lyg užkerėta dvasia!

— Man labai gaila, — sumurmėjau.

— Į sveikatą, — tuo pat atkirto jis. — Tau viskas atleista.

— Tu pernelyg jaunas, kad būtum toks pagiežingas, — pabandžiau.

Tačiau jis net nesistengė atsilyginti tuo pačiu. Jau kadai buvome praėję Valkendorfą.

— Niekada su ja nebesusitiksiu, — pasakiau ir paspyriau kažką ant kelio. Tas daiktas buvo didesnis ir kietesnis, nei tikėjausi.

— Nieko panašaus! Tu susitikinėsi su ja! — piktai atšovė jis. — Ir po kiekvieno karto tapsi vis sveikesnis ir sveikesnis. Vienas su ja kalbėsi apie mane. Trise juokausim. Tu būsi man draugas ir sutuoktuvių liudininkas. Užtat gali būti tikras, kad aš parūpinsiu kapitalo ir surasiu tavo motiną.

Stovėjome tarp dviejų gatvės žibintų. Nemačiau nieko, išskyrus jo ranką, laikančią smilkstantį cigarą.

— Ar tai ir vadinama draugyste? — paklausiau.

— Taip, gali būti tikras!

— Greitai nusprendei, kaip mane nupirkti? — pasakiau.

— Taip, aš mąstau greitai. Bet tavęs neperku. Man tavęs reikia.

— Ar jau taip savaime suprantama, kad esi tinkamiausias... Anai?

— Taip. Jau esu sakęs. Buvo aišku nuo tada, kai susitikome pirmą kartą. Anai buvo šešeri, o man aštuoneri. Žinojome tai visą laiką. Mudu turime būti kartu. Tai gražu. Rimta. Ne tam, kad kas nors ateitų ir sugadintų.

— Niekada nesi kalbėjęs apie... apie meilę. Maniau, jog tai buvo praktinis susitarimas.

— O jeigu aš būčiau kalbėjęs skambius žodžius apie meilę, nebūtum bandęs? Ar tai turi galvoje?

Ką galėjai į tai atsakyti?

— Nebūtum bandęs? — pakartojo jis ir išpūtė tirštus dūmų žiedus mums virš galvų. Jis buvo pranašesnis.

— Nežinau, — prisipažinau.

Jis žengė kaip bulius, nunarinęs ragus. Gerą kelio galą. Nesakydamas nieko. Paskui tarė:

— Tik pamanyk! Prisipažinimas!

Dangus apsiniaukė, ir, kai ėjome pro suakmenėjusį raitelį Naujojoje karaliaus aikštėje, ant mūsų užtiško pirmieji dideli lašai. Medžiai aplink skulptūrą smarkiai suošė, Akselio plaukai atsistojo piestu. Vėlyvas batų valytojas sielvartingu tempu pro mus pravežė savo vežimėlį. Dangų nušvietė pora vienišų žybsnių.