Хербьёрг Вассму - Laimės sūnus

šuo ir ėmė glaustytis prie kojų. Pasilenkęs jį paglosčiau. Dangus dažėsi violetine spalva. Suskambo Šventosios dvasios bažnyčios varpai. Septyni dūžiai.

Ana išbuvo su manimi visą valandą!

18 skyrius

Akselis gyveno naujajame Valkendorfo bendrabutyje. Vietą ten galėjo gauti ne bet kas. 1588 metais Frederikas II patvirtino, jog Videklosterio vienuolynas turėjo būti perduotas valdytojo Valkendorfo nuosavybėn ir būti būstas šešiolikai neturtingų darbščių studentų. Tačiau laikas daug ką pakeitė. Senasis vienuolynas buvo nuverstas ir pastatytas naujas pastatas.

Akselis nebuvo nei vargšas, nei darbštuolis. Tačiau vis tiek ten gyveno. Už masyvių vartų, dailiai apkirptų gyvatvorių ir vėliavos stiebo. Su atskirom durim iš koridoriaus. Studentui ar praktikantui — tiesiog rojus.

Praėjus dviem dienoms po susitikimo su Ana, nuėjau pas Akselį priminti jam apie mūsų kelionę. Ligoninėje jo nemačiau.

Jis, kaip ir aš, kambario duris palikdavo nerakintas. Įėjau ir įsitaisiau lovoje. Su visais batais ir vienu iš jo cigarų paguodai. Kiek nusnaudęs pabudau savaime, tačiau Akselio dar nebuvo. Kai išgirdau pro duris praeinant kitą gyventoją, iškišau galvą ir paklausiau, ar nežinąs, kur Akselis. Sužinojau, kad jis porai dienų išvykęs namo.

Jau buvo įsėlinusi prieblanda. Apsisprendęs kritau ant lovos ir prisidegiau dar vieną cigarą. Po valandėlės supratau, kad jis išvažiavo namo parūpinti pinigų kelionei. Taigi į viską pažiūrėjo rimtai!

Ji, matyt, judėjo beveik be garso. Žingsnius išgirdau tik tada, kai atsivėrė durys ir ji uždususi įžengė į kambarį. Ana!

Pamačiusi mane, sustojo. Abi rankas paslėpusi už nugaros. Tarsi laikytų užrėmusi duris nuo nežinomų priešų.

— Tu! — šūktelėjo.

— Taip.

Galėjai įsivaizduoti, jog guli Akselio lovoje ir sapnuoji Aną. Tačiau taip nebuvo. Tai tikrai buvo ji.

— Ką čia veiki? — paklausė lėtai, kapodama žodžius.

— Laukiau Akselio. Sako, kad jis porai dienų išvykęs namo. O tu?

— Atėjau aplankyti Akselio, — tarė ji.

— Ir dažnai jį lankai? — paklausiau bandydamas būti pašaipus.

— Kai kada.

— Ar tavo tėvai žino?..

— Kodėl klausi?

Jos akys buvo apsiblaususios. Sienų tamsis — trapi mėlynuma. Pakilau nuo lovos. Neįmanoma vieta. Užgesinau cigarą. Mažas kambarėlis buvo kevalas. Gaubiantis Aną ir mane! Turėjau ją čia. Arti savęs. Vieną. Niekam nematant.

Iš gelmių atplūdusi banga kilstelėjo mane. Puoliau per kambarį. Delnais suspaudžiau jos kaklą ir savo kūnu prirakinau ją prie durų. Susiradau jos burną, spausdamas ją tarp durų ir savęs. Spaudžiau neliesdamas jos!

Užrakinau duris. Taip, tikriausiai jas aš užrakinau.

— Ne! — pasakė ji, kai sukausčiau ją rankomis ir vėl pabučiavau. — Ne! — sakė ji, kai vėl ir vėl kartojau jos vardą.

Be jokios abejonės, ji sakė „ne“. Tačiau buvo su manimi! Jutau, kad ji su manimi. Buvau išmokęs, kad „ne“ ne visada reiškia „ne“. Turbūt nežinojau, kad esu toks stiprus? Ar žinojau? Ar mėgavausi tuo? Akselio kambary. Paskui ir Akselio lovoje. Ant jo dryžuotos šiurkščios lovatiesės su aiškiomis batų tepalo ir cigaro žymėmis.

Mano jėga prasiskynė vietos gėlių pievoje. Kvapas! Gerasis, laisvasis šėtone, kaip kvepėjo Akselio kambary! Ana! Oda. Audeklas. Plaukai. Sienos padengtos ruda, matine žeme. Lubos tokios lengvos nešti. Tam, kuris stiprus. Ji taip lengvai pasiekiama.

Net jei prisiminiau, kad ji atėjo norėdama slapta susitikti su Akseliu, iš tiesų buvo ne taip. Nes ji buvo su manimi!

Ir vaizdavausi, kad ji taip pat ilgėjosi. Norėjau įrodyti jai, kad ir ji ilgėjosi. Manęs!

Tai nebuvo svaigus, paslaptingas nakties sapnas. Toks, iš kurio pabundi su blausiu džiugesiu, tačiau nepanaudojęs kūno. Rankų. Kam iki šiol pasaulyje buvo tos dvi nelemtos rankos?

Ir delnai. Mano delnai turėjo padaryti tiek gerų darbų. Visur vienu metu. Uždusęs bandžiau peršokti visus jos sodus. Šokinėjau per aptvarus ir tvoras. Skainiojau gėles iš visų lysvių.

— Ne! — sakė ji.

Bet tai juk buvo muzika? Žinoma, muzika! Jos balso. Nesvarbu, ką ji sako, nes iš vidaus sklinda muzika.

— Ne, — pakartojo ji.

Tačiau jos „ne“ buvo už mano suvokimo ribų.

Tą akimirką, kai pajutau jos pirštą spaudžiant man dešinę akį taip, jog viskas pasidarė juoda ir trošku, išgirdau ją verkiant.

Galima įsivaizduoti, kad tai reikėjo daryti gražiau. Ramiau. Meiliau. Taip nebuvo. Juk negalėjai žinoti, kad turi tiek daug jėgos.

Tačiau turėjau liautis dėl skaudančios akies. Mirksėti, mirksėti. Skausmas sustiprino geismą, tačiau kuriam laikui sutramdė jėgą.

Tada supratau, kad buvau parsivertęs Aną ant lovos. Ši buvo visa sujaukta. Taip pat elegantiški jos drabužiai. Viskas. Tačiau kaip velnioniškai saldžiai kvepėjo!

Gulėjau vieną ranką įkišęs po švarkeliu ir palaidinuke ir laukiau, kol nustos verkusi. Ten, viduje, buvo kažkas baisiai minkšta. Jos oda. Šilta tarsi Stinės gagų jaunikliai.

Maniau, kad ji bandys atsikelti. Tačiau gulėjo visiškai ramiai. Baisiai ramiai. Pakėliau vieną voką ir pažvelgiau tiesiai į akį.

Tada ėmiau judinti ranką. Iš lėto. Laukdamas, kad ji ims gintis nuo manęs. Tačiau jos ranka surakino man kaklą, o pirštai įsismelkė į plaukus. Buvo taip gera. Kad ji laiko ranką mano plaukuose.

Nesitikėjau to. Tai reiškė atleidimą. Tarp mūsų šmėstelėdavo Karnos rankos. Silpnos. Tik akimirksnį. Tačiau tai buvo niekis.

Vėl puoliau jos bučiuoti, nesvarbu, kad galėjo supykti. Kai kartą atsimerkiau, pamačiau žvėries žvilgsnį. Baikštų, niršų, nerimastingą, goslų. Viskas sykiu. Įsikniaubiau į ją, kad pamirščiau Karnos kraują. Rijau seiles ir kapanojausi. Mano varpa buvo tokia stangri, jog skaudėjo. Tvardžiausi. Abiem rankom susiradau jos odą, bet tvardžiausi.

Jos skrybėlaitė nulėkė ant grindų. Idiotišku judesiu bandžiau ją pakelti. Tačiau ji paspyrė. Jai iškrito šukos ir plaukai išdriko.

Tada ji padarė! Negalėjau apie nieką galvoti, kai ji tai darė.

Plėšė palaidinukės sagas, traukė apatinių raištelius ir kabliukus. Ir jos gulėjo ten. Anos krūtys! Kaip du nemaži apvalūs gintaro luitai prie kranto tamsoje.

Nori, tikėk, nori — ne. Bet tai buvo tiesa. Galėjau žiūrėti į jas ramiai, nebijodamas, kad pabėgs. Jos nebuvo labai didelės. Bet auksinės, tamsiais mažais speneliais. Kitokios nei matytos iki tol?

Kodėl šventomis akimirkomis bandai viską sugadinti? Kodėl gulėdamas su Ana lyginau? Su kuo? Su Madam iš Peterio Madseno skersgatvio? Ar tąja su aksominiu kaspinėliu aplink kaklą ir bjauriomis mėlynėmis ant krūtų iš Ramybės skersgatvio? Ar su vienišąja ponia iš Berlyno? Ar odžiaus Andrėja? Dieve mano, kaip galima sugadinti švenčiausias akimirkas! Putnios, nokios Karnos krūtys dideliais minkštais speneliais? Kai delnuose guli Anos krūtys?

O Ana? Ar ji matė mane? Mano mintis? Ar suprato, kad lyginu ją su visom kitom? Ar matė, kaip mažai iš tų kitų išmokęs? Mat beveik viskas būdavo daroma iš savotiškos būtinybės. Ar tai išvis daroma iš meilės?

Geismas? Ana! Ar tai gali būti meilė?

Aš neklausinėjau. Geismas buvo eržilas. Nesustabdomas. Jis įveikė kliūtis ir peršoko pylimus. Tai buvo galas. Mano rankos ir kūnas tai darė norėdamos patenkinti ilgesį.

Kas įvyksta, kai patenkini ilgesį? Nesvarbu, kas įvyktų, trok- šiu tai pakartoti. Būtent su ja!

Ana turėjo būti drąsesnė už mane. Ana! Gabioji profesoriaus dukrelė. Liečiau jos veidą ir plaukus. Glamonėjau odą. Jaudinančias ribas tarp plonos medžiagos ir odos. Kraštelius. Juosteles. Sagas. Jos sėdmenys turėjo puikų, stangrų paviršių. Tarsi liestum senojo šezlongo Reinsneso rūkomajame pliušą. Taip norėjau išvysti ją nuogą. Pajusti jos liemens odą.