Хербьёрг Вассму - Laimės sūnus

— Taip, namie. Sėdi ant suolo prie vandens siurblio.

Ana! Tikriausiai Ana! Prisišaukiau ją!

Stipriai užsimerkiau ir apsimečiau miegąs. Sijono šnaresys negalėjo suklaidinti. Jos šešėlis krito ant manęs, bet neišsidaviau. Tai buvo žaidimas. Žaidimas, leidžiantis skrajoti. Išaugęs iš mano kūno. Medis, kurio šakos danguje, o šaknys mano kirkšnyse.

Iš tylos girdėjau, kad ji mane stebi. Bet neatsimerkiau. Ji turi mane paliesti, kad išsiduočiau. Turi prieiti prie pat manęs. O aš būsiu nekaltas. Ji turi prieiti prie pat manęs, kaip priėjo Valkendorfe. Šįkart ji atėjo pas mane!

20 skyrius

— Benjaminai, — pašaukė kažkur virš manęs.

Balsas? Iš kur man jis pažįstamas? Banga. Lėta. Balsas kvepėjo. Taip beprotiškai švietė. Skaudėjo. Tarsi kas laužtuvu būtų norėjęs man atplėšti akis. Atrodė, lyg kažkas kietai keletą kartų sudavė man per smilkinius.

Staiga pasidariau mažas ir sėdėjau ant juodo žirgo, vedamo per laukus. Ji stovėjo šalia geltonu kostiumėliu ir gelsva plačiakrašte skrybėle.

— Benjaminai!

Net nepajutau, kaip atsistojau prie suolo. Turbūt pamaniau, kad einu į savo kambarį numigti. Buvo taip tvanku ir karšta. Anderso laiškas jau sudrėko rankoje. Kai atgniaužiau pirštus, jis savaime prilipo prie delno.

Kažkas buvo ne taip veidui. Galėjai pasakyti sau, kad tereikia pradėti eiti, tada viskas išsispręs ir viskas bus kaip anksčiau.

Mat jeigu tai būtų tikrovė, žinotum, ką daryti. Juk planavai nuo pat vaikystės! Viską. Ką pasakysi. Ką ji atsakys.

Tuomet ten tebuvo balsas. Vėjas nuo jūros? Čia, Kopenhagos kieme? Banalus ilgesys? Tariantis:

— Benjaminai... Nepažįsti?

Tada švytuoklė ėmė siūbuoti. Iš pradžių pamažu. Paskui vis greičiau. Galėjai sugriebti ją ir sustabdyti. Tačiau įsikabinęs nebegalėjai pasileisti ir turėjai svyruoti kartu.

Taip, siūbavai iš vienos pusės į kitą. Toli kosmose. Galiausiai tokiu didžiuliu greičiu, jog turėjai atsisėsti. Tačiau medinis suolas nebuvo saugus, taigi geriausia buvo iš karto vėl atsistoti.

Vėsi, drėgna ranka ant kaktos. Vanduo, tekantis šalia. Kaipgi niekas nepasirūpino sutvarkyti čiaupo? Kodėl taip mažai kuo galima pasitikėti? Kodėl neini į lovą, kol dar nevėlu?

Kvapas sustiprėjo. Turėjai pakelti ranką, kad apsigintum. Kad padarytum tam galą. Ranka palietė jai krūtinę. Švarkelis buvo atsagstytas. Šilta oda per ploną audinį. Jos veidas! Taip arti. Ar galima jį paliesti?

Aš nekaltas, jog pasakiau:

— Mama!

Kartojau tai ir kartojau. Metai išnyko. Viskas buvo ten, kur buvo ir visada bus. Iki ruso. Aš ištirpau savo paties kūne. Įsikabinau į ją. Verkšlenau.

Ji laikė mane. Nežinau, kas įvyko. Nežinau, ką sakiau. Tik tiek, kad ji laikė. Ir kad šviesios jos akys žvelgė į mane. Ramiai. Santūriai, lyg drąsindamos save. Su nuostaba, tarsi ji galvotų: „Taip, tai jis!“

Ji mane mato!

Dar nieko nebuvo pasakiusi. Tik: „Benjaminai...“ Ir: „Nepažįsti?“

Vis tiek įėjome kartu į namą, tarsi daug metų būtume taręsi, jog turime pasislėpti. Laiptais aukštyn. Per keptų svogūnų tvaiką.

Savo kambaryje užsisvėriau ant lovos galo. Spoksojau į ją. Tada puoliau prie atidaryto lango ir vėl atgal. Nepaliaudamas spoksoti.

Ji nusivilko kostiumėlio švarką ir nusiėmė skrybėlę. Atsisėdo ant lovos. Lyg ir atsiduso.

Kažkas mėtė į sieną sviedinį. Aš skaičiavau smūgius. Dvidešimt vienas. Tada pasidarė tylu. Be galo tylu.

Atrodė, jog tai gerosios mirties palaima. Per vidurį mirties atėjo našlė Frederiksen jaunai Grenelvo mamai pasiūlyti šaltos arbatos arba sodos vandens.

Ji padėkojo ir paklausė, ar galime visa tai gauti kambaryje. Mes turį apie tiek daug pasikalbėti — tegu ji nesuprantanti neteisingai.

Ir ponia Frederiksen visai nesuprato neteisingai.

— Jaunuolis tiek mokėsi ir dirbo, jog neteko pusiausvyros. Buvo kaip nesavas, — pasakė ponia Frederiksen parodydama, jog jai ne vis vien.

Galėjai pamanyti, jog namuose esi svarbus asmuo.

Sodos vanduo buvo atneštas gražiausiose taurėse iš didžiosios indaujos.

Kambaryje vėl suskambėjo Dinos balsas. Padvelkė pro ausis kaip vėjas. Maži nereikšmingi žodeliai. Mažyčiai klausimėliai.

Ar aš tikrai negalavęs. Ar netoliese yra vietų, kur galėtume pavalgyti.

Pavalgyti?

Kažkur manyje rados tyli galinga upė. Joje viskas plaukė. Tai, ką ji sakė.

O šviesiosios akys? Nejaugi jos tokios? Tokios skaidrios? Kaip galėjau jų neapkęsti? Kaip kada nors galėjau manyti, kad ji kalta? Kuo kalta?

Galėjau apkabinti jos rankas, dėl visko atgailaudamas. Tačiau susitikusi su jos akimis, upė nešė žodžius:

— Tu turi pamatyti Karnos dukterį!

Tada ji nusišypsojo. Ir viskas pasidarė taip paprasta. Paprasta! Kol ji nepaklausė:

— Karnos dukterį?

Manau, tik tada supratau, kad čia iš tikrųjų Dina.

Ji sėdėjo ir žiūrėjo į mane. Klausiamai. Dievas ir Dina matė mane. Aš ėmiau drebėti.

Pagaliau įstengiau pakratyti galvą ir pasakyti, kad nieko nebuvo. Visai nieko! Ir upė tekėjo toliau su jos žodžiais. Mažais burbuliukais, kylančiais iš dugno. Iš senų pagalių, gulėjusių gelmėje ir pamažu virtusių žeme. Iš mažų žuvelių, pasislėpusių prie krantų. Galėjai matyti jas blykčiojant po vandeniu.

Bet tada ji staiga atsistojo ir nuėjo prie durų. Puoliau iš paskos. Smarkiai suspaudžiau jai ranką. Trūktelėjau.

— Neišeik. Neišeik! Šįkart tu neišeisi, Dina!

Kalbėjau grėsmingu balsu. Spoksojau į ją ir grasinau, o ji muistėsi. Bet akys buvo ramios. Siaubingai ramios.

— Aš neišeinu, Benjaminai! Man tik reikia į kiemą.

— Nieko panašaus! Nieko panašaus! Liksi čia!

Ji užsimerkė, atsimerkė, pažvelgė į mane. Beveik švelniai.

— Tada mums teks eiti kartu, — tarė ji.

Aš paleidau ją.

— Paskui nueisime kur nors pavalgyti, — kalbėjo užsidėdama skrybėlę.

Atsistojau tarp jos ir durų. Ji nuėjo prie violončelės dėklo ir uždėjo ant jo ranką. Nieko nesakė. Tik parodė pastebėjusi.

— Na? — tarė ji. — Ar neapsivilksi ir tu švarko? Kad atrodytum kaip žmogus?

Padariau, kaip ji liepė.

Ji stovėjo vidury kambario pasiruošusi ir keletą kartų apsižvalgė.

— Taigi šiame kambaryje gyvenai ir tu, ir Johanas?

— Taip, — murmtelėjau.

— Ar tau čia patinka?

— Aš čia gyvenu, — atsakiau.

Einant pro duris, ji pasakė:

— Tu kalbi daniškai?

— Taip.

— Ir su manimi?

— Ir su tavimi.

Negalėjau matyti jos veido, nes ji ėjo pirma. Bet numaniau, kad šypsosi. Nereikėjo man taip atsakyti. Reikėjo kaip nors pajuokauti. Pasakyti, kad tai tapo įpročiu. Bet ką.

„Kanalo“ kavinė. Tarsi būčiau aklas, ji man garsiai perskaitė valgiaraštį, kabantį ant durų staktos aukštai virš manęs. Apžiūrinėjau jos odą. Ausies spenelį su įvertu perlu. Raukšleles prie burnos. Plaukų šaknis. Krūtinę. Taliją po ilgu smaugtu švarku.

Ji buvo vyresnė. Lieknesnė, nei prisiminiau. Gili raukšlė tarpuakyje? Ar anksčiau ji nebuvo gilesnė? Keista. Ar ją lankė daugiau gerų minčių nei anksčiau? Pajutau vaikišką pavydą. Todėl perkėliau žvilgsnį ant jos smilkinių. Jie buvo vos vos žilstelėję.

Prie stalo restorano gilumoje vėl kaip ir atgavau pusiausvyrą. Sugalvojau žiūrėti jai į nosį. Taip galėjau išvengti jos akių. Kai ji pasukdavo galvą, pasirodydavo ryški nosies kuprelė. Aukšti skruostikauliai. Lūpos beveik neturėjo Amūro lanko. Neprisiminiau, kad būčiau tai pastebėjęs anksčiau. Tačiau viršutinė lūpa turėjo gilų griovelį po nosimi. Tarsi ryžtingas pirštas, norėdamas atitaisyti klaidą dėl lanko, būtų įspaudęs ten duobutę. Burnos kampučiai buvo užsirietę taip, kaip juos prisiminiau. Ar jie tokie pasidarė tik man? Nes aš žinau?