Хербьёрг Вассму - Laimės sūnus

Ar iš tiesų jos bijojau? Dabar, kai ji čia, nežinojau, ką jai pasakyti. Visi priekaištai ir kaltinimai, sugalvoti per visus tuos metus, kur jie dabar? Kur, po velniais, dingo visi žodžiai? Kodėl nežiūriu jai tiesiai į akis ir nesakau, ką apie ją manau?

Ji valgė tą pat kaip ir aš. Kumpį ir sūrį su juoda duona, užsigerdama stipriu alumi. Ilgą laiką kramtėme tylėdami. Tarp kiekvieno kąsnio rijau ją akimis. Ji buvo taktiškesnė. Porą kartų uždėjo delną man ant rankos.

— Nevalgyk taip greitai! —pasakė kone įsakmiai.

Nustojau kramtęs. Ji man davė įsakymą. Juokinga. Bet ėmiau kramsnoti kiek galėdamas gražiau. Vis tiek pabaigiau daug anksčiau už ją.

— Būtumei mačius mano draugą Akselį! — karštai leptelėjau. Lyg mokinukas, kuriam pagaliau šauna į galvą, kaip pralinksminti suaugusįjį.

— Kuo jis ypatingas?

— Jis moka gerti žalius kiaušinius ir degtinę... To tikriausiai išmoko ne namie. Jis iš pastoriaus šeimos...

Nutilau ir išraudau. Pats girdėjau, kaip tai juokinga. Nemačiau savo motinos nuo vaikystės, ir pirmiausia imu pasakoti apie Akselio valgymą.

Jos akys juokėsi. Aš padrąsėjau. Sotus ir su bokalu sunkaus alaus kraujyje atvirai ją apžiūrinėjau. Užsimaniau ją suerzinti. Sutrikdyti. Supykinti. Būčiau galėjęs ją sulaikyti, jei taip įsižeistų, jog norėtų išeiti.

— Gavau šiandien laišką iš Anderso, — išpyškinau. — Per vieną dieną tiek įvykių! Nori paskaityti?

Ji papurtė galvą ir gurkštelėjo alaus.

Išsitraukiau laišką iš švarko kišenės dėdamasis, jog nesupratau.

— Aš perskaitysiu! —žvaliai pasakiau ir palengva išlanksčiau popierių.

— Ne! — garsiai pasakė ji.

— Kodėl?

Ji prieštaraudama pakėlė ranką.

— Tu bailė! — sušvokščiau.

Vos tik ištariau šiuos begėdiškus žodžius, išgirdau, jog jie buvo pasakyti nedaniškai. Dar labiau įsiutau.

— Geriau jau tegu bus taip, — iš lėto pasakė ji, apsimesdama nepastebėjusi, kad nustojau kalbėjęs daniškai.

— Ar tu neskaitei nė vieno laiško, kuriuos tau siuntėme? — iškošiau pro dantis.

— Visus, kuriuos esu gavusi. Bet tada aš buvau viena. Viskam savo laikas, Benjaminai.

— Šit kaip?

Ji pasilenkė prie stalo ir abiem rankom parėmė smakrą. Lūpų kampučiai užsirietė, bet akys buvo rimtos.

— Pasidėk laišką, jis skirtas tau, ne man, — pasakė ji.

Aš pradėjau balsiai skaityti.

Maniau, kad ji atsistos ir norės išeiti, tada galėsiu sukelti sceną. Tačiau ji tik sėdėjo ir žiūrėjo j mane.

Skaitydamas ir stebėdamas ją akies kampučiu, ieškojau tinkamos intonacijos. Tai buvo nelengva. Valandėlę žodžiai skraidžiojo tarp mūsų kaip vabzdžiai. Nė vienas nenorėjom jų gaudyti. Staiga supratau, kad ji teisi. Andersas išnyko. Jis buvo tik įrankis kovoje su Dina.

Sulanksčiau laišką. Lanksčiau ir lanksčiau. Dar kartą, paskui dar. Kol rankoje liko tik nedidelis popieriaus gniužulėlis. Kai padėjau jį ant delno, pajutau, jog popierius kažko iš manęs nori. Bando atsilankstyti. Maži dreskiantys sparneliai ant odos.

— Verčiau papasakok viską apie save. Tai, ką nori, kad išgirsčiau.

— Kodėl?

— Nes dabar esu čia ir galiu klausytis.

Tai buvo taip keista. Kalba. Kaip seniai ją girdėjau. Susierzinau, nes buvau sujaudintas. Ji kalbėjo taip, tarsi būtų atvykusi tiesiai iš Reinsneso. Šiandien. Ir niekada nebūtų išvažiavusi.

— Baigiau praktiką. Nusipirkau daktaro lagaminėlį.

— Tai didelė pergalė, Benjaminai! Niekada nemaniau, kad mokysies daktaru...

— O ar blogai būti daktaru?

— Ne, puiku! Bet aš maniau, kad tu mieliau skaitysi romanus, ir panašiai.

Ji tai pasakė! Pagyrė! Vis tiek viskas negerai. Ne šitaip ji turėjo tai pasakyti! Kodėl užsiminė apie romanus? Kodėl, po velnių, taip pasakė?

Stovėjau paplūdimyje ir žiūrėjau, kaip Dina bėga alėja. Prie ruso kūno. Stovėjau vandenyje ir įsiręžęs bandžiau užtraukti ant kranto valtį. Vienas. Dabar ji pasiekė rusą. Aš stovėjau vandenyje. Valtis buvo per sunki.

Sukilo blogumas. Kumpis, sūris ir alus veržėsi lauk.

— Ar tai viskas, ką turi man pasakyti? Ar negavai laiško, kad aš save įduosiu?

— Aš gavau tą laišką.

— Tada žinai! Viską!

— Niekas visko nežino. Bet aš žinau pakankamai, kad būčiau čia. Tikiuosi, tu dar neįdavei savęs? — pasakė ji.

Ar ji kalba apie orą?

— Velniai griebtų, ar Dina šneka apie orą? — pasakiau.

— Ne, — tarė ji.

Iš lėto pirštų galais nusišluostė burną ir atsilošė kėdėje. Jos akys įlindo į šešėlį.

— Ši našta ne tavo, Benjaminai. Ar žinai?

— Vis tiek našta... Nesvarbu kieno.

— Ir tu nori nubausti Benjaminą? Nes Dina nesileido uždaroma?

Tokiu laiku restorane beveik nėra lankytojų. Vis tiek ji kalbėjo per garsiai. Reikia, kad kalbėtų tyliau. Žmonės gali išgirsti...

— Tu dingai, — sušnabždėjau.

Jos lūpų kampučiai vėl užsirietė. Šypsena? Ar kas tai? Karnos vaikas kabojo ant mano rankos galva žemyn, prieš pravirkdamas pirmą kartą. Lūpų kampučiai!

Dina pasilenkė virš stalo ir suėmė man riešus. Stipriai.

— Taip, tau aš buvau dingusi, Benjaminai. Tikriausiai taip jauteisi.

Ji ir tai pasakė! Sėdi čia. Liečia mane!

Tebestovėjau su jos skrybėlių dėže rankose. Tebesėdėjau medyje ir tūžmingai šaukiau jai pavymui, kai buvo plukdoma į jektą.

— Kodėl man atsiuntei tik seną juodą Bibliją — kad pamanyčiau, jog tu mirusi?

Ji ne tuoj atsakė. Nuo tabako dūmų parudavusios lubos ir sienos uždarė mus kartu. Šviesos kūgyje, einančiame per restoraną, pro ne pirmo švarumo langą galėjome įžiūrėti Kris- tiansborgą.

— Aš tikriausiai maniau, kad... Tai buvo vienintelis dalykas, kurį galėjau tau duoti. Norėjau, kad turėtum... ramybę, — netvirtai tarė ji.

Neįstengiau mesti pašaipios replikos, besisukančios ant liežuvio galo: „Kaip gražu iš tavo pusės atsiųsti Bibliją!“ Ir: „Galėjai ir Andersui nusiųsti Bibliją! Jis jos nusipelnė“.

Nepasakiau nei viena, nei kita. Tik nudūriau akis sau į delnus. Atidžiai tyrinėjau jų linijas.

— Ar girdėjai, kad aš buvau Berlyne?

— Taip. Ir kad pasiėmei violončelę.

— Kodėl tavęs nesutikau?

— Nežinojau, kad atvažiuosi. Aš buvau Paryžiuje...

— Netikiu!

Pasidarė tylu. Valandėlę stebeilijome vienas j kitą. Tada ji tarstelėjo:

— Štai kaip.

Dabar pasidarė tuščia. Visai tuščia.

— Ar anksčiau tau melavau, Benjaminai?

— Nežinau. Šiaip ar taip, esi kai ką nutylėjusi!

— Kad išvažiuosiu? Aš juk sakiau!

— Nepamenu.

— Natūralu. Tikriausiai buvo per sunku.

Ji suko tarp pirštų siūlo galiuką prie palaidinukės rankovės, visą laiką žiūrėdama į mane.

— Kodėl dabar atvažiavai? — paklausiau.

— Turėjau... kad suprastum.

— Suprasčiau?

— Taip. Negali prisiimti to, ko nesi padaręs.

— Ką nori tuo pasakyti?

Ji neskubėjo. Tada aiškiai ir tyliai pasakė:

— Ne tu tai padarei. Vieną rudens dieną Dina Grenelv samišku medžiokliniu šautuvu nušovė Levą Žukovskį, o Benjaminas Grenelvas stovėjo ant kalvos ir viską matė. Nuo to laiko Benjaminas neturi motinos.

Jos veidas sustingo. Akys kaip eketės lede.

Ji tai pasakė! Sėdėjo čia ir sakė! Tačiau nuo to nepasidarė geriau.

— Ar jau pakaks, Benjaminai?

Ar kas nors galėtų atsakyti?

Pasidarė taip tylu. Mačiau garsus, bet nieko negirdėjau, kai kelneris į lentynas sukrovė keturiolika lėkščių.