Хербьёрг Вассму - Laimės sūnus

Būčiau galėjęs paklausti, ar to negana. Kam dar tas rusas?

— Kiek turėjai metų?

— Penkerius.

— Negali sakyti, kad tu buvai kalta. Tik penkerių metų!

— Kaltė, ko gera, neturi nieko bendra su amžiumi...

— Bet tu buvai vaikas!

— Visi mes vaikai.

— Reikėjo pasikalbėti su... su kuo nors apie... viską.

Ji trumpai nusijuokė. Man nepatiko.

— Nieko nebūtų pasikeitę. Kalbėti? Su kuo?

— Juk buvo kas nors?

— Ne.

Vadinasi, tai prasidėjo kur kas seniau, ne tada, kai ji mane nešiojo įsčiose. Ar aš maniau, kad viskas prasidėjo tada, kai tarp mūsų viržiuose pargriuvo rusas? Kad tada jai nemielos pasidarė nei dienos, nei naktys? Kai klausiausi jos pasakojant, pasijutau, tarsi mūsų bendras gyvenimas būtų prasidėjęs tada, kai ji stovėjo sniego pusnyje ir girdėjo Jertrūdos klyksmą. Galbūt ji šaukėsi pagalbos, kad kas nors pažiūrėtų dar tada. Aš juk nemačiau nieko, kol ten nenugriuvo rusas.

O tada viskas pasidarė dar blogiau.

Kambarys aplink mus nuščiuvo.

Žmonės ėjo iš Reinsneso ir stojosi ant stalo tarp mūsų. Virto figūromis šachmatų partijoje, kurią ji lošė tai su savimi, tai su manimi. O rusas? Ar jis buvo numuštas bokštas?

Ji visada pakenčiamai lošdavo šachmatais. Ir aš žinojau, kad ji bando uždengti tas figūras, kurių man neatidengė.

Visą laiką ji pasakojo tarsi apie ką nors kita.

— Turbūt labai pasiilgdavai Jertrūdos? — pasakiau.

Ji mąsliai žiūrėjo j mane. Ilgai.

— Ar todėl klausi, kad manęs pasiilgdavai?

Dabar man reikia laimėti laiko. Taip, dabar ji žaidžia prieš mane.

— Galimas daiktas, — prisipažinau.

Ji linktelėjo.

— Turėjau nešiotis Jertrūdą. Ji nieko daugiau neturėjo.

— Ką turi tu?

— Neklausk!

Ji atsitraukė. Jaučiausi atstumtas. Ji galėjo man duoti tai, ką aš rodžiau signalais, kad galiu priimti!

—Tu nemirei! Tu pabėgai! — išsprūdo man.

— Žinoma, gali sakyti ir taip. Man reikėjo.

— Nuosprendis? Bijojai nuosprendžio?

— Nuosprendis? — ištarė nežiūrėdama į mane. Tarsi pirmą kartą būtų išgirdusi šį žodį. — Aš tik žinau, kad yra dalykų, kurių neįmanoma pakeisti. Bet ačiū tau, Benjaminai! Ačiū už laišką, kur rašei, kad ketini įduoti save vietoj manęs. Tada turėjau išdrįst pamatyti tave.

— Ar to pakanka, Dina? Man padėkoti?

— Manau, tai svarbiausia. Turėti kažką, kas supranta, kodėl viskas taip pasisuko. Galbūt tu suprasi... šiek tiek geriau... kai pats turėsi vaikų.

Kažkas įspaudė man į akį nykštį. Stipriai. Ji man paskelbė matą. Vis tiek neprasitariau apie Karnos vaiką. Savo vaiką. Ne tada. Bet visos mano kūno poros susitraukė. Bandė uždaryti mane viduje. Tačiau po jos žodžių daug kas pasidarė aiškiau. Prisipažinau, jog Benjaminui Grenelvui, matyt, nebūtų buvę geriau, jeigu jo motina būtų sėdėjusi kalėjime. Ne tada. Ir ne dabar. Tačiau neįstengiau to pasakyti.

— Kodėl neparašei ir nepranešei, kur esi?

— Kad nebūtų įmanoma manęs parsivežti. Kaip ir tu gyveni Kopenhagoje, nerašydamas namo. Nes nenori, kad tave parsivežtų?

Ji įsidėmėjo, kad Andersas rašė laukiąs laiško.

— O gal reikia leisti, kad mus parvežtų namo? — pasakiau.

— Kam nuo to bus geriau?

— Andersui, pavyzdžiui.

— Tu nori gero, Benjaminai, — tepasakė ji.

Tada ji atsistojo, nuėjo prie durų ir jas atidarė. Diena jau buvo šviesi juosta rytuose. Po valandėlės ji uždarė duris, atsisuko ir pamojavo ranka. Tarsi jau stovėtų perone ir ruoštųsi išvažiuoti.

Po to nuėjo prie savo lovos.

Nežinau, kiek buvau miegojęs, kai mane pažadino.

— Tu šaukei per miegus, — pasakė pasilenkusi prie manęs.

— Karna, — pasakiau vis dar sapnuodamas.

Pamažu atsisėdau.

— Tai Karna! Ji mirė!

Dinos veidas ir plaukai. Rytas. Pragiedrulis pro mažą langelį. Ji atvertė antklodę ir pakišo po ja kojas. Tada atsisėdo šalia manęs.

— Ji mirė. Gimdydama! — sušukau. Ir dar: — Ji mirė! Juk taip atsitinka tiems, prie kurių prisiliečiame, ar ne? — sušnabždėjau.

Vos tik pasakęs supratau, jog tai tiesa.

— O vaikas? — išgirdau.

— Pas močiutę, kuri jos negali auginti.

Užsidengiau rankomis veidą ir turbūt laukiau, kad ji pasakytų: „Tai tau teks ją pasiimti į Reinsnesą!“

Bet ji nepasakė. Atsistojo ir nuėjo prie lango. Apgraibom susirado degtukus ir uždegė žvakigalį. Tai truko ilgai. Jos kūno kontūrai aiškiai persišvietė per baltus naktinius marškinius. Tai man priminė seniai praėjusius metus. Nuo to viskas pasidarė taip tuščia.

Vis dar netardama nė žodžio, ji atėjo delnais pridengusi žvakę ir budriai į ją žiūrėdama. Pastatė ją prie lovos ir vėl įsirangę pas mane. Žvakės liepsna kartkartėmis suvirpėdavo. Ji skleidė blausią šviesą. Jau buvo diena.

Ar tikėjausi, kad ims mane mokyti? Pamokslauti? Suras išeitį?

— Kodėl nieko nesakai? — nebeiškenčiau.

— Kartais iš pradžių geriausia uždegti žvakę.

Nusišluosčiau veidą. Oda buvo susitraukusi. Verčiau niekada nebūčiau to sakęs!

— Aš nenorėjau, kad taip būtų. Nežinojau...

Jaučiausi kaip vienas iš benamių šunų, kurie bastosi pakiemiais, ieškodami ėdesio, vandens ir kalės.

— Ne, — tarė ji.

— Ar supranti? — karštai sušniokščiau.

— Taip.

Netrukus pasidarė šiltėliau. Saugiau.

— Papasakok apie Karną! — paprašė ji.

Papurčiau galvą.

Kiek pasėdėjusi ji kumštelėjo man. Draugiškai.

Antra partija. Ji laimėjo pirmąją, man nepastebint. Pradėjo rikiuoti figūras.

— Papasakok apie Karną! — pakartojo.

— Sutikau ją karo lauko ligoninėje per Dybėlo šturmą. Ji buvo stipri, vikri ir... Vaikinai ją mėgo. Bet jie...

— O tu?

— Aš nežinau. O, Dieve! Baisiausia, kad nežinau!

— Bet vaikas tavo?

— Nežinau.

— Kieno dar gali būti?

Ji jau numušė pirmąjį pėstininką.

— Tu visko nežinai.

— Ne, ir puikiai suprantu.

Aš pasislinkau. Buvome per arti. Lyg būčiau tai pasakęs, ji atsistojo ir nuėjusi atidarė duris. Jūra mirguliavo sidabru. Jūros paukščiams priklausė ir šviesa, ir oras.

— Benjaminai! Aš stoviu čia ir klausausi, — tarė ji, atsukusi nugarą.

Tada ištraukiau Karną. Vienoje rankoje ji nešėsi ryšulėlį, o kitoje — savo sulūžusį skėtį. Pagaliau atėjo. Dina ją sutiko. Ryšulėlį atrišo ir apžiūrėjo. Dina vadino jį „tavo vaikas“. Tai gąsdino ir buvo visai netikroviška. Tačiau gėda atsitraukė.

Tuo metu atriedėjo saulė. Didžiulis baltas skydas su jį skalaujančia jūra užpakalyje. Šviesa mus prarijo. Pavertė bekūniais. Be veido. Be odos. Mes lietėmės. Nebesipriešinome. Kūnai ir žodžiai liejosi draugėn, kol paskleidžiau Karnos gyvenimą po visą kambarį. Pagaliau viskas nutilo.

Tuomet tai įvyko: Dina ryžtingais žingsniais perėjo kambarį. Atidarė violončelės dėklą. Apžiūrėjo instrumentą. Paėmė.

Vėjas šiureno šluotą prie durų slenksčio.

Vienu lanksčiu judesiu ji pastatė instrumentą tarp šlaunų, palinko į priekį ir priglaudė stryką. Derino ilgai ir kruopščiai. Keista buvo žiūrėti. Violončelė ir Dina verkė kartu. Ji ašaromis, violončelė pritarė garsais.

Prisiminiau kadaise perskaitytą mintį, jog stebuklai visą laiką yra šalia, tačiau tik tiems, kurie pasiruošę juos matyti.

Senosios Peterio Daso[8] psalmės. Mocartas. Kalėdinės giesmės. Laukinės šokių melodijos. Kartą ji stabtelėjo ir tyliai nusikeikė vokiškai.