Хербьёрг Вассму - Laimės sūnus

Ar balsas buvo pašaipus? Ne. Nustebęs.

— Turbūt nelabai dažnai atsitinka, kad vyrai... — sumurmėjau.

— Nemanau, — šypsodamasi pasakė ji. — Andersas, ko gera, sugebėtų, ir Tomui tikrai pavyktų, — sušneko ji. — Jis, beje, sėdėjo už durų, kai tu gimei. Bet jeigu Olinė nebūtų atėjusi į vasaros tvartą... tada galbūt...

Aš pašokau. Ir smalsiai pažvelgiau į ją.

— O mano tėvas? Jakobas? — paklausiau.

Ji atsisuko į mane. Akimirksniu surimtėjusi.

— Ne! — trumpai atsakė.

— Jis juk eidavo į medžioklę, kaip man pasakojo. Buvo pripratęs prie kraujo...

— Toks darbas mažai turi ką bendra su medžiokle. Kraujas?

— Norėjau pasakyti, kad mano tėvas turėjo nebijoti, jei eidavo į medžioklę?

— Jakobas nebijojo kraujo. Jis eidavo į medžioklę. Tačiau niekada nebūtų pajėgęs atlikti tokio darbo. Bet tau nereikia būti panašiam į jį. Jakobas nėra tavo tėvas.

Tyla buvo tiršta. Užgožė jūros paukščius. Bangos apleido savo gaivalą. Pakilo prieš mane. Rankos, griebiančios man už kaklo ir suspaudžiančios. Garlaivis taip pat ten plūkėsi. Šviesa buvo peiliai. Aš smarkiai užsimerkiau. JAKOBAS NĖRA TAVO TĖVAS!

Negirdėjau, ką ji kalbėjo toliau. Ilgai negirdėjau. Bet mačiau jos veidą. Burną. Lūpos krutėjo. Akys? Ar tai Dina? Kalba man kažką, ko negaliu suvokti? Kodėl ji kalba tokius dalykus?

Tada ant lentos ji pastatė Tomą. Ilgus metus jis buvo figūra, kurią ji slėpė. Dabar jis žengė į mus. Nešdamas savo baslius. Nuo Reinsneso laukų, per jūrą ir plonos miglos juostą. Buvau priverstas suprasti jo žvilgsnius. Atleisti, kad jis neatsiskleidė.

Karna ir vaikas buvo neįveikiama kliūtis. Negalėjau teisti. Įtūžis išgaravo ir tapo nuovargiu, viską paralyžiuojančiu. Aš tapau seniu. Per vėlu. Per vėlu turėti tėvą.

Aš nieko neišmanau apie laiką. Jis juk eina savaime. Bet kartą daug vėliau pasakiau:

— Kodėl dabar visa tai pasakoji? Kodėl?

— Suprantu, kad atėjo laikas.

Tik vieną kartą buvau tame ūkelyje, iš kurio kilo Tomas. Žmonių ir gyvulių knibždynė. Ankštos trobos kvapas. Prakaito ir šviežio pieno. Dūmai iš atviro ugniakuro. Silpnai prisiminiau liesą, gyslotą vyriškį sulinkusia nugara, žilais plaukais ir ūsais. Ir rusvaplaukę apkūnią moterėlę geromis akimis ir greitais judesiais. Staiga jie atsirado ten. Mano kūne. Mano kraujo apytakoje! Taigi iš čia turiu pusę savo paveldo. Benjaminas Grenelvas yra pavainikis ne savo pavarde ir paveldu.

Ji saugojo paslaptį visus tuos metus. Kvailino mus visus. Galėjai teisti ir neapkęsti. Tačiau kas iš to.

Neįstengiau į ją pažvelgti. Ji juk ne geresnė už kekšes, kurios...

— Dabar gali eiti pas barų mergšes! Dabar aš tokia pati kaip jos, — pasakė Ana. Ji stovėjo ant lentos. Ir grasino karaliui.

Ar dar negana? Kaip bjauru. O viso to viduryje atėjo Karna su savo ryšulėliu ir sulaužytu skėčiu. Be žodžių pasilenkė prie Akselio lovos ir stebėjo žaidimą. Matė, kad Ana grasina karaliui.

Aš tylėjau, kol susitvardžiau. Tada dingtelėjo mintis.

— Bet... tada motušė Karena...

— Ne.

— Bet juk aš priklausau motušės Karenos giminei. Visada tai girdėjau. Neįmanoma, kad motušė Karena... — išgirdau verksmingą berniuko balsą.

— Tu priklausai motušės Karenos giminei! To niekas negali pakeisti, — pasakė ji.

Tada prasidėjo! Mano įtūžis išvoliojo mane degute, plunksnose ir senose pasmirdusiose menkių kepenyse. Vėlė, draskė mane ir bėrė druską į visus plyšius ir žaizdas. Tai prasidėjo ne už visų gluminančių minčių. Ten, kur aš lydžiausi. Ne. Prasidėjo pilve. Blogumo akmuo. Buvo neįmanoma pravimti ir juo atsikratyti. Per daug tankus. Pernelyg didelis, kad galėtų išeiti pro gerklę ir ryklę. Jis sumaltų dantis ir išplėštų man iš gerklės liežuvėlį. Troškau verkti. Rėkti. Tačiau neįstengiau. Užtat žaibišku greičiu sustačiau žmones į vietas. Ir aš, nors niekada neatrodė, kad labai svarbu tėvą turėti velionį Jakobą, dabar įniršau kaip mažas vaikas, kad Dina atplėšė nuo manęs motušę Kareną ir pora žodžių pavertė mane trobelninko, priklausančio lensmano Holmo dvarui, sūnumi.

— Kas žino? — sušnabždėjau daniškai balsu, kokio niekada anksčiau nebuvau girdėjęs.

— Niekas, — pasakė ji.

Tačiau išgirdau mažą dvejonę. Tai buvo tik niuansas įkvepiant. Vis tiek ją išgirdau.

— Niekas? — piktai pakartojau.

— Tomas kažką nujautė. Tačiau bažnyčios knygose aiškiai parašyta Jakobas Grenelvas.

— Tomas žino?

— Jis negali būti tikras.

Aukšta svetima moteris, pasikaišiusi suknelę, tamsiais plaukais su žilų plaukų gijomis smilkiniuose abiem rankom laikė skėčio kotą. Stipriai. Mažas šilko brizgas kabojo nuo vieno strypo. Vėjas mušė juo per skruostą. Žvilgsnis, sutikęs manąjį, buvo tiesus. Skaidrus.

— Vyrai niekada negali būti tikri dėl tokių dalykų. Turbūt ir pats esi apie tai mąstęs?

Jūros paukščiai nurimo. Paplūdimys tuščias. Mes buvome tik du žmonės pasaulyje. Oras sunkiai kabojo virš galvų. Atrodė, tarsi visata būtų paklususi jėgos sferai tik tam, kad mane prispaustų.

Mes buvome toli nukeliavę. Tarp mūsų kybojo vienas kitas žodis. Bet ne atleidimas. Jokios išeities. Jokios paguodos.

Aš ir nenorėjau jokios paguodos! Mažas berniukas iš Reinsneso vilko baslius per lauką nežinodamas, kad šalia žengia jo tėvas. Velniai griebtų tas moteris!

Galiausiai paklausiau pavargusiu balsu:

— Kaip tai galėjo įvykti? Su Tomu? Kodėl jis?

— Kaip tai galėjo įvykti su Karna? Kodėl ji?

Sutrikęs atsakiau visai rimtai:

— Buvo karas, Dina.

Ji iškišo galvą iš po skėčio ir pažvelgė į mane. Beveik nekaltai.

— Štai ir pasakei, Benjaminai! Buvo karas.

— Ar Jakobas buvo miręs, kai pastojai? — paklausiau suprasdamas, kad tai buvo neleistinas klausimas.

— Kitiems — taip, — pasakė ji. — Bet ne man.

— Vadinasi, buvai jam neištikima?

— Taip, buvau jam neištikima.

— Ar buvai jam neištikima prieš jo mirtį? Su Tomu?

— Ne! Viskam savo laikas. Tada jis man buvo neištikimas.

Ji atsisėdo ant didžiulio rąsto. Vėjas išardė kuodą ir pašėlusiai taršė plaukus.

Man į galvą šovė nauja mintis.

— Vadinasi, Johanas man ne brolis?

— Ne.

— Taigi iš tikrųjų jis yra Reinsneso paveldėtojas, kartu su Andersu?

— Ne! — atrėžė ji veik piktai. — To, kas parašyta knygose, niekas negali pakeisti.

— Ar esi tuo tikra, Dina? — paklausiau.

— Reinsnesas yra tam, kuris jo vertas. Kurį laiką tai buvau aš. Dabar Andersas. Jeigu Johanas būtų tinkamas žmogus Reinsnesui, seniausiai ten gyventų.

— Jis juk pastorius. O ten buvai tu.

— Aš turėjau užsitarnauti teisę į Reinsnesą, — tarė ji.

— Ar aš taip pat turiu užsitarnauti? Ar tai nori pasakyti?

— Manau, kad pasakiau pakankamai aiškiai.

Norėjau paklausti, kam tokiu atveju turėtų priklausyti Reinsnesas. Tačiau paaiškėjo, kad ne jos reikalas. Mano reikalas.

— Johanas vis dar gali pareikalauti Reinsneso.

— Jis per daug bijo, kad taip darytų.

— Bijo?

— Taip. Dievo. Jakobo. Galiausiai manęs.

— Dėl ko?

— Mat suprato, kad nori manęs. Tačiau įsikalbėjo, kad Dievas nepritartų.

— Dina! Johanas?

Staiga šį tą prisiminiau. Johaną, taip įtūžusį, jog sudavė man. Ką aš jam tada pasakiau?

Dinos akys tapo dviem linksmais plyšeliais, kai ji pamatė mano išraišką.

— Taip. Tai buvo jaunystėje, — nusijuokė ji. — Jis buvo neką už mane vyresnis. Aš atėjau į namus kaip pamotė. Nebuvo lengva nė vienam iš mūsų. Prisimenu, kad jis žadėjo man parašyti iš Kopenhagos... Blogiausia yra ne bijoti, bet nesuprasti, jog turi daryti būtent tai, ko bijai! Tada esi žlugęs!