Хербьёрг Вассму - Laimės sūnus

Здесь есть возможность читать онлайн «Хербьёрг Вассму - Laimės sūnus» весь текст электронной книги совершенно бесплатно (целиком полную версию без сокращений). В некоторых случаях можно слушать аудио, скачать через торрент в формате fb2 и присутствует краткое содержание. Год выпуска: 2013, Издательство: Alma littera, Жанр: Проза, на литовском языке. Описание произведения, (предисловие) а так же отзывы посетителей доступны на портале библиотеки ЛибКат.

Laimės sūnus: краткое содержание, описание и аннотация

Предлагаем к чтению аннотацию, описание, краткое содержание или предисловие (зависит от того, что написал сам автор книги «Laimės sūnus»). Если вы не нашли необходимую информацию о книге — напишите в комментариях, мы постараемся отыскать её.

H. Wassmo (g. 1924) yra viena iš skaitomiausių autorių ne tik Norvegijoje, bet ir Lietuvoje. Romane „Laimės sūnus“ rašytoja tęsia pasakojimą apie „Dinos knygos“ herojus. Pagrindinis knygos veikėjas – Dinos sūnus Benjaminas Grenelvas, kurio gyvenimas paženklintas baisios paslapties.

Laimės sūnus — читать онлайн бесплатно полную книгу (весь текст) целиком

Ниже представлен текст книги, разбитый по страницам. Система сохранения места последней прочитанной страницы, позволяет с удобством читать онлайн бесплатно книгу «Laimės sūnus», без необходимости каждый раз заново искать на чём Вы остановились. Поставьте закладку, и сможете в любой момент перейти на страницу, на которой закончили чтение.

Тёмная тема
Сбросить

Интервал:

Закладка:

Сделать

Iš pradžių nedrįsau paliesti jos plyšio. Galėjai įsidrąsinęs dūsauti ir justi, jog beveik ten esi. Tačiau nedrįsau. O jeigu dabar paaiškėtų, kad visą laiką ji tik apsimetė norinti? Kad vėl įstumtų mane į tamsą?

Katastrofos akivaizdoje visada reikia kažką rinktis.

Aš pasirinkau Anos plyšį. Ir kaip tik tą akimirką, kai sulaikiau kvėpavimą ir norėjau į ją įsismelkti, ji atsitraukė. Žvėries akys norėjo man kažką pasakyti, bet neįstengiau suvokti jos žvilgsnio. Jau plaukiau tamsia gilia jūra.

Jos akys maldavo. Atsipeikėjau. Mintis! Turėjau juk permąstyti tą mintį. Suprasti, nors apačioje ir skauda. Aš buvau pirmas. Jokio Akselio? Jokio!

Geismas, kalantis ausyse ir visą kūną priverčiantis judėti savu ritmu, nurimo. Galima tai pavadinti sumišimu. Ar švelnumu? Galėjai galvoti, ką dabar daryti. Ir kad niekada neturėjai tokios, kuriai tai būtų pirmas kartas.

Galima buvo paklausti, bet klausti reikėjo greitai. Kaip klausiama?

Mūsų akys susiliejo, o jos šilkinės blauzdos apkabino man nuogas šlaunis. Tada ji prispaudė prie manęs savo pilvą ir rankomis suėmė man už sėdmenų.

Girdėjau savo dejones, o kambarys išnyko. Pasaulyje tebuvo viena vieta: stangri, drėgna ir minkšta.

Įsipynė Anos pasiryžimas kęsti skausmą. Ji neišleido nė garso. Tereikėjo judėti. Juk esi tai daręs ir anksčiau!

Tačiau nesugebėjau. Joje nuvytau. Kai turi viską ir tereikia tai daryti, imi ir nuvysti. Ant nugaros po marškiniais pajutau jos ranką. Kol apimtas nevilties galvojau apie smūgius. Pašėlusius aklus smūgius, kuriuos turėjau daryti.

Galvojau taip, jog viskas pajuodo. Tačiau neįstengiau. Galiausiai nurimome. Ji gulėjo po manimi ir pirštų galais braukė man veidą.

Tysojome šalia nežiūrėdami vienas į kitą. Pamažu pradėjau įžiūrėti baldus kambaryje. Sienas. Prisiminiau, kad reikia nuleisti jai sijonus.

— Tu, — ištarė ji.

Negalėjai žinoti, ką tai reiškia. Tad apgraibomis susiradau jos ranką. Norėdamas tarsi viską atitaisyti, pradėjau nuo sagų, kabliukų ir raištelių.

— Tu, — vėl ištarė.

Aš laukiau. Bet nesugebėjau nieko pasakyti. Sėdėjome apsikabinę ant Akselio lovos. Susigėdusi ji pažvelgė į save ir susimetė ant krūtinės palaidinukę.

Mano nosį palietė aitrus mano paties kūno kvapas. Bjaurumas prieš grožį. Vyras Akselio lovoje. Prie Anos kūno. Ką aš padariau? Sugniaužė gerklę.

Kažkas švilpaudamas praėjo po langu.

Kartą sulaikę kvėpavimą klausėmės sunkių žingsnių laiptuose ir koridoriuje. Galvojome turbūt tą patį: pareina jis! Akselis. Mes sugniuždėme Akselį.

Kai viskas nutilo, ji sugniuždė mane:

— Gali eiti pas barų mergšes. Dabar aš tokia pati kaip jos!

Reikėtų žinoti, kad moterys gali būti tokios žiaurios.

— Ana, Ana... — maldavau ir prisitraukiau ją.

Tačiau aiškiai tai mačiau. Nusikaltimas raudonais rašmenimis buvo išrašytas ant visų sienų! Aš sudraskiau Anai jos pačios įvaizdį. Kas Ana dabar? Kodėl yra taip, kad turi suplėšyti moterį į skutelius? Nesugebėjau gailėtis to, ką padariau, ir tikriausiai niekada nebuvau padaręs nieko blogiau. Ana! Akselio lovoje, kol jis bando parūpinti pinigų Dinai surasti.

Nežinau, iš kur ištraukiau, tačiau ėmė plaukti žodžiai, kurių nenujaučiau mokąs. Klupdamas išlemenau žodžius:

Kokia tu graži, mylimoji,

Kokia tu gražitavo akysbalandis Po garbanom,

Tavo plaukaiožkų banda, kuri leidžias nuo Gileado.

Visa tu graži, mylimoji, ir jokios dėmės nesurasi.

Ateik pas mane nuo Libano, sužadėtine,

Ateik pas mane nuo Libano!

Jos rankos nusviro ant kelių, ir ji abiejose mėlynose akyse uždegė man po žvakelę.

Kai sušnabždėjau paskutinius žodžius, ji pakėlė ranką, šniurkštelėjo ir persibraukė veidą. Tada užsisagstę palaidinukę iki pat kaklo. Kai kišo po skrybėlaite plaukus, mačiau, kad jos sprandas taip pat auksinis, o lūpos virpa. Nežinau, ar ji jautėsi labai nelaiminga. Būčiau galėjęs paklausti. Bet tada gal būtų reikėję ją guosti pravirkusią. Turbūt labiausiai norėjau manyti, kad ji taip pat jaučiasi vieniša savo baisiu troškimu trumpą valandėlę turėti tai, kas uždrausta. Tik trumpą valandėlę! Kad kūnas atsiduotų troškimams! Ir kad tai būtų stipriau už nelaimę ir išdavystę? Stipriau už tai, ką jutome vienas kitam?

Turbūt man reikėjo su ja apie tai pakalbėti. Bet kaip? Juk sėdėjau ant Akselio lovos, kaip kraujo prieskonį burnoje jus- damas laiką ir erdvę. Galbūt todėl pasakiau tuos skambius žodžius. Apie meilę. Ar kaip kitaip pavadinti?

Ji būtų galėjusi pasakyti: „Šįkart nepabėgsi, Benjaminai“. Nepasakė. Padėjome vienas kitam sutvarkyti būtiniausius daiktus. Drabužius. Plaukus ir batus. Kabinomės už bendro rūpesčio. Buvome tokie kalti, jog savo kaltę turėjome nuskandinti švelnume vienas kitam, kad galėtume ją atlaikyti.

— Dabar, šiaip ar taip, žinome, kas mes tokie, — pasakė ji, pasiruošusi eiti.

Kai Ana atidarė duris, iš kažkur atskriejęs skersvėjis pasigavo garbaną ir užmetė ant skrybėlės krašto. Įkvėptas pakartojau: „Ateik pas mane nuo Libano, sužadėtine, ateik pas mane nuo Libano!“

Tačiau jai išėjus supratau, jog nieko nepasakiau.

Praėjus trims dienoms po Valkendorfo, Akselis vis dar nesirodė. Klinikai jis, matyt, buvo pateikęs pateisinamą priežastį, nes niekas jo nelaikė dingusiu, nors prasidėjo „jus practicandi“ finalas. O aš nedrįsau klausti.

Pats sau sakiau, kad Ana Akseliui viską papasakojo. Kad tai tik laiko klausimas, kada jis ateis į Plačiąją gatvę ir priplos mane prie našlės tapetų.

Suvokiau, jog Karnos močiutę lankiau atgailaudamas. Vėl pažadėjau jai gauti pinigų. Su Karnos broliu padarėme porą žygių dėl pieno. Tai reiškia, aš ėjau į gimdymo namus, o jis nešė pieną namo.

19 skyrius

Paskutinę dieną klinikoje su didžiausia vidine ramybe pasirodė Akselis. Vos jį pamatęs supratau, kad Ana nieko nepasakė. Kai prakalbomis ir nedarniais pianino akordais pasibaigė iškilmės „bažnyčioje“, jis priėjo prie manęs ir suplojo per petį.

— Aš gavau pinigų!

Nežinojau, kaip turi elgtis tokie kaip aš. Iš dalies tai buvo nauja. Būti tokiam. Galima buvo pasiteisinti, jog praėjo penkios minutės, kol atsisėdome kieme po medžiais. O kai mes ten sėdėjome, vieni, Akselis buvo toks be galo laimingas. Nuodugniai pasakojo apie savo gerąją mamą, ir visas pasaulis priklausė jam.

Negali, velniai rautų, nuolat sakyti taip, kaip yra! Šiame pasaulyje tai nuolat paaiškėja.

Negalėjau eiti į išgertuves švęsti. Ne su Akseliu. Pasiskundžiau bloga savijauta. Jie pagrasino vakare ateisią namo patikrinti, jei nepasirodysiąs. Tada patraukė į Valkendorfą arba Regenseną. Jų dainos kapojo orą į šipulius dar ilgai po to, kai nutolo už visų mūrų.

Tada galėjai tik stovėti ant grindinio ir keikti, kad gimęs niekšas ir idiotas. Arba bastytis gatvėmis. Galėjai tris kartus nueiti prie Anos durų ir nepabelsti. Žiūrėti, kaip ilgėja šešėliai ir tarti sau:

— Dabar gali važiuoti į Norlaną ir prisipažinti nušovęs savo motinos meilužį! Turėjai šiek tiek laiko Kopenhagoje. Dabar galas. Žinoma, dar keletą dienų būtų galima pasėdėti smuklėse, pagerti daniško alaus ir galvoti apie tai, kad viskas buvo bergždžia. Bet tada reiktų atsisakyti šilto maisto. Karnos močiutė turi gauti visus pinigus, be kurių galiu apsieiti.

Kvailybės akimirką sėdėdamas ant suolo pamaniau, jog taip sutaupysiu pinigų drabužių valymui ir naujiems batams važiuoti į Berlyną su Akseliu. Tačiau dabar tai buvo nebeįmanoma. Važiuoti su Akseliu.

Читать дальше
Тёмная тема
Сбросить

Интервал:

Закладка:

Сделать

Похожие книги на «Laimės sūnus»

Представляем Вашему вниманию похожие книги на «Laimės sūnus» списком для выбора. Мы отобрали схожую по названию и смыслу литературу в надежде предоставить читателям больше вариантов отыскать новые, интересные, ещё непрочитанные произведения.


Хербьёрг Вассму - Бегство от Франка
Хербьёрг Вассму
Хербьёрг Вассму - Наследство Карны
Хербьёрг Вассму
Хербьёрг Вассму - Седьмая встреча
Хербьёрг Вассму
Хербьёрг Вассму - Tora. Nebylus kambarys
Хербьёрг Вассму
Хербьёрг Вассму - Tora. Beodis dangus
Хербьёрг Вассму
Хербьёрг Вассму - Tora Namas su akla stiklo veranda
Хербьёрг Вассму
Хербьёрг Вассму - Stiklinė pieno
Хербьёрг Вассму
Хербьёрг Вассму - Šimto metų istorija
Хербьёрг Вассму
Хербьёрг Вассму - Septintas susitikimas
Хербьёрг Вассму
Хербьёрг Вассму - Karnos kraitis
Хербьёрг Вассму
Хербьёрг Вассму - Dinos knyga
Хербьёрг Вассму
Отзывы о книге «Laimės sūnus»

Обсуждение, отзывы о книге «Laimės sūnus» и просто собственные мнения читателей. Оставьте ваши комментарии, напишите, что Вы думаете о произведении, его смысле или главных героях. Укажите что конкретно понравилось, а что нет, и почему Вы так считаете.

x