Хербьёрг Вассму - Laimės sūnus

Nuo to laiko jis buvo saugomas kaip brangenybė, į kurią gali įsidurti. Andersas parodė vyrams tokią savo pusę, kurios jie niekada nebuvo matę. Tiesa, jis daug dienų vaikščiojo skudurais apsivyniojęs rankas. Bandė slėpti jas kumštinėse. Krumpliai sunkiai atlaikė kautynes.

Jis ne tik patyrė, kad Andersas dėl jo gali pasiversti vėjo malūnu, bet ir tai, kad suaugę vyrai gali regimai gėdytis. Jie priminė kormoranų būrį ant uolos. Visi iškart pasisuka, vos vėjas papučia iš kitur.

Jis jautėsi kaltas dėl to, kad jie taip gėdijasi. Ir visiems atleido. O kas jam beliko daryti? Viskas ir taip sudėtinga.

Šlykšti nuotaika. Tyla, limpanti prie jo. Ir koktus dvokas, kylantis nuo verdamos žuvienės. Jis niekada nebesigardžiuos šviežia virta menke.

Kai jie grįžo namo iš Lofoteno, netverdami namų ilgesiu, Olinė įdarbino Elsę Mariją iš Bjarkėjaus. Ji turėjo pavaduoti Haną ir išmokti tvarkytis dideliuose namuose.

Grįžti namo po varginančių, sunkių vyriškų išbandymų buvo tas pats, kaip pakilti iš ligos patalo. Jis kone pamiršo, kad Dinos čia nebėra.

Iš pradžių buvo maudynės skalbykloje kartu su vyrais. Kiekvieną kartą, kai kas nors atidarydavo duris, saulė pro garus mesdavo ugnies kardą. Moterys nešiojo vandenį ir malkas. Trumpą akimirksnį jos pamatydavo tokį vyrą, koks jis yra. Nuogą.

Nesunku buvo įsivaryti mirtiną baimę. Viena yra šmirinėti pirmyn atgal tarp puskubilių ir būti apsirengusiu vaikėzu, ir visai kas kita būti nuogam tarp vyrų. Kūnas jau subrendęs, bet dar ne iki galo. Tai buvo gėdinga. Niekas neturėjo to matyti. Guodė nors tai, kad jis ūgtelėjo. Kažkas pasakė dar ant kranto:

— Man rodos, Benjaminas bus tįstelėjęs: ir iš kojų, ir iš ūsų matyti!

— Mes šėrėme jį žuvų kepenimis ir tempėme tarp žuvų džiovintuvų, — linksmai atsakė Andersas.

Tuo kalba buvo baigta. Tačiau bjauriausia, kad jie šnekėjo apie jį taip, lyg jis būtų veršis.

Jis jau seniai suprato, kad kažkas ypatinga, kai visi vyrai maudosi kartu. O moterys zuja juos aptarnaudamos.

Vyrai išeidavo iš skalbyklos po vieną varvančiais plaukais ir nuskusta barzda. Kai kas dar nebūdavo spėjęs susitvarkyti petnešų arba užsisegioti marškinių. Tai buvo daroma norint parodyti plaukuotumą. Žinoma, neperžengiant padorybės. Plaukai jiems žėlė visur. Jis matė, kaip jie kibina pro šalį einančias merginas. To niekada neišdrįstų eilinę dieną. Maudynių dieną merginos ramiai stovėdavo ir šypsodavo. Galbūt merginos tokios ir yra: jas gali liesti dieną arba dvi. Paskui lieka tuštuma.

Jos buvo uždraustos. Nors nebūtinai. Jei tik mokėjai elgtis. Arba turėjai pakankamai plaukų ir barzdos.

Dabar jis bent išsimaudė su vyrais. Kaip mokėjo, taip. Nuogas!

Viduje buvo tvanku. Garai ir muilo kvapas. Tėja įpylė daugiau šilto vandens į medinį puskubilį, o jis tuo metu rengėsi už ištemptos burės. Andersas laukė savo eilės, kol jam nušveis nugarą, ir maloniai šnekučiavosi su kitais. Girdėjosi pliaukšėjimas, o jis erzino Tėją sakydamas, kad jos kieta ranka.

— Tavo skaudžios rankos, matyt, susipykai su mylimuoju?

— Aš neturiu mylimojo, bet jei nori, gali pats pamėginti! — atrėžė ji.

Taip ji niekada nebūtų pasakiusi Andersui, jei nebūtų maudynių diena. Tikrai.

Juokas parodė, kad jiems patiko šmaikštus jos atsakymas. Andersas juokėsi su visais. Galėjai matyti jo, sėdinčio puskubilyje, nugarą ir iš vandens kyšančias plaukuotas kojas ir rankas. Neblogai būtų taip atrodyti. Jeigu jis būtų Anderso sūnus, bent jau žinotų, kas jo laukia bėgant metams. Jakobas kabėjo ant sienos ir buvo tik gražus veidas, daugiau nieko. Neįmanoma pasakyti, koks bus jo kūnas ateityje. Bet reikėjo stengtis užaugti.

Jis jau vilkosi marškinius, kai plyšyje tarp ištemptos burės ir sienos išniro rausvas veidelis, apsuptas geltonų pasišiaušusių plaukų. Pora plačiai atmerktų mėlynų akių blykstelėjo tarsi upėtakio žvynai. Jis taip pat išpūtė akis. Tai truko akimirką. Veidas sodriai paraudonavo ir dingo. Tai buvo Elsė Marija iš Bjarkėjaus.

— Negąsdink naujoko už burės, mergyt!—sušuko vyras, vardu Trondas.

— Aš nežinojau... Aš tik norėjau paimti muilo nuo lentynos, — gynėsi toji.

Vyrai juokėsi. Jam atrodė, lyg visą kūną kas kutentų smilga. Oda pašiurpo po švariais marškiniais. Jis įsispyrė basnirčias į medpadžius i iššleivojo iš savo slėptuvės, norėdamas įrodyti, kad ji nematė jo nuogo.

Mergaitė buvo pabėgusi. Tačiau jos veidas kaip šydas bolavo visur, kur tik jis užmesdavo akį. Jis stovėjo tarpduryje ir norėjo prisišaukti ją. Norėjo, kad ji priglustų prie jo. Kaip drabužis. Kaip vėjas. Nors valandėlę.

Bet niekas neturi to matyti!

Jis įžengė į virtuvę pas Olinę ir iškilmingai įteikė jai dovaną iš Lofoteno. Bet darė tai dėl Elsės Marijos.

Ji stovėjo ir pjaustė svogūnus dėti į puodą su kepenimis. Jis buvo basnirčias įsimovęs į medpadžius. Atėjęs tiesiai iš šalčio. Ji pakėlė ašarų pilnas akis. Gražu. Bet, matyt, dėl svogūno.

Galėjai įsivaizduoti, kaip pasielgtų Andersas. Todėl jis atlošė pečius, apkabino Olinę ir padavė jai ryšulėlį su medžiaga suknelei. Lenkdamasis prie Olinės, jis kuo ramiausiai galėjo apžiūrėti mergaitę prie lentelės su svogūnais. Geras apvalumas. Geresnis nei anuomet. Ar jis galvojo apie Elsę Mariją? Sunku prisiminti. Juk taip ilgai buvo išvykęs. Tromsėje, paskui Lofotene. Bet dabar — taip. Jis apie ją galvojo.

Kalbėjosi su Oline nerausdamas.

— Tu mane lepini, — pasakė ji, abiem rankom glostydama audinį. — Labai labai ačiū, — pridūrė, ir jis turėjo leistis glėbesčiuojamas, ir išklausyti kalbą apie tai, koks jis geraširdiškas ir be galo rūpestingas žmogus.

Nieko baisaus, kad Elsė Marija girdi.

— Matau, turi padėjėją, — pasakė jis.

— Tai Elsė Marija. Bus čia iki rudens, — pasakė Olinė ir meiliai linktelėjo mergaitės pusėn.

Jis žengė su medpadžiais per virtuvę kiek galėdamas grakščiau. Padavė jai ranką taip, kaip žinojo, kad reikia sveikintis su naujais tarnais. Jos ranka buvo šalta ir drėgna. Svogūnas buvo dvokiantis padorumas.

Geltoni jos plaukai buvo papurę ties smilkiniais. Bet šiaip standžiai supinti į dvi ilgas kasas. Kaip tada, kai jis lėkė laukais, veždamas ją vežimėlyje. Ji neturėjo tiek strazdanų kaip vasarą. Bet dabar joje gyveno dar daugiau šviesos nei anuomet. Galėjai įsivaizduoti, jog tai kažkas antgamtiška.

Jis taip dažnai sukinėdavosi virtuvėje, jog Olinė padarė pastabą. Ne erzinančiu tonu. Ne, anaiptol! Tai buvo aiškus įspėjimas.

— Benjaminai, esi vyras, o ne virtuvės darbininkė! — pasakė ji po to, kai jis kelias dienas pasitrynė virtuvėje. Ji dėbčiojo į jį pro primerktas akis, virtusias dviem mažais plyšeliais.

Jis bandė elgtis kaip tikras vyras ir, Olinei nematant, pamerkė Elsei Marijai. Bet mergaitė nedrįso į jį pažiūrėti.

Jis laikėsi nuošaly nuo virtuvės, bet pradėjo tykoti Elsės Marijos, kai ši eidavo į ūkinius trobesius ar kur kitur. Vien nuo minties apie ją diena pasidarydavo jaudinanti ir gera.

Jis taip pat iškišdavo galvą nuo palėpės laiptų ir sušukdavo, kad jam reikia šilto vandens, rankšluosčio ar dar ko nors. Kai numanydavo, kad kiti užsiėmę ir tik ji gali atnešti. Pirmus kartus ji šmurkštelėdavo su atneštu daiktu kaip šermuonėlis. Pasprukdavo nespėjus jam padėkoti. Bet trečią kartą jis suskubo ir paėmė už rankos.

— Palauk, Else Marija, — pasakė dusdamas ir uždarė duris.

— Yra daug darbo, — tarė ji, taip pat pritrūkusi oro.

— Ką tu veiki?