Хербьёрг Вассму - Laimės sūnus

Galiausiai atsidūrė pakrantėje tarp senų bažnyčios mūrų. Toje vietoje buvo pirmą kartą. Vyriokas, tądien dar, matyt, nebuvęs lovoje, dėbtelėjo į jį ir nusvirduliavo toliau ieškoti namų. Nosį rietė aitrus šlapimo ir išmatų tvaikas. Iš už lentinės tvoros iššoko pasišiaušus neaiškios spalvos katė ir ėmė šnypšti. Mat jis vos neužmynė jos.

Jis buvo šulinio dugne. Žuvęs. Ir jam priklauso visas platusis pasaulis! Jis nebegalėjo grįžti į geltonąjį namą. Niekados! Odžius perrėžtų jį pusiau. Ištrauktų vidurius. Kraują nutekintų laiptais. Odą nudirtų ir paverstų minkštais it šilkas įrankiais, prikimštais pjuvenų. Vienintelė paguoda, kad žinojai jų paskirtį.

Jo galvą ir varpą odžius tikriausiai nukirstų ir paslėptų kamaroje. Galbūt užsūdytų statinaitėje kaip silkes. Po kiek laiko ištrauktų ir, virėjai išėjus į susirinkimą, pasislėpęs surytų.

Niekas jo nepasigestų. Išskyrus mažąją Šarlotę Vikstrem. Ji pasiteirautų jo keletą kartų. O paskui pamirštų, nes atsirastų svarbesnių dalykų.

Galvodamas apie Šarlotę, bandė prisiminti, ar kas nors jam nepasakojo, kur ji gyvena. Galbūt galėtų prikalbinti ją užstoti jį prieš odžių. Bet juk pirmiausia reikėtų papasakoti visą istoriją. O ji tokia nepanaši į Vergelando eilėraščius. Visai netinkarna Šarlotei Vikstrem. Juk ji, matyt, nieko nenusimano apie odžiaus įrankius.

Jis nužingsniavo per miestą mokyklos link. Juto, kaip šlapias sniegas ir purvas permerkė batus. Tai buvo ir savotiškas apsivalymas, nors jautėsi apgailėtinai.

Kaip ten Olinė sakydavo? Žmogaus Sūnaus kančia yra žmogaus apsivalymas. Šaltutėlės kojos leido pajusti, kokias baisias kančias kentė Kristus.

Jis tegalėjo vaikštinėti. Ir galbūt apsivalyti. Tačiau mintys buvo tokios pat gašlios kaip ir anksčiau. Galvoje vien odinis įrankis ir jos oda. Ir stiprus spaudimas. Apačioje.

Kažin ar įmanoma kada nors su tuo apsiprasti.

Vienintelė išeitis — viską neigti. Kad ir ką odžius įrodinės, jis viską neigs. Tai vienintelė išeitis. Arba vartoti tą pačią taktiką kaip odžius. Tyla. Nė pusės žodžio. Tylom pavalgyti ir pasišalinti. O jeigu odžius puls mušti? Suluošins? Kas bus, tas. Odžius vis tiek kurį nors užmuš. Galbūt abu. Galiausiai.

Ne, ne! Ji neleis, kad taip atsitiktų. Paslėps jį.

Jis įgavo drąsos. Nusprendė eiti į mokyklą. O paskui bus matyti. Susimąstęs atsitrenkė į kietą it akmuo kūną prie namo kampo. Abu sugriuvo ant žemės ir paleido iš rankų portfelius su knygomis.

Jis išgirdo keiksmą ir pamatė kruviną nosį. Tai buvo Sofusas Bekas. Susirinkę daiktus, jie atsistojo ir nusivalė sniegą.

— Galėjai ir apsižiūrėti! — suurzgė Sofusas ieškodamas, kuo nusišluostyti kruviną nosį.

— Tu taip pat!

Valandėlę patylėję, abu nusprendė, kad nieko nepakeisi. Jis padavė savo nosinę Sofusui. Šis paėmė nepadėkojęs ir pridėjo prie nosies. Bet kraujas tebebėgo.

— Galima prispausti gniūžtę sniego. Padeda, — pasakė jis ir prispaudė Sofusui prie veido saują sniego. Be jokių kalbų. Kraujuoti nustojo.

— Mano tėvas pažįsta žmogų, kuris moka sustabdyti kraujavimą, — pasakė Sofusas.

— Dabar ir tu pažįsti, — tarė jis ir išsišiepė.

Eidami jie vyriškai šnekučiavosi apie daugybę dalykų. Apie mokytojus ir pamokas. Galėjai sau nors tiek leisti. Diena ir taip buvo sunki.

Nežinia, ar dėl Sofuso, ar dėl ko nors kito, bet iš mokyklos jis grįžo prie geltonojo namo. Geriau, kad tai, kas turi įvykti, įvyks dabar, negu klaidžioti šaltyje.

Tikrai įmanoma apsiprasti su tuo, jog esi rato vėžėje suspausta sraigė. Jei esi toks bjaurus, jog niekas nenori liesti, gali būti ramus.

Ji palietė jį! To nebepakeisi.

Per pietus prasidėjo nemalonumai. Odžius prabilo! Paklausė, ar jis dabar visada norės išeiti iš namų, kol niekas dar neatsikėlęs. Jeigu taip bus ir toliau, reikės jam po lėkšte pavožti sumuštinį, kad nebadautų.

Nuo to laiko, kai jis čia apsigyveno, odžius dar nebuvo pasakęs iškart tiek daug žodžių.

— Aš kai kam buvau pažadėjęs kai ką padaryti. Darbelį...

Odžius numykė ir sunėręs geltonas rankas sukalbėjo rytmečio maldą.

Ji valgė šviežios mėsos sriubą nepakeldama akių. Dailiai, puspilniais šaukštais. Nerodydama dantų. Ji tik apgaubdavo šaukštą lūpomis.

Jam ėmė trūkt oro. Bet kažką reikėjo daryti. Jis stvėrė šaukštą.

Odžius galbūt po stalu laiko paslėpęs ginklą? Telaukia tinkamo momento? Kai būsi mažiausiai pasiruošęs? Ar ji taip pat to laukia?

Iš šaukšto į lėkštę jai nuvarvėjo sriubos. Keli lašeliai. Ji sėdėjo taip, tarsi norėtų įsiklausyti, kaip varva. Nežiūrėjo į jį. Ar ji odžiaus pusėje? Ar jie dėl visko susitarė? Ne, ji gina jį. Štai taip.

Mėsos gabalėliai buvo labai smulkiai supjaustyti. Vienas kitas vis tiek tokio dydžio, jog vidus buvo raudonas, su riebalų perlais. Negalėjai į juos žiūrėti. Jie kaupėsi pilvo apačioje.

Jos blakstienos buvo storos. Tamsios kaip sena spygliuota viela. Dabar nuleistos ant skruostų. Ji buvo išblyškusi. Galėjai įsivaizduoti Kristaus erškėčių vainiką. Jai ant skruostų gulė erškėčių vainikas. Ar dėl nuodėmės?

Jos krūtinė kilnojo sagę. Kilnojo tol, kol jis ėmė drebėti. Tuomet kažkas įvyko: ji pakėlė du mažus erškėčių vainikėlius ir pažvelgė į jį. Tiesiai.

Jis ėmė kristi. Krito ir krito, suspaudęs šlaunis ir nustojęs kvėpuoti.

Tačiau paskui buvo daugiau dienų ir naktų. Jis ėjo į mokyklą ir kalė pamokas. Vaikščiojo su Sofusu po žibintais ir žvalgėsi į merginas. Bet viskas buvo daroma norint pasislėpti.

Kartais jis pažadėdavo atgailauti ir pasitaisyti. Tesėdavo tol, kol imdavo artėti vakariniai namų ritualai. Tuomet atsėlindavo nerimas. Geismas. Ilgesys.

Pavojingiausia būdavo tomis popietėmis, kai odžius būdavo dirbtuvėje, o virėja išeidavo į susirinkimą.

Jis nusirengdavo nuogas ir užpūtęs žiburį atsiguldavo. Noras augti buvo be galo stiprus. Jis buvo sija, ant kurios laikėsi geltonasis namas.

5 skyrius

Kartą ji pasakė, kad prieš išvažiuodama jį įspės. Turbūt išsiuntė žinią per vėją.

Rinko žinias po trupinėlį, parvykęs vasarą į namus. Olinė buvo it sena krovininė valtis, nežinanti, ko jam atgabenti. Bet pamažu jai pavyko sudėlioti viską į vietas taip, kad jis suprastų.

Dina išvažiavo. Gegužę, Andersui išplaukus į Bergeną. Iš pradžių visą savaitę kasnakt vaikštinėdavo salėje. Paskui staiga puolė dirbti, kai dar niekas nebūdavo akių praplėšęs. Per keletą dienų surašė savo turtą. Apskaitą ir popierius sudėjo į senąją pinigų spintą. Apmokė krautuvės pardavėją ir suteikė jam visus įgaliojimus iki sugrįžtant Andersui.

Kol saulė nuėjo savo kelią už horizonto, susikrovė skrybėlių dėžę, kelioninę skrynią ir supakavo Lorcho violončelę.

— Gandras jau seniai buvo sugrįžęs į šiaurę ir susikrovęs lizdą galulaukėj. O Dina paliko viską ir garlaiviu išplaukė į pietus, — pasakė Olinė.

Jis juk visada žinojo, kad ji išvažiuos. Dabar ji taip ir padarė.

Olinė papasakojo, kad lensmanas paštu gavęs įgaliojimą, kuriuo Andersui neribotam laikui su visomis teisėmis ir pareigomis perduodamas Reinsnesas ir „berniukas“. Galėjai suprasti, jog esi turto dalis. Laiško nuorašas greičiausiai gulėjo dideliame antspauduotame voke Andersui. Kontoroje, pinigų spintoje.

Suprantama, jis galėjo nueiti ir pažiūrėti į laišką. Bent į voką. Raktas juk buvo duryse. Ne taip kaip geltonajame name.

Jis taip pat sužinojo, kad iš pradžių lensmanas ketino telegrafu pranešti apie tai visai pakrantei, norėdamas ją atsekti ir pats parvežti namo. Tačiau Dagnė atkalbėjo. Jis tik telegrafavo į Bergeną, kad praneštų Andersui. Gavo stebėtinai santūrų atsakymą: