Хербьёрг Вассму - Laimės sūnus

Odžius atsikrenkštė ir tarė:

— Taip, taip, oras ne toks jau blogas!

Jis puolė pro duris, negrabiom rankom užsimetė paltą ir spruko lauk. Kišenę plėšė raktas. Neužrakino lauko durų, kaip jie buvo mokę.

Jis ėmė miegoti pagalve užsidengęs galvą. Vis tiek girdėjo garsus. Net per miegus. Jis žinojo, ką jie daro. Dabar ne odžius, bet jis paimdavo didįjį įtaisą ir judindavo. Badydavo ją. Kai kada operuodavo dviese. Odžius ir jis. Kitomis naktimis likdavo su ja vienas. Ji būdavo minkšta ir didelė. Jos lūpų kampučiai išsiskirdavo. Tarp jų likdavo gili praraja, į kurią galėdavai suvaryti savo įtaisą. Ji dejuodavo ir dūsaudavo, apnuoginusi savo dideles putlias lūpas.

Dienomis negalėjai gyventi tuo, ką žinojo naktis. Prie stalo jis vos išdrįsdavo į ją pažvelgti. Ją paliesti būdavo pirmoji mintis, kuri užvaldydavo jį pabudusį, ir paskutinė, kuri sukdavosi galvoje prieš miegą. Prisilietimas būtų reiškęs mirtį.

Vis dėlto jis žinojo, kad turi tai padaryti!

Būdamas namie, be paliovos galvodavo apie progą paliesti, tačiau taip pat reikėjo vengti visų spąstų, kuriuos ji spendė norėdama, kad jis tai padarytų. Į jos kūną po kuklra suknele jis ėmė žiūrėti kaip į tam tikrą ženklą. Visada svarbu paisyti ženklų.

Jis saugus, jei tik jie nemato, kad jis turi veidą.

3 skyrius

Mirė odžiaus giminaitis. Ženklas negalėjo būti aiškesnis. Jis žinojo, kad tai jo kaltė. Seniai troško, kad kas nors įvyktų ir jis turėtų progą.

Odžiaus įtaisas turėjo būti kažkur miegamajame.

Jis neįstengė apgailestauti, jog kaltas dėl mirties, kai Andrėja bejausmiu veidu pranešė, kad jie turį vykti į laidotuves. Užtruksią keturias dienas. Bet jis gausiąs pavalgyti ir būsiąs prižiūrėtas, kaip visada. Virėja pasiliekanti.

Tos pačios dienos popietę jis sėdėjo prie lotynų kalbos kaitbos ir laukė, kada ateis vakaras. Tuomet pilkomis veltinėmis šlepetėmis atšliuravo virėja ir pasakė einanti į religinės bendruomenės susirinkimą. Vakarienei ji pritepusi sumuštinių, kurie guli valgomajame, uždengti drobule.

Jis nesusilaikė jai nenusišypsojęs. To jam nereikėjo daryti. Ji įtariai pažvelgė į jį ir tarė:

— Tamsta privalai užrakinti lauko duris!

Jis greit vėl surimtėjo.

Kai išgirdo ją išeinant, veiksmažodžiai ir jų kaityba nustojo egzistuoti. Jis pripuolė prie koridoriaus lango, norėdamas įsitikinti, jog ji iš tiesų nukrypuoja gatve, tvirtai įsitvėrusi nutrintą rankinę.

Tuomet jis vėl pasijuto stovįs daržinėje. Salinė pilna šieno. Tereikia šokti. Jausmas juk pažįstamas. Trauka. Kirbulys. Įtampa. Ar išdrįs? Ar įstengs?

Galbūt durys užrakintos? Gal tarp komodos stalčių jie prikaišiojo popieriaus skiaučių, norėdami jį išaiškinti? Arba dar blogiau: galbūt ji neišvažiavo? Guli lovoje ir laukia? Jis juk nematė jos išeinant iš namų. Gal jie nori privilioti jį į miegamąjį? Kad galėtų sudoroti?

Jis apsuko porą ratų kambaryje. Bet vieną kartą juk reikia nuspręsti. Taigi jis pasiryžo. Išsėlino į koridorių ir pritykino prie durų. Atrodė, tarsi kraujas gausiomis čiurkšlėmis veržiasi pro ausų kanalus ir teka ant grindų.

Jis atsargiai sugniaužė žalvarinę rankeną ir paspaudė. Ji pasidavė nedejuodama. Durys taip pat be garso prasivėrė. Ar tai spąstai? Kad durys neužrakintos! Jie juk visada užrakina.

Netrukus jis buvo viduje. Kambarys išsiplėtė. Pro langus liejosi ledo melsvumo šviesa ir gulė ant lovatiesės.

Jos lovoje nėra!

Jis uždarė duris ir įslinko į kambarį. Namas sergėjo žingsnius. Miegamojo kvapas čia buvo kitoks nei namie. Vasara ir šienapjūtė šios vietos niekada nepasiekdavo.

Lova buvo vaiduoklių laivas. Aukšta ir tamsi. Virš komodos nuožulniai kabojo didelis veidrodis. Jis krūptelėjo išvydęs savo paties atspindį. Neryškių kontūrų figūra per ilgomis marškinių rankovėmis ir baltu kaip kreida veidu. Akys didelės ir tamsios. Jis norėjo bėgti iš kambario. Tačiau kažkas, ko jis nepažinojo, buvo stipresnis. Jis liko.

Galva dundėjo kaip akmenų griūtis. Jam dingtelėjo, kad pamiršo paklausyti, ar negrįžo virėja. Ji juk galėjo ką nors pamiršti.

Jis vėl išpuolė į koridorių ir laiptų aikštelėje įsiklausė. Bet ne. Garsų nėra. Jokio triukšmo iš kambarių ar virtuvės. Nė vieno trakštelėjimo duryse. Jis vėl įsėlino į kambarį ir, giliai įkvėpęs, atidarė artimiausią spintelę. Ten stovėjo naktipuodis su dangčiu. Nuo kvapo, su niekuo nesupainiojamo, rietė nosį, nors puodas greičiausiai tuščias.

Jis ištraukė viršutinį stalčių ir rado geltonu šilku aptrauktą skrynelę. Joje, dailiai sukrautos, pūpsojo siuvinėtos nosinaitės. Ten pat buvo nedidelė dėžutė su žiedais ir segėmis. Taigi čia josios spintelė! Ilgoje, paplokščioje kartoninėje dėžėje gulėjo smulkus, pradėtas ir nebaigtas kryželiu siuvinėti paveikslėlis, vaizduojantis ėriuką laikančią mergaitę. Į ėriuką buvo susmeigta daug adatų. Siuvinėjimo siūlai dailiai sudėti sruogelėmis. Raudoni, geltoni, mėlyni, oranžiniai ir juodi. Po jais, surišti šilkiniu kaspinu, gulėjo keletas laiškų. Jis jų nelietė.

Vyro spintelė buvo užrakinta! Jis taip ir žinojo. Vis tiek įsiuto. Ėmė purtyti ir tampyti rankeną. Bet spintelė nepasidavė. Jam reikėjo prisėsti. Bet jis nedrįso sėstis ant lovos. Prie lovos galo stovėjo suolelis. Atsisėdo ant jo. Gerklė buvo pilna kalkių ir smėlio. Jis įbedė akis į sieną ir vėl susidūrė su savo atspindžiu virš komodos. Plaukai stovėjo piestu. Išraiška lyg pamišėlio. Jis savo noru į tai įsivėlė!

Geismas ūžtelėjo bangom. Smarkiai. Jam reikėjo padėti. Reikėjo atlaisvinti drabužius ir sau padėti. O pats stebeilija. Į varpą, užaugusią rankoj.

Jis pakliuvo į jos spąstus. Kitaip negalėjo. Kai ištryško, įsikniaubė sau į kelius.

Trakštelėjo lauko durys?

Ar įmanoma uždusti nuo savo širdies dūžių? Reikėjo tik atsistoti. Užsismaukt kelnes. Štai taip! Apačioje vis dar degė. Drėgna ir lipnu. Jis grįžo į savo kambarį. Bet ji tebebuvo jį užvaldžiusi.

Išsekęs krito į lovą ir užmigo.

Kitą dieną mokykloje jo galvoje sukosi viena mintis: kaip atidaryti užrakintą spintelę. Pavakary, kai sėdėjo vienas valgomajame ir taršė silkę su bulvėmis, pasijuto drąsus.

Namų darbus padarė vienu atsikvėpimu. Tik žodžiai nelindo galvon. Tada atėjo vakaras.

Pirmiausia jis įsitikino, ar tikrai namuose vienas. Nusileidęs į rūsį, susirado dildę, ylą ir plaktuką. Kad ir kur būtų, jautė jų miegamojo kvapus.

Buvo dar nejaukiau nei praeitą dieną. Jis padėjo dildę, ylą ir plaktuką ant komodos ir atsargiai patapšnojo lovą. Ar šilta? Ne. Tuomet kilstelėjo lovatiesę ir pažvelgė po ja. Tamsu!

Iš savo kambario atsinešė lempą ir pastatė ant komodos. Šviesa atsispindėjo veidrodyje.

Kai pamatė žalvarinius spintelės durų apkaustus, drąsa priblėso. Jis giliai įkvėpė ir pabandė atkrapštyti yla. Veltui. Spyna buvo pernelyg sudėtinga, kad taip lengvai pasiduotų. Dildė per didelė, o apie plaktuką neverta nė galvoti.

Staiga jam šovė mintis! Greit atsistojo ir šiek tiek atitraukė naktinį stalelį nuo sienos. Visai teisingai. Kitoje pusėje buvo trys vinimis prikaltos lentos. Jis atsuko visą užpakalinę pusę į kambarį, kad geriau galėtų prieiti.

Tačiau paaiškėjo, kad be replių nieko negalės padaryti. Vinys per daug stipriai laikėsi. Jis sugebėjo ištraukti galvutes, bet visa kita tebesilaikė tvirtai.

Ar rūsyje nematė replių? Jis padėjo dildę ir pasiėmęs lempą nusileido laiptais. Ši baisiai rūko, nes neįstengė jos tiesiai laikyti. Visas namas tebuvo tamsios girgždančios kertės.