Хербьёрг Вассму - Laimės sūnus

Aplink tvyrojo paslaptys, per jas negalėjai gerai matyti. Kažkas jam priminė du mėnesius vartotus Lofoteno žvejų kailinius apklotus. Kvapas — taip pat. Matyt, panašiai pakvimpa, kai einama gulti nenusirengus.

Keista, kaip greitai galima su tuo apsiprasti. Jis taip įprato, kad prie stalo nekalbama, jog krūptelėdavo kaip pagautas sukčiaujant, jei jie netikėtai prašnekdavo apie orą. Lyg ir nepavojinga tema. Oras arba geras, arba bjaurus. Pučia šiaurys arba liūdnas vakaris. Arba ir viena, ir kita.

Baisu buvo dėl to, kad žodžiai, matyt, reiškė ką kita. Ką nors šiurpaus! Nors skambėjo taip, lyg būtų kalbama apie orą.

Kartais jis patirdavo, jog tuose namuose šypsomasi. Tai darydavo ji. Ir visada jam. Niekada vyrui. Kai ji nusišypsojo pirmą kartą, pilvo apačioje radosi įtampa. Dėl to, kad jos akys žvelgė į jį. Kad burna prasivėrė ir jis galėjo pažvelgti vidun. Ji virto dideliu žvėrimi, pasiruošusiu jį pulti. Ne praryti, bet sulaižyti.

Tokia pirmą kartą atėjo pas jį sapnuose. Užriestais lūpų kampučiais ir pasiruošusi veikti, ji tarsi užgriuvo jį. Viskas apsunko nuo neįvardijamų uždraustų vaizdų. Kurie vis artėjo ir artėjo. Kol jis pranyko juose. Tarp didelių mėsingų lūpų.

Bet tai būdavo naktimis. Prie stalo ji visada sėdėdavo kietai susičiaupusi. Tarsi kankinama dantų skausmo. Išskyrus tada, kai šypsodavosi. Jis neatsiminė, kad ji kada nors būtų nusišypsojusi kam nors ką nors pasakius arba norėdama parodyti draugiškumą. Paprastai šypsodavosi tik tada, kai žaibiškai atsigręždavo ir pamatydavo, kad jis ją stebi.

Būdavo, stovi prie bufeto tvarkydama stalo įrankius ir puodelius. Staiga judesiai sustingsta, ji atsisuka, o lūpos išsiskleidžia. Pražysta šypsena. Ir nejučiom įtraukia jį į save.

Vos tik įžengęs į tuos namus, jis suprato, kad čia žmonės nesi- liečia. Todėl tai tapo nuosprendžiu. Vieną kartą išdrįs ją paliesti. Kai stovės pusiau nusisukus nuo jo.

Jis buvo girdėjęs apie vilkolakius ir raganas, turinčius dvilypį gyvenimą. Paprastai dieną jie būna žmonėmis, o naktį vilkais. Viskas atitiko! Nuo tokios minties jis apsunkdavo.

Žinojo, kad jeigu palies ją tuomet, kai ji šitaip stovi ir mano, kad niekas į ją nežiūri, jis ją demaskuos. O tuomet įvyks baisiausia.

Tromsės miestas buvo daugiau nei ponia Andrėja. Tai buvo pareigos ir amžinas bandymas įsitvirtinti — ne tik Benjaminui Grenelvui.

1858 metais direktorius Blumas pasiekė, kad duris galėtų atverti vadinamoji išplėstinė mokykla. Dinos sūnus buvo vienas iš devyniolikos nevietinių, kurie gyveno pas svetimus žmones arba tolimus giminaičius. Jis turėjo gauti žinių ir būti išmokytas drausmės. Per trejus metus jam reikėjo išeiti Herodo- to IX knygą, Platono raštus ir olimpines Demosteno kalbas, Homero „Iliados“ V—VII knygas, be to, morfologiją, sintaksę ir gramatiką. Literatūros lotynų kalba sąrašas buvo platus: Livijaus I knyga, pradedant XLIV skyriumi, ir Fedro II, IV ir V knygos. Vergilijaus „Eneida“ ir Horacijus taip pat įėjo į privalomos literatūros sąrašą. Kas antrą savaitę buvo rašomi rašiniai vokiečių, anglų ir prancūzų kalbomis. Reikėjo kalti geografiją, aritmetiką ir geometriją. Visa tai dėl baigiamojo egzamino. Jie turėjo išlaikyti lotynų kalbos egzaminą: rašinį, vertimą ir atsakinėjimą žodžiu. Be to, norvegų kalbos rašinį, istoriją, tikybą, graikų kalbą, geografiją, aritmetiką ir geometriją. Taip pat jie turėjo pademonstruoti dainavimo ir deklamavimo įgūdžius. Pastarasis dalykas jam patiko.

Kiekvieną mėnesį mokytojų taryba pareikšdavo savo pastabas. Be to, nuodėmės kasdien buvo registruojamos žurnale. Už visą tą dresūrą ir mokslus Dina paklojo trisdešimt šešis talerius. Kone kasdien nuo katedros jis išgirsdavo, kokia tai buvusi didžiulė „brangių maitintojų“ auka.

Nuolat išmokdavai naujų būdų išvengti visoms toms bausmėms, kurias „užsitarnaudavai“ nebūdamas nuolankus.

Pirmasis įstatymas — nepraverti burnos mokytojo akivaizdoje, kai jis nieko neklausia. Antrasis įstatymas — būti mandagiam nepataikaujant. Jis greitai patyrė, jog visi pataikūnai kada nors susilaukia atpildo. Arba mokytojų, arba bendraklasių.

Bet jei neturėjai polinkio padlaižiauti, viskas ėjos gerai.

Tačiau jam ilgokai teko mokytis laikyti liežuvį už dantų. Reinsnese tik Dina ir Stinė buvo mažakalbės. Ir tai savo noru. Nors niekas nepasakė, jis žinojo, kad kiekvienas turi teisę nebaudžiamas išsakyti savo nuomonę, jei tik išvengia Olinės keiksmų ir prakeiksmų.

Galbūt lotynų kalbos mokytojas buvo teisus sakydamas, kad jis užsispyręs ir plepus kaip nesutramdomas orakulas. Bet tai nebuvo mirtina nuodėmė, kol rodei norą pasitaisyti.

Mokykla buvo skirta pirklių ir valdininkų sūnums. Tačiau vienas kitas pasitaikydavo iš amatininko ar jūrininko šeimos. Tromsėje, matyt, nebuvo niekinamas fizinis darbas. Tačiau skirtumas egzistavo.

Kilusieji iš paprastų šeimų visada išsiduodavo. Nors ir stengėsi pakeisti savo kalbą. Ypač tie, kurių namuose prie pietų stalo nebuvo griežtai draudžiama gatvės kalba. Jie prabildavo gluminančiu vadinamosios lavintos ir nelavintos kalbų kratiniu.

Pamažu jis suprato, ką lensmanas turėjo galvoje, kai porą kartų užriko, kad Dina leidžianti jam kalbėti kaip arklių šėrikui. Bet jam tai tik padėjo tramdyti savo šnekumą.

Reikėjo skirti, kas gražu, o kas vulgaru. Tačiau jis daug geriau jausdavosi su staliaus Beko sūnumi Sofusu nei su bet kuo kitu. Sofusas keikdavosi gana tyliai ir susilaikydavo, kai reikėdavo kalbėti gražiai. Jis taip pat rodydavo nebylų susidomėjimą mergaitėmis po žibintais. Patiko netgi jo kvapas. Vyriokas kvepėjo obliuotu medžiu ir sakais.

Išstypėlis Sofusas plačia nosimi ir niauria veido išraiška buvo žmogus, kuriuo galėjai pasitikėti. Bet apie tai jiedu nekalbėdavo.

2 skyrius

Ponia Andrėja buvo kur kas jaunesnė už vyrą. Mąstydamas apie tai jis jautė savotišką triumfą. Negalėjai žinoti, ką ji veikia dieną, nes tuomet jis būdavo mokykloje. Galvojo, kad reikėtų paklausti. Bet tai buvo neįmanoma. Jis pats turėjo išsiaiškinti. Tai buvo nulemta iš anksto.

Vyras dirbo savo raugykloje prie jūros. Tačiau dėl to nebuvo mažiau grėsmingas. Priešingai. Galėjai įsivaizduoti, kaip odžius stovi prie garuojančio katilo ir didžiuliu samčiu maišo kunkuliuojančią kraujo ir kaulų masę. Be abejo, rauginamos odos. O visa kita? Kur dedama? Juk reikia kur nors padėti, kad ir kaip bjauru būtų apie tai galvoti. Ir odžius, matyt, kažkur deda. Todėl jo tokios netikros rankos.

Jis niekada nebuvo matęs tokių rankų. Rodės, jos kasdien ūgtelėja. Kartais dingodavosi, kad mato jas per miegamojo sieną. Buvo lyg didelės žaizdos, kurios likdavo ant jos kūno po plačia antklode, kurios jis nebuvo matęs. Kartais šis vaizdas iškildavo ir tuomet, kai žiūrėdavo, kaip odžius, pasidėjęs sunertas rankas ant baltos staltiesės, prieš valgį kalba maldelę. Vienos rankos smilius turėjo paukštišką nagą. Tai buvo paslaptis! Ten ji paslėpė savo nuodus ir taip galėjo juos laikyti šalia.

Iš pradžių jis manė, kad ji jo nemato. Beveik nemato. Dina ir visi kiti namiškiai jį matydavo, nors kartais to neparodydavo. Tai jis visąlaik suprato. Reinsnese turėjo tik sau vienam žinomų slėptuvių, tačiau vienaip ar kitaip visuomet sužinodavo, kad yra kviečiamas.

Čia niekas nieko neklausinėjo. Jie nežiūrėdavo į jį, kai su juo kalbėdavosi. Nebuvo tikri.

Į namus neužeidavo joks pašalinis. Tik senė, kuri buvo ir virėja, ir kambarinė. Ji gyveno už sienos nedideliame priestate, kuriame, matyt, kažkada būta arklidės ar sandėlio. Galėjo gyventi ir name, nes čia turėjo būti mažiausiai penki miegamieji. Šiaip ar taip, palėpės koridoriuje buvo penkerios durys. Bet senoji tikriausiai žinojo, ką daro, kiekvieną vakarą išeidama iš namo.