Хербьёрг Вассму - Laimės sūnus

Nereikėjo galvoti apie tai, kad, einant pro šalį, ant galvos gali pabirti čerpės. Jos buvo gerai pritvirtintos. Negirgždėjo ir koridoriaus durys.

Tačiau vos įžengus į vidų, kažkur ėmė tvilksėti savotiškas virpulys. Lyg tai būtų jau kadai nulemta. Kad jis bus čia.

Kvapas buvo kažkuo ypatingas. Niekad anksčiau neteko uosti ko nors panašaus. Ne arklidės kvapas. Ne parako. Ne šarmo ir ne naktipuodžių. Nei aitriai kvepianti vilna, nei pašvinkusi mėsa. Bet galbūt visko po truputį. Kai odžius parėjo namo, kvapas pasidarė toks stiprus, jog Benjaminas pamanė, kad Andersas jį pajus. Bet šis nieko nesakė.

Juos, atvykusius su manta, pasitiko ponia Andrėja. Ji buvo aukšta ir tamsi, klubais, į kuriuos negalėjai ilgai žiūrėti nerydamas seilių. To buvo per daug. Jeigu jai ant klubų būtų pastatęs vandens grafinėlį, kuris stovėjo namie ant naktinio stalelio, tikriausiai nebūtų nukritęs. Priekyje jos taip pat buvo daug.

Jis neįstengė išmatuoti visko žvilgsniu, nes iškart raudo. Suknelė buvo kukli, susagstyta iki pat viršaus. Ruda, su sidabrine sege prie kaklo. Norėdamas matyt ją iš priekio, galėjai žiūrėti į segę.

Jis vis tiek neįstengė nerausti. Plaukai buvo kietai nušukuoti nuo veido. Taip standžiai, jog oda ties smilkiniais buvo įtempta, o akys — įkypos lyg katės.

Dinos plaukai niekada nebūdavo suveržti. Jos veido irgi nelabai matydavai, nebent pati parodydavo. Andrėjos veidas buvo siaubingai atviras, bet į akių gelmę neįmanoma pažvelgti.

Dinos akių negalėjai išvengti. Tai buvo ir blogiausia, ir geriausia, būnant su ja viename kambaryje.

Pirmą vakarą, praleistą geltonajame name, Andrėja sulig kiekviena minute plėtėsi. Bangavo tarp jų. Ji taip vaikščiojo. Tarsi bangos ketera virš šcherų, pučiant vakariui. Ir ūmi, ir lėta. Pilna virpulio, kurį tegalėjai nujausti. O gal kaltos įkypos akys? Galėjo kilti mintis, kad ji ragana ar kas nors panašaus. Nors ne. Jis jos nebijojo. Tai buvo kas kita. Jis tiksliai net nežinojo. Panoro tapti avižiniu sausainiu jos rankoje, kurį kiek palaukusi ji apčiaupė lūpomis.

Jam pasidarė įdomu, ar ir Andersas taip galvoja. Bet šis niekuo neišsidavė.

Kai jie įėjo, už Andrėjos stovėjo sudžiūvusi žmogysta mėlyna suknele ir iki pat akių užsmaukta skarele. Keletą kartų ji be žodžių tūptelėjo. Paskui, Andersui ir jam padavusi ranką, kažkur išnyko.

Anderso būta teisaus. Gatvių žibintai šalia turgaus ir priešais kepėjo Riosto kepyklą — puikus reginys. Jis buvo matęs didelių prieplaukų Bergene, tad Holsto ir Vadelio prieplaukų statiniai net dieną nedarė jam įspūdžio. Tačiau žibalinės lempos buvo tikras stebuklas.

Dar pirmąją savaitę jis patyrė, jog po žibintais skiriami pasimatymai ir slaptom rūkomi papirosai, bandant atspėti, iš ko kikena mergiščios.

Per gyvenimą nebuvo matęs tiek daug mergaičių vienoje vietoje! Jos stovėjo grupelėmis, rankas paslėpusios movose, o nosis — kailinėse apykaklėse ir šalikuose. Šalčiui einant smarkyn, vis labiau ir labiau apsimuturiavusios. Mergaitės po žibaliniais žibintais. Tromsėje buvo kažkas neįsivaizduojama ir nesuvokiama protu!

Rotušės laikrodis taip pat buvo apšviestas. Tarsi miesto gyventojams bet kuriuo metu būtų privalu žinoti, kuri valanda.

Iš kur jos, mergaitės, atsirasdavo, buvo paslaptis. Ankstyvą popietę judrius šešėlius po žibintais mesdavo Siondrės mokyklos mergikės. Jos aikčiodavo baisėdamosi bjauriais Nordrės berniukų mokyklos vaikėzais, kurie keikiasi, spjaudo ir svaidosi pašaipiais žodžiais, o žiemą — sniego gniūžtėmis.

Kartais pro šalį pralinguodavo nuskurus žmogysta. Iš smuklės grįžtančio darbininko eisena. Bet jis būdavo pakankamai blaivus. Tai — vyresnysis mokytojas Hansas Bodė Tėtingas: svirdinėdavo mostaguodamas rankomis ir kažką murmėdavo sau po nosim, lyg paleistas iš „Beprotnamio“. Niekas jo nebijojo. Jie tik išsisklaidydavo, kad išvengtų nemalonumų. Būdavo, vienas kitas padauža sumano jį paerzinti. Bet žmogėnas tik skėtriodavosi plyšodamas, kad tas „pajodžarga“ dar atsiimsiąs už savo darbus. Stuktelėjęs porą kartų lazda į žemę, vyresnysis mokytojas išsiblaškęs kilstelėdavo skrybėlę ir eidavo toliau, tarsi pamiršęs pyktį.

Vieni, mokytoj ai buvo niekinami, kitais žavimasi. O kai kuriems pavydima. Pastarieji mokė mergaites Siondrės mokykloje arba panelės Tėsen ir panelės Brek pensione.

Direktorius Blumas buvo laikraštininkas. Sėdėdavo prie savo straipsnių, kol mokiniai raštu versdavo iš vokiečių kalbos. Jis tarsi gyveno savo paties galvoje. Bet kūną ir akis turėjo. Taigi negalėdavai būti tikras, kad nemato. Su juo menki juokai. Jis kėlė savotišką pagarbą, kurios negalėjai iki galo paaiškinti. Greičiausiai taip buvo todėl, kad jis rašė į „Tromsės vyskupystės naujienas“. Tiesiog negalėdavai to pamiršti.

Nuo tada, kai pirmą kartą Fr. Langės gatve nuėjo iki škiperio Vito namo pakrantėje, jis nenorom turėjo pripažinti, jog ši tremties vieta jam patinka. Pamiršo viską, kas vaizduotėje atrodė baugu ir svetima.

Kvapai. Judantys žmonės. Garsai iš amatininkų trobelių pajūryje, laivai su svetimų šalių vėliavomis ir į krantą plukdomi vyrai neįprastais apdarais. Jam netgi patiko statūs kalnai kitoje įlankos pusėje, užstojantys jūrą. Jie tapo savotiška priedanga. Jeigu jau esi nublokštas j pasaulį, gerai, kad niekas neprimena Reinsneso.

Iš pradžių atrodė, tarsi kažkas jį būtų nukėlęs į pasaką. Nežinojai dorai, kaip visa tai vertinti. Supratęs, kad niekas neatvyks jo iš tos pasakos vaduoti, nutarė, kad miestas sukurtas jam. Kartais tapdavo skaitomos knygos skyriumi.

Tačiau vos Andersas iškeliavo namo, jis suprato, kad negali tos knygos užversti ir iš jos pabėgti. Turi gyventi čia metų metus. Privalo paklusti.

Kiekvieną vakarą, kai odžius pareidavo namo ir jie sėsdavo prie stalo valgyti, jam atrodydavo, kad namas užburtas. Jis uždarytas su slibinu ir užburta moterimi nesuvokiama veido išraiška. Name buvo daug kambarių, į kuriuos jam negalima įkelt kojos. Jei jis tai padarytų, įvyktų kas nors siaubinga.

Andersui jie pasakė, kad jis gavo geriausią kambarį. Su dviem aukštais langais, kurie bukai spitrėjo į sandėliuką ir statinių tvorą. Ir su juoda krosnimi, visą laiką atsiduodančia dažais, nes turi žvilgėti.

Reikėdavo sėdėti prie stalo su ta didele tamsia moterimi, kuri niekada negali parodyti vyrui, kas ji iš tikrųjų. Odžius krenkšėdavo ir neramiu žvilgsniu vedžiodavo po visus daiktus. Tarsi įtardamas viską ir visus. Arba bijodamas, kad jie staiga nepasakytų ko nors, ko jis negali pakelti. Ko nors baisaus, kas išsklaidytų kerus.

Iš tiesų negalėjai suprasti, ar odžiui patinka, ar nepatinka jo buvimas namuose. Nė katras nepasakė nieko, iš ko jis galėtų susidaryt nuomonę. Žodžiai buvo kažkur uždaryti. Matyt, nuo amžių nulemta, kokie žodžiai gali būti ištarti.

Kol tebebuvo Andersas, jie elgėsi gana įprastai. Tačiau kai jis išvyko, sulig kiekviena diena ėmė po truputį keistis. Tarytum vis mažiau ir mažiau buvo tikroviški. Jis surado ne vieną įrodymą. Pavyzdžiui, Andrėja pakaušyje turėjo slaptą akį. Ji visada žaibiškai atsisukdavo, kai jis bandydavo vaizduotis, kad jai ant klubų stato mažąjį grafinėlį.

Apsiprasti reikėjo ne tik su namų kvapu. Vyriškis turėjo bjaurias rankas. Pirmąją savaitę jos buvo beveik įprastos. Vėliau, laikui bėgant, pamažu darėsi vario spalvos. Be to, visa plaštaka buvo apžėlusi juodais plaukais. Iki pat pirštų galų.

Jis stengėsi nespoksoti į odžiaus rankas. Tačiau sunkiai sekėsi.

Maistas taip pat buvo netikras. Arba užburtas. Kad ir kaip viskas atrodė, skonis buvo tas pats. Nenuostabu. Nes prie stalo vyraudavo tokia nuotaika, kokia galėtų būti jūros gelmėj. Tamsūs svyruojantys rudadumblių miškai ir glitūs akmenys, prarajos ir plyšiai. Plaukiojantys padarai pravertom žiotim ir aštriais pelekais. Tamsus valgomasis tabako spalvos gėlių raštais ant sienų iš tiesų buvo pilnas linguojančių dumblių ir gleivėtų kūnų. Kambarys iki pat lubų buvo pripildytas žodžių, kurie niekada nebus ištarti. Joks žodis negalėjo ten išgyventi. Net su žiaunomis.