Хербьёрг Вассму - Laimės sūnus

— Kiek kainuoja šuolis? — paklausė kitas.

— Šešis talerius, — atsakė Tomas, tapšnodamas širstantį bulių.

— Dauguma, ko gera, pasiieškos pigesnio, — tarė vyriškis.

— Trobelninkams nuleisiu, — tyliai pasakė Tomas.

Visi, stovėję aplinkui, tvirtino nematę galingesnio buliuko.

Tuomet į paplūdimį nusileido Dina. Paspaudė Andersui ranką ir pasisveikino. Šurmulys aplink bulių ir Tomą aprimo. Tebuvo Dina ir Andersas.

Ilgą laiką tvyrojo drėgnas rūkas. Bet išlipęs krantan Andersas atstojo vilnonį apklotą. Benjaminas matė tai iš jos veido, grįžtant nuo prieplaukos. Rodės, jog Andersas, eidamas alėja, ant kupros nešasi rusą, lengvai lyg pūkelį. O vėliau, kai pasidėjo alkūnes ant stalo ir ėmė pasakoti viską, ką matęs, pasidarė lengviau kvėpuoti.

Negalėjai skųstis, nors netrukus su visa manta turėjai būt išvežtas iš namų. Galėjo būt ir blogiau. Galėjo ji iškeliauti.

Vieną popietę Andersas ir Benjaminas stovėjo prie karvelidės ir žiūrėjo į šen ten purpsinčius balandžius. Tuomet Andersas netikėtai pasakė:

— Aš atvažiuosiu tavęs pasiimti Kalėdoms. Nespėsi nė apsidairyti —jau ir Kalėdos! Atplauksiu net per baisiausią audrą!

Jam nieko daugiau neliko, tik linktelėti, nes žodžiai buvo nuoširdūs.

Lensmano šeimyna atvyko j konfirmacijos pokylį. Dagnė pagyrė, kaip jis puikiai mokėjęs Evangeliją ir painius katekizmo aiškinimus.

Lensmanas pasakė, jog turėdamas tokią gerą galvą galįs daug pasiekti. Išvakarėse padovanojo auksines sąsagas.

Oskaras ir Egilis su juo nebesimušė. Visi malonumai dingo. Olinė neplyšojo ant visų namų, kad lensmano peštukai baigią užplumpinti Benjaminą. Oskaras ir Egilis persekiojo Diną. Su ja ir apie ją kalbėjo taip, tarytum ji jiems priklausytų. Jis niekaip negalėjo priprasti, kad Dina berniukams lyg ir sesuo. Tai, kad jis jauniausias, nieko nekeitė.

Atsigriebė bandydamas suartėti su Dagne. Tą vasarą ji pasikeitė tiesiog akyse. Ta, kuri visada tik guosdavo ir dengdavo, virto tikra puikybe. Pavojinga. Ir būtina šalia. Plaukai. Jos sunkis, kai ji pasilenkdavo virš lovos palinkėti labos nakties. Taip, ji tebeturėjo tą įprotį, nors, kaip pati sakė, tam jie per dideli.

Ji buvo lyg tolimas debesis. Be galo puikus jausmas. Jis griebėsi visų savo triukų, ir tų, kuriuos mokėjo, ir tų, kurių niekada nesimokė, kad tik Dagnė pradėtų jį matyti.

Kai visi grįžo iš bažnyčios, laukdamos pietų, moterys būriavosi pavėsinėje ir aplink ją. Benjaminas pralėkė palei praviras pavėsinės duris. Lapijos šešėliai šoko ant suknelių krūtinių ir veidų. Jis įplaukė į kvapų jūrą. Tarp sijonų ir biustų. Nelabai vyriška. Bet trumpam juk galima užsimiršti?

Dagnė pasilenkė prie jo apžiūrėti sąsagų, kurias gavo dovanų. Nuklydo į jo delną. Buvo šiek tiek keista. Pasakė kažką apie tai, jog išgražėjęs.

Jo galva virto minkštu gumulu. Ranka pakilo. Nevalingai paglostė jai krūtinę. Ji nesukrutėjo. Stovėjo lyg niekur nieko, slėpdama jo ranką prie savęs. Taip, tarsi sutiktų. Nenorėdama, kad kas nors pamatytų. Tuomet jis virto šunyčiu ir prikišo snukutį prie suknelės iškirptės. Probėgšmais. Tuomet viskas baigėsi.

Bet kvapas jo nepaliko daugelį dienų.

15 skyrius

Tomas sakė, kad 1859-ieji, atrodo, būsią visokio derliaus metai. Taip pat bulvių ir šakniavaisių. Naktinis lietus ir šiltos dienos padarė žolę aukštą ir žalią. Benjaminas taip pat plūkėsi su visais. Knygos galėjo palaukti. Visi suaugusieji tam pritarė. Jo atžvilgiu jie dažniausiai būdavo vieningos nuomonės.

Vieną dieną, pasibaigus šienapjūtei, iš Bjarkėjaus atėjo moteriškė pasiskolinti Stinės staklių. Ji atsivedė būtybę šviesiomis klubus siekiančiomis kasomis ir blyškia oda. Jis niekad anksčiau nebuvo matęs tokios merginos. Visai nepanašios į Haną.

Vis dėlto jiedvi su Hana rado bendrą kalbą. Dirbdamos. Kikendamos iš ko nors, apie ką niekas daugiau nežinojo, kai karpydavo skudurus takams austi. Jos kartu eidavo išvietėn. O jų juokas skardėdavo kieme kaip nenumaldomas kirų klyksmas.

Susidraugavusi su Else Marija, Hana turėjo gerą progą nubausti jį už tai, kad ruošiasi išvažiuot į Tromsę. O jam nebuvo kaip atsigriebti.

Porą kartų jis prisiartino norėdamas šnektelėti su naujoke, bet Hana kažką pakuždėdavo ir ana imdavo prunkšti ranka prisidengusi veidą.

Vieną ankstyvą rytą, eidamas kiemu, ją pamatė. Elsę Mariją. Ji stovėjo prie šulinio ir sėmė vandenį. Jos palaidi plaukai susiliejo su tekančia saule. Kojos basos. Virš jos plūdo šviesa, išryškindama kūno formas po plonu drobiniu audiniu. Jis skubiai apsižvalgė ir po akimirkos atsidūrė šalia.

Ji neišgirdo jo prieinant, nes šulinio rankena ir kibiro ąsa girgždėjo viena už kitą garsiau. Kai jis priėjo iš užpakalio ir taikėsi paimt šulinio rankeną, norėdamas jai padėti, ji krūptelėjo ir viską paleido. Jis pajuto, kaip geležinė rankena nudrėskė delno odą. Kibiras dusliai pliūkštelėjo i šulinį.

Jis stovėjo susiėmęs ranką, jiedu tiriamai žiurėjo vienas į kitą.

— Aš norėjau padėti, — tarė jis.

— O...

— Elsė Marija? Toks tavo vardas? — paklausė jis ir nutvėrė rankeną. Sutepė ją krauju.

— Taip, — droviai atsakė ji. Ir po akimirkos: — O siaube! Tau gi kraujas bėga!

Jis ėmė sukti.

— Tau kraujas bėga, — pakartojo ji.

— Nebėga.

— Aš matau. Ar ką nors uždėti?

— Niekai.

Jis suko it pašėlęs, ir ji nieko nebesakė.

— Ar tau patinka be paliovos karpyti skudurus? — paklausė jis.

— Ne.

Rodės, ji atsiminė kažką nepaprastai linksma. Susirietė ir ėmė kikenti, skersakiuodama į jį gosliomis mėlynomis akimis. Kurios tokios nepanašios į tamsias Hanos akis. Jis stovėjo taip arti, jog įžvelgė šviesias strazdanėles ant rankų ir nosies. Taip, ir prie iškirptės, kuri nebuvo dorai užsegta.

Jis atitraukė akis ir ėmė įnirtingai darbuotis rankena. Kibiras su trenksmu iškilo virš šulinio krašto, juos abu aptaškydamas. Tamsi dėmė prilipdė suknelę jai prie kūno. Pačiam vidury. Jis negalėjo atplėšti akių. Ji turėjo tokių keistų išlinkių. Buvo tokia apskrita.

— Ar žinai, kas aš esu? — paklausė jis ir nukabino kibirą nuo kablio.

— Taip.

— Kas aš toks?

— Tu esi Benjaminas Grenelvas iš Reinsneso, — pasakė ji.

— Iš kur žinai?

— Visi žino.

— Manai, kad tai kas nors ypatinga?

Ji uždėjo abi rankas ant šlapio suknelės skraito ir prisimerkusi pažvelgė į jį.

— Ne, — atsakė.

— Tai kodėl nenori su manim kalbėti?

— To aš nesakiau...

— Aš tau kai ką parodysiu. Šalia vasaros tvarto. Po vakarienės. Kai bus pamelžtos karvės ir viskas nurims. Bet privalai

būti ten prieš saulei pasislepiant už Kobholmeno, nes kitaip nieko neišeis.

— Kiek tuomet bus valandų?

— Pati turi nuspėti.

— Kur yra Kobholmenas?

Jis pasisuko ir mostelėjo ranka ton pusėn.

— Ką nori man parodyti?

— Negaliu sakyti.

Ji suprunkštė ir pasilenkė prie šlapio skraito. Kilstelėjo ir vėl paleido. Galėjai matyti, kaip jis prisisiurbė prie kūno. Tai kažkaip jaudino. Trukdė alsuoti.

Jis užsidėjo naščius ir užkabino abu kibirus. Sugniaužęs rankomis kibirų ąsas, tarė:

— Tai bus kažkas iš požemio pasaulio.

Vos ištaręs, suprato, kaip tai paika. Tačiau buvo vėlu. Ką nors pakeisti. Jis nurijo seiles ir pajuto, kad išraudo. Nusisuko taip greitai, kaip tik galėjo su pilnais kibirais, ir nunešė juos prie samdinių trobos laiptų.