Хербьёрг Вассму - Laimės sūnus

Lensmanas Holmas išblyško ir staiga griebėsi už širdies.

— Dina, Dina, nepradėk iš naujo, — paprašė Dagnė ir kilstelėjo nuo kėdės. Jos peilis nupuolė ant grindų. Sidabrinis kotas buvo pripildytas smėlio. Ir nustojęs virtuliuoti po stalu dar ilgai gaudė.

— Ar tu buvai ten, kai Jakobas nuvirto į pragarmę? — šaltai kalbėjo Dina. Sugniaužtos rankos gulėjo priešais lėkštę, ji atkakliai žiūrėjo į užmerktas lensmano akis.

— Dina... — paprašė Andersas.

— Ar buvai ten, kai Nylsas pasikorė palubėje?

Aplink ją šerkšnijo.

— Jeigu būtum ten buvęs, galbūt ir tau kokią naktį nesisektų užmigti. Taigi per daug nesipūsk! — užbaigė ji.

Tuomet ji ramiai atstūmė kėdę, sulankstė servetėlę ir padėjo prie pilnos lėkštės. Kiekvienam atskirai linktelėjo ir išėjo. Andersas iškentė iki galo. Tada, nusiskundęs nuovargiu, palinkėjo visiems labos nakties. Viršuje, palėpės koridoriuje, prieš žengdamas vidun turėjo stabtelėti prie durų ir susitvardyti.

Ji rengėsi už širmos. Jis priėjo artyn ir stovėjo žiūrėdamas į jos viršugalvį, kol ji sustojo ir pažvelgė į jį.

— Aš nebepakęsiu nesantaikos tarp tavęs ir tavo tėvo! — išdėjo be įžangos.

— Ką ruošies daryti?

— Kai jie atvažiuos kitą kartą, manęs nebus namie, jei nepasirūpinsi, kad galima būtų ramiai pavalgyti, — pasakė ir išsyk nusismaukė švarką ir marškinius.

Ji neatsakė, tik užmetė palaidinukę ant širmos viršaus. Blyškioje šviesoje tematė jos rankas ir plaukus. Lauke snyguriavo. Jis užtraukė užuolaidas ir nusivilko likusius drabužius.

Išsiliejęs atlyžo. Bet ji ir toliau buvo užsiėmusi savimi. Galiausiai tai tapo nepakenčiama.

— Kitas dalykas... dar svarbesnis: negalime išsiųsti berniuko į Tromsę, kol jo tokia būsena kaip dabar. Jis juk visai nemiegu! — pasakė jis.

— Geriau, kad jo galva būtų užimta kitais dalykais, negu dykinėtų čionai, — atsakė ji.

Andersas pajuto, kaip apima pyktis.

— Tu nesigaili vaiko.

— Ką, tavo manymu, turėčiau daryti?

— Leisk jam pasilikti namie, kol viskas praeis.

— O jei nepraeis?

Andersas stovėjo už nugaros ir žiūrėjo į ją, kaip ji šukuojasi. Paprastai, kai ją stebėdavo nemačiom, jo veidas tapdavo gailus.

— O jeigu taip ir liks? Visą laiką? Ar jis ir sėdės čia, Reinsnese, su savo košmarais?

— Ar bandei su juo pakalbėti? Apie tai, kas jį kankina.

— Aš žinau, kas jį kankina, — pavargusiu balsu tarė ji ir išėjo iš už širmos.

— Na, taip, rusas. Bet ar pasakei jam, kad tai ne jo kaltė?

Ji ūmiai atsisuko ir įsmeigė į jį akis.

— Kalba ne apie kaltę!

— Ne! Bet ar jis tai supranta? Mes turime sugalvot, kaip padėti... — Jis patylėjo. Tada iš lėto ištarė: — Galbūt tam darbui nesi tinkamiausias žmogus, Dina?

— Ką turi galvoje?

— Tai, kad ir tu ten buvai ir jį suradai. Būtų geriau, jei kas nors kitas pakalbėtų su juo apie tuos dalykus.

— Ir kas gi galėtų tai būti? Pastorius? — kandžiai paklausė ji.

— Ne. Aš!

Ji nužvelgė jį tiriamu žvilgsniu ir nežiūrėdama padėjo šepetį.

— Esi labai geros nuomonės apie save, Andersai?

Jis pajuto pašaipą.

— Žinoma, o tu — ne? Nesi geros nuomonės apie mane? Jo veidą iškreipė keista šypsena.

— Kaipgi. Tu labai mielas, — išsiblaškiusi tarė ji.

Kai jiedu atsigulė, žiūrėdama kažkur į šalį ji pasakė:

— Ne tau reikėtų išvykti iš namų, o man.

— Kaip tai atrodys? Taviškiai važiuos pas mane į svečius, kai būsi išvykus?

— Gali būti, kad jiems teks.

— Ką nori tuo pasakyti?

— Kad man, rodos, reikia išvykti.

Kambaryje liko tik tyla.

— Ir vėl, Dina? Kur? — pagaliau sušnabždėjo jis.

— Ten, kur galėčiau pas maestrą mokytis griežti violončele.

— Violončele? O, Dieve!

Jis girdėjo vien jos kvėpavimą. Buvo taip šalta.

— Tu ir anksčiau tuo grasindavai, — pasakė jis ir įkvėpė taip, jog palengvėjo. Tada kalbėjo toliau: — Tik tiek išturėjai? Tu jau gailiesi? Dėl vedybų?

Ji papurtė galvą ir įsikniaubė į jį.

— Kas tau neduoda ramybės? Ar rusas tebelaiko apglėbęs visus namus?

— Čia taip ankšta.

— Tą patį sakei ir anąkart jektoje. Paskui norėjai, kad aš visa atitaisyčiau. O dabar ir to negana!

— Aš nekalta.

— Tai kas kaltas?

Ji neatsakė. Ramiai gulėjo, tarsi norėdama jį įtikinti, kad miega. Jis įsiuto. Bet Andersas nemėgo rodyti savo įtūžio.

— Tu vis dar gedi? — pagaliau paklausė.

— Kas yra... gedėti? — atsakė ji klausimu.

— Aš žinau, kas yra. Man... Bet aš nieko nežinau apie tavo sielvartą, Dina.

— Ir aš nežinau, — vos girdimai pasakė ji.

Jis pasijuto mirtinai pavargęs. Vis dėlto neatlyžo. Turėjo ją prašnekinti.

— Galbūt tau reikėtų išsiaiškint? Tau juk teko gedėti visą gyvenimą. Iš pradžių motina, paskui Jakobas. Tada Levas... Galbūt turėjai išsiaiškinti, prieš kalbėdama su manim apie vedybas, Dina?

Laiptuose pasigirdo žingsniai. Tyliai šnekučiuodami, Dagnė ir lensmanas atsargiai uždarė salės duris. Kai viskas nurimo, Dina porą kartų giliai atsikvėpė.

— Vedybos neturi nieko bendra su mano sielvartu, — pasakė ji.

— Nejaugi? Levas nebesilanko Reinsnese?

— Vėl pradedi, Andersai?

— Ne!

Jie gulėjo susispaudę po stora antklode. Nejudėdami. Praėjo tiek laiko, kad jis turėjo pakrutėti.

— Tinklas tavo mintims? — paklausė ir apglėbė ją.

Ji neatsakė. Bet apsikabino jį. Vis šis tas.

— Dina?

— Ko?

— Ar nemanai, kad kada nors... tarp mūsų atsiras... truputis meilės, ar kaip pavadinti...

Jis užsikirto.

— Meilės... — tarstelėjo ji.

— Taip, man nesunku tai sakyti, — sumurmėjo jis.

— Kodėl?

— Nes man atrodo, kad tai teisinga.

Ji paglostė jam plaukus ir sprandą. Nuo to jis tik pasijuto apgailėtinai.

— Tame negali būti nieko bloga? — pasakė jis prie jos rankos.

— Ne, Andersai, ne, ne, nieko bloga!

Jis kai ko ją paklausė. Ar ji nesuprato? Galiausiai atsidusęs tarė:

— Galbūt pakalbėsi apie jį? Levą?

Ji neatsakė. Bet jis jaute, kad žodžiai skinasi jos galvoje kelią. Ji sulaikė kvėpavimą. Jis atvertė ją, kad galėtų pažvelgt į akis. Tačiau buvo per tamsu. Akimirką įžvelgė jas kaip porą tolimų žvaigždžių. Paskui ji išnyko jam iš akių.

— Ne. Ar negalim jau miegoti, Andersai? Diena buvo ilga, — pasakė ji ir vėl norėjo pasislėpti po antklode.

— Tu kaltini save? Už tai, kad jis nusišovė? Ir už tai, kad Benjaminas matė?

— Ar negalim jau miegoti, Andersai? — pakartojo ji.

Jis prisitraukė jos veidą.

— Ne! Kodėl nori išvažiuoti?

Jis buvo piktas. Pats girdėjo. Piktas, nes išsigandęs.

Tuomet ji atsisėdo prie smakro prisitraukdama kelius ir apkabindama save rankomis. Iš lėto svyravo j šalis. Jis pabandė ją apglėbti. Bet ji ištrūko. Kol ji laikė priešais veidą rankas, tarsi laukdama smūgio, pasigirdo kapoti žodžiai:

— Jeigu aš tau pasakyčiau... kad jis... nepadarė to pats... ką darytum, Andersai?

— Ką turi galvoje?

— Tai, ką pasakiau...

— Kad tai buvo nelaimingas atsitikimas?

— Ne.

Kažkas pasidarė šešėliams prie durų. Jis nesuprato, kieno jie.

— Dina?..

— Taip.

— Tu juk nenori pasakyti?..

— Noriu!

Kai tarp kambario sienų liko tik jų alsavimas, ji garsiai pakartojo:

— Noriu!

Buvo tamsu. Andersas buvo mažas berniukas. Sėdėjo ant motinos kelių. Bet nuo to laiko, kai ji paskendo, praėjo daug metų. Niekas nieko nežino apie laiką. Jis susirado jos ranką. Sunėrė savo pirštus su jos pirštais. Išskyrė ir vėl sunėrė.