Хербьёрг Вассму - Laimės sūnus

— Kam atėjo eilė?

— Benjaminui.

Laikraštis pasijuto nesmagiai. Sušnarėjo. O didelės pėdos subrūžavo kambaryje po stalu.

— Kokie tavo planai dėl Benjamino, jei galima paklausti?

— Tromsės realinė mokykla! Ten bus mokomas užsienio kalbų ir baigęs galės laikyti brandos egzaminą. Vien mokslas kainuos trisdešimt šešis talerius. O kur dar pastogė ir maistas.

— Pastogė ir maistas! Tromsė! Betgi, Dina, jis dar vaikas!

— Jis negali čia būti ir...

— Ar berniukas apie tai žino?

— Dar ne. Bet mes anksčiau esam kalbėję.

— Per jaunas, — pasakė Andersas. Balsas buvo kaip tuomet, kai įsakydavo nuleist inkarą. Nepiktas. Toli gražu. Bet inkaro negalėdavai sustabdyti.

Dina sustabdė inkarą:

— Kuo anksčiau, tuo geriau.

— Bet juk Angelis — geras mokytojas.

— Benjaminas negali sėdėti Reinsnese tol, kol galiausiai niekur daugiau nebetiks.

Ar tai Andersas nusijuokė?

Kas juokėsi?

— Betgi, Dina, tai gali palaukti. Jam prieš akis visas gyvenimas.

— Niekas neturi būti verčiamas metai po metų tupėti saloje!

— Tai tu šitaip jauties, Dina?

Kažkas perėjo grindimis. Kur jie susiruošė? Kodėl nesėdi ramiai?

— Jam bus sunku, Dina.

— Taip, — atsakė Dinos balsas.

Nuo vieno žodžio jo galva susitraukė ir pavirto į nieką. To nieko viduj buvo riešutas. Gėlė ir norėjo ištrūkti. Jis būtų galėjęs atsistoti ir nueiti ten, kur balsai. Bet taip nepadarė. Ne, tai buvo neįmanoma.

— Tikiuosi, pati jam praneši, kad jis turės palikti namus?

Anderso balsas pasigirdo baisiai arti.

— Taip, — atsakė Dina.

Buvo neįmanoma kur nors eiti.

— O aš apie tai sužinosiu, kai bus po viskam? — nuskambėjo Anderso balsas taip, lyg kalbėtų į skardinį bidoną. Buvo neįmanoma klausytis.

— Andersai, negalvok šitaip.

— Tai kaip aš turėčiau galvoti?

— Tiesiog manau, jog bus geriausia, jei pati pasirūpinsiu Benjaminu.

— Taip, tu juk motina!

Pro durų plyšį pasigirdo kaži koks papsėjimas. Matyt, Andersas ėmė kimštis pypkę. Jis kemšasi pypkę! Ko tik žmonėms nešauna į galvą!

Kai pasklido pypkės dūmas, ji tarė:

— Kodėl taip supykai?

— Aš nesupykau. Tik jaučiuosi, lyg būčiau kvailelis be balso. Tu visus mus dresuoji, Dina. Iš to nieko gera nebus, pamatysi. Žinau, kad esi pratusi viską pati rikiuoti. Bet dabar patvarkei taip, kad turi mane, taigi privalai susitaikyti su tuo, jog sykiu turim galvoti.

— Taip ir yra, — pasakė ji. Pernelyg meiliai.

— Ne, tu nė žodžiu neužsiminei, kad berniuką ketini išsiųsti iš namų. Ir nepaklausei, ką aš apie tai manau, jei išvis apie tai pagalvojai.

— Būčiau atsiklaususi. Man tiesiog neįprasta turėti vyrą.

Jis įsivaizdavo, kaip ji įsmunka į Anderso mintis ir vėl išlenda lauk. Kaip šermuonėlis. Gali pasidaryti tokia laiba, jog pra- lenda pro siauriausią akmeninės tvoros plyšį, nespėji nieko daugiau pamatyti, tik jos uodegą.

— O košmarai, Dina!

— Jis serga tik Reinsnese.

Ji pasakė, kad jis serga. O juk žino, kad netiesa. Rusas serga. Dar ir kaip serga! Visai susibaigęs. Ar ji meluoja norėdama išsigelbėti? Nejau Dina meluoja kaip ir visi kiti?

Stovėdamas motušės Karenos kambarėlyje, jis ištiesė ranką. Norėjo pasiguosti paglostydamas lempą žaliu stikliniu gaubtu virš Viešpaties cherubino. Kažką juk reikia turėti. Jis ištiesė pirštus. Visus išsyk. Kas padaryta, padaryta. Motušės Karenos lempa jo taip pat nenori. Keršija! Žalio stiklo šukės susmigo jam į blauzdą. Iš jo mažom raudonom pūslelėm ėmė sunktis rusas, o aplinkui pakvipo žibalu.

Jis dar ilgai šitaip stovėjo, kai jie subėgo iš visų pusių ir ėmė klegėti.

12 skyrius

Olinei nereikėtų taip šaukti, pamanė jis. Olinė ir jis — vieninteliai Reinsnese, kurie taip plyšauja. Tačiau kai rėkdavo ji, būdavo kur kas blogiau. Darydavosi nejauku. Mat ji lyg ir turėjo teisę. Ne veltui buvo Olinė.

— Dieve visagali, nubausk tą, kuris paniekino Dievo dovaną! — šaukė ji skaisčiai įraudusi.

Atviros durys nesaugios. Tai pasitvirtino dar kartą. Galbūt vertėtų persikraustyt išimtininkų trobon. Bet ir ten nesaugu. Ten — Tomas.

— Ponia, negalima šitaip švaistyt miltų!

Jai iš burnos prasiveržė rėksmingo apmaudo srautas, ištryško ašaros. Tikriausiai norėta, kad liudytoja būtų tik Tėja. Bet juk negali negirdėti, jei turi ausis. Dina jau kadai buvo arklidėje su miltų gorčiumi.

— Ji ne tiek jau daug paėmė. Vos ant dugno... — suniurnėjo Tėja virtuvėje.

— Aš tau parodysiu vos ant dugno! — suklykė Olinė.

Netrukus pasigirdo pliaukštelėjimas. Tarsi ant stalo kas būtų tėškęs šlapią mazgotę. Suprantama, jis galėjo dėtis vyru, pasišaipyti ir viską priskirti prie bobų tauškalų. Bet ne taip paprasta.

— Aš pati mačiau, kiek ji paėmė. Begėdiška! Ir didelė nuodėmė! Reinsnese nepaisoma senojo papročio, kad arkliui nevalia duoti Dievo dovanos. Bet ateis atpildas! Visi matėm. Kokia bausmė už tai, kad Dina neša kruopas ir miltus arkliui.

Jis nusprendė būti suaugęs ir įeiti į virtuvę. Tuomet ji tikriausiai nutils. Bet Olinė nekreipė į jį dėmesio. Priėjo prie pat atšlijusios Tėjos ir ėmė kuždėti. Balsiai ir grėsmingai, tarsi kerėdama.

— Dėl ko Reinsneso žmones ir arklius jau tiek laiko persekioja nelaimės? Ką? Aš tik klausiu, neturėdama galvoj nieko pikta. Pirmiausia arklys pasibaido, sudaužo roges, ir Jakobas žūva pragarmėje. Paskui Dina savo rankom papjauna savo žirgą. Jau daugel metų šiuos namus lanko mirtis ir serga darbiniai arkliai. Minėsi mano žodį, mergyt! Galėčiau pakartoti paties probsto akivaizdoj! Tai bausmė už Dinos piktnaudžiavimą Dievo dovana!

Jis paklausė, ar stalčiuje neatsirastų dervuotos virvės. Jam taip reikėtų kokio galelio peilio kotui apsukti, nes dabar jis labai slysta.

Bet Olinė jo nematė. Jis atsidūrė audros sūkury.

— Dina gerai nusimano apie arklius! — užriko jis ir pajuto, jog dreba.

— Nusimano! —suprunkštė Olinė, lyg kalbėtų su Tėja. — Tai kodėl dvarui taip nesiseka pirkt arklius? Naujausias darbinis arklys tokių silpnų kojų, jog tikra gėda. Tomas sako! Kaip manai, dėl ko taip yra? Eržilas atrodo kaip kojinėm apmautas ir po kiekvieno darbymečio vis labiau klyšta. Persirgo ir špatu, ir kolika.

— Kitur irgi taip atsitinka, — nedrąsiai pertarė Tėja.

— Nedrįsk taip kalbėti! Dieglius Dina gydo geriausiai. Ji duoda arkliui valgomąjį šaukštą pieno rūgšties, praskiestos puse litro vandens, arba pusę litro praskiesto acto! — grėsmingu balsu tarė jis ir žengė prie Olinės.

Bet šiandien ji buvo it pamišusi. Nesutramdoma.

— Ji nebeleido duot pašaro, pati sėdėjo prie arklio ir šiltais skudurais trynė pilvą, — tarė Tėja, norėdama jam padėti.

Olinė atrodė taip, tarsi mielai juos būtų apspjovusi. Tačiau tik primerkė akis palikdama siaurus plyšelius, pro kuriuos svaidė ugnį ir sierą.

— Ji paniekino Dievo dovaną! Tai nepraeis be bausmės! Bandžiau perkelti miltų maišą už dėžės po suolu viralinėje, kad nerastų. Netikėjau, kad klaus, kur padėtas. Ji ir neklausė. Bet šviežias miltų pėdsakas akivaizdžiai rodo, kad ji surado slėptuvę ir ją apvogė! Ką pasakysi? Kad šeimininkė šitaip nusivažiuoja, jog vagia Dievo dovaną iš nuosavos viralinės! Ir neša kuinpalaikiui!

Kai ji atsikvėpdavo, atrodydavo, jog kažkas teškia milžinišką paltuso galvą į druskos dėžę.

— Kuo, beje, tie arkliai tokie ypatingi? Ar nors vienas gyvas padaras gali man atsakyti, kuo tie arkliai ypatingi? Ypatingesni nei karvės, kurios duoda pieno, sviesto ir veršiukų? Iš žirgo jokios naudos! Paskutinio kumeliuko kulkšnys kaip veršio, o kryžkaulis — kaip vištos perekšlės! Tai — bausmė! Už Dievo dovanos paniekinimą! Kaip Andersas nebijo plaukti atviron jūron, turėdamas žmoną be jokio supratimo apie padorumą!