Хербьёрг Вассму - Laimės sūnus

10 skyrius

Pakeliui į šiaurę jis paklausė Andersą, iŠ kur jis turįs Bernhoftų pavardę.

— Tai buvo žmonės, kadaise pastatę Cheringėjų, — atsakė Andersas. Tik iš to jam buvo maža džiaugsmo. Anderso motinos giminė buvo kilusi iš Šėningeno Grėtėjuje. Pas Sėreną ir Sofiją jis visados buvo laukiamas svečias.

Giminės iš Grėtėjaus dalyvavo vestuvėse Reinsnese, tad dabar buvo jų eilė aplankyti.

— Mudu su Sėrenu laikomės krūvoj. Per Krymo karą jam nepasisekė. Pilnas miltų galeasas įšalo jūroje, o kai parplukdė krovinį namo, kainos jau buvo tiek nukritusios, jog kelionė vos atsipirko. Taigi. Ko tik nebūna, — tarė Andersas, įsmeigęs akis į tolį.

Plaukdami šiaurės kryptimi Folhavu, jie pasuko siauru laivakeliu Grėtėjaus link. Vakaro saulė vienu spinduliu įžiebė jūroje gaisrą, o Lofoteno siena už salelių pajuodo. Nesuskaičiuojami šcherai ir salelės sulaikė didžiąsias bangas. Tačiau kaip įspėjimą jie girdėjo amžiną jūros gausmą.

— Baisiausia, kai šiapus šcherų — visiška ramybė, o anapus jūra gaudžia kaip bažnyčios vargonų bosai. Tada nereikia ilgai laukti, kol pasisuks vėjas ir užgrius audra! — pasakojo Antonas. — Taip, turi saugoti burę, kitaip bematant atsidursi dugne su palaida vairo lazda rankoj! Grėtėjo laivakelis turi tiek povandeninių uolų ir klastingų seklumų, jog pakaktų visai armadai paskandint! — pridūrė jis.

— Dabar nėra tokio pavojaus, — tarė Andersas.

Sala buvo toli jūroje, tačiau prekyvietė pasisukusi į laivakelį ir žemyną. Didelis baltas šeimininkų namas kiekviename aukšte turėjo dešimties langų eilę ir verandą su kaistais palei visą fasadą. Masyvi mūro siena nuo jūros saugojo didelį sodą su pavėsine. Didįjį namą tankiu vainiku supo pašiūrės ir mažesni trobesiai. Visur virė gyvenimas. Laivai, įrankiai ir žmonės. Tačiau žemės buvo nedaug ir augmenija skurdoka, palyginti su plačiomis dirvomis namuose.

Benjaminas vaikštinėjo tarp trobesių smalsaudamas. Pamiršo, kad greit bus suaugęs, ir prisispyręs kamantinėjo. Tačiau jis ne lakstė, bet ėjo. Aptiko medžių, kurių niekad nebuvo regėjęs. Jam paaiškino, kad jie atvežti iš tolimų kraštų ir čia pasodinti. Vos spėjęs pasivaišinti sultimis ir pyragaičiais, vėl per uolas jis nuėjo prie sandėlių pakrantėje.

Sodyba buvo tokia maža. Tokia susispaudus. Bet joje užteko visko. Žmonės buvo kitokie nei namuose. O gal taip atrodė tik dabar, nes atvyko svečių? Visi daiktai turėjo savo vietą. Ypač tai jautėsi sandėliuose. Viskas buvo sukrauta į rietuves, susukta į ritinius, niekas nesimėtė ant grindų. Ne taip kaip Reinsnese. Ten, kai išsidėliodavai reikmenis ir pradėdavai kokį darbą, viskas likdavo gulėti iki kitos dienos, jei tik niekam ne- kliūdavo.

Tik vienoje Reinsneso vietoje buvo griežtesnė tvarka. Virtuvėje. Grėtėjuje sukinėjosi dvi prunkštaujančios mergiūkštės su prijuostėmis. Viena iš jų, su kasomis, buvo jaunesnė už jį. Nedaug. Vyresnioji jau buvo iškilia krūtine ir vilkėjo per ankštą liemenę. Ši buvo patrauklesnė, nors puse galvos aukštesnė už jį. Nemalonu, bet nieko negalėjai pakeisti. Ji turėjo šviesius, trumpai kirptus plaukus, visai kaip berniukas. Šalia jos jį ėmė pilt prakaitas. Todėl išėjo palikdamas jas vienas skusti bulvių.

Kelias valandas patyrinėjęs vietovę, prisėdo prie suaugusiųjų svetainėje. Sėrenas susidomėjo Lofoteno komisijos pastangomis sukurti laisvąjį įstatymą, kuriuo turėtų būti įteisinti trys dalykai: laisva jūra visiems, laisva žvejyba visiems, nesvarbu, iš kokios Norvegijos Karalystės vietos būtum, ir valstybinė įstatymo priežiūra.

Sėrenas liaupsino poną Ketilį Mocfeltą, kuris buvo laikomas vienu iš šio įstatymo krikštatėvių. Andersas retai įsiterpdavo, daugiausia kalbėjo anas. Andersas visada šitaip.

— O žvejų gyvenviečių savininkai? Kur apie juos tame įstatyme parašyta? — pagaliau paklausė Andersas.

— Ten, kur ir apie kitus žmones, — atsakė Sėrenas.

— Vis tiek žvejybos plotus pirmiausia pasieks tie, kurie turi jautriausią uoslę ir geriausius laivus. Bus vėl kaip anksčiau: irkluosi, kol burnoj pajusi kraujo skonį ir pirštinės ant rankų pradės garuoti, — tarė Andersas ir išsišiepė.

— Taip, bet tavęs niekas neguis ir nevarinės, jei pateksi į žvejų gyvenvietę, kur nesi susimokėjęs už pastogę.

— Vis tiek visi plauks į senąsias vietas, — pasakė Andersas.

— Bus matyti! Šiaip ar taip, niekas neturi jūros nuosavybės, net jei kažkam priklauso paplūdimys ir trobesiai!

— Keista, kad esi taip užsidegęs, kai pats turi tiek paplūdimio ir trobesių, — pasakė Dina.

— Taigi ir aš taip sakau, — atsiduso Sofija. — Be jokios naudos laksto į susirinkimus ir kivirčijasi su Lofoteno dvarponiais.

— Naujieji laikai nėra skirti vien dvarponiams, — mąsliai tarė Sėrenas.

Dina stebėjo jį akies krašteliu. Benjaminas sunerimo.

— Rūpinies vargšais, Sėrenai, — pasakė ji. — Kur to išmokai? Čia, Grėtėjuje?

— Kur išmokau? Teisingumo nereikia mokytis, jei Dievas davė proto! Oras, ugnis ir jūra niekam neturi priklausyt.

Andersas pasamprotavo, kad galbūt ne blogiau turėt jūros nuosavybę nei paukščių būriavimosi vietų ar pelkių su tekšynais. Bet jis nebandė labai prieštarauti. Tiesiog davė klausimą.

Dina, laimei, nieko daugiau nesakė. Tačiau kada ne kada įbesdavo akis į Sėreną. Geriau ji to būtų nedariusi.

Iš kiemo, kur samdiniai suruošė šokius, sklido muzika ir juokas. Vakaras buvo šiltas. Durys ir langai atlapoti. Pilna jaunų ir senų. Samdinių ir jūrininkų, giminaičių ir nuomininkų. Niekas nė negalvojo gultis. Žmonių veidai buvo kaip medus.

— Tu, Benjaminai, turbūt jau išsidūkai? O gal nematei, kad turime čia dvi mergužėles, iš kurių ir nauda, ir gražumas? — paerzino Sėrenas.

Jis tesugebėjo linktelėti.

— Nenori išvesti jų šokti? — meiliai paklausė Sofija.

Laimei, Sėrenas tuoj pat ėmė kalbinti Andersą:

— Pats, tėtuši, matyt, jau nebesivaikysi po visą šalį merginų?

Andersas neatsakė, tik šypsojosi.

— Pamenu, sakei, jog vedybos ne tau, ir todėl netikėjai, kad iš to gali kas nors išeiti. O dabar, vadinasi, vedei, Andersai? Taigi išgerkim už meilę Reinsnese!

Suaugusieji pakėlė taures. Vis tiek atrodė, tarsi jie vienas kitą sergėtų. Benjaminas trūktelėjo megztinio siūlą. Nereikėjo. Rankovė prairo.

Sofija iškart pastebėjo ir nuėjo adatos. Galiausiai jam teko nusivilkti megztinį, kad ji galėtų susiūti.

Reinsnesas skyrėsi nuo Grėtėjaus. Namie niekam nebūtų atėję į galvą siūti, kai keliamas tostas už meilę. Arba kai griežia Dina.

Jis nedrąsiai pašnairavo į Diną, norėdamas pamatyti, ar siūlas viską sugadino. Bet ji atrodė įprastai. Beveik. Jis vis tiek apgailestavo, kad tokioj šilumoj apsivilko megztinį.

— Girdėjau, meilinaisi čia prie vienos merginos Grėtėjuje, tačiau tėvai tau iš po nosies nutekino ją į Bergeną, — maloniai tarė Sofija ir, žvilgtelėjusi į Diną, tuoj pat vėl palinko prie siuvinio.

— Nuo to laiko daug metelių prabėgo, — nusijuokė Sėrenas, tarsi nenorėdamas daugiau apie tai kalbėti. Nors su juo tai nieko bendra neturėjo.

— Aš niekad nebūdavau pirmas pasipiršti, — išsišiepė Andersas ir, jausdamasis lyg namie, atsistojo prisipilti taurės.

— Teisybė, ir turbūt ne veltui. Bet laukti taip ilgai kaip Andersas reikia nemažai kantrybės! — sukrizeno Sėrenas.

Dina pasitaisė suknelės rankovę. Sėrenui nereikėjo to sakyti. Jam tikrai nereikėjo to sakyti! Benjaminas norėjo atsistoti ir sprukti pro duris. Bet tas nelemtas megztinis. Dar nesusiūtas. Be to, reikėjo padėkoti už darbą.