Хербьёрг Вассму - Laimės sūnus

Jis neatsakė. Tik stovėjo tvirtai įsispyręs į arklidės grindis.

— Dina mindžioja šieną, — pagaliau prabilo jis.

— Ką tu gali papasakoti Andersui? — pakartojo ji.

— Kad berniukas mano!

Akimirką ji užsimerkė. Kai vėl pažvelgė į jį, buvo rami.

— Ir tu manai, kad, pranešęs tokią naujieną, Tomas Anderso dvare galėtų sulaukti senatvės?

— Ne, — trumpai atsakė jis.

— Tokiu atveju tau vertėtų pagalvoti apie savo vaikus ir apie tai, kokia jiems bus laimė turėti liežuvautoją tėvą. Benjaminui tavęs nereikia.

— Jam reikėjo manęs anksčiau. Ne kas kitas, o Stinė ir aš...

— Už tai ačiū! Tačiau tai ne priežastis dabar keršyti. Ar tau ko nors trūksta? Ar negyveni kaip koks grafas su koklių krosnimi ir sietynu? Ar nepavalgęs, ar mažai tave gerbia? Ar dar gali ko nors reikalauti? Ką?

Per visą jos ilgą kalbą jis kiek susigūžė. Valandėlę abu žiūrėjo į skirtingas sienas.

— Jei mes būtume likę kartu... — pradėjo jis.

— Mes niekada nebuvom kartu, — pertraukė ji.

— Tik vieno žodžio. Ar negalėjai man tarti vienintelio žodžio?

— Tau pavojinga ką nors žadėti. Atmintis tavo kaip arklio. Tik esi atbulai pakinkytas!

— Pamiršai? — paklausė jis.

— Aš nieko nepamirštu! Ničnieko!

Kažkas įėjo pro priestato duris. Lyg būtų iš anksto susitarta, Dina skubiai žengė atgal nuo šieno krūvos, o Tomas pasilenkė jo paimti.

— Taip ir sutariam! — garsiai ir aiškiai pasakė ji, kai tarpdury pasirodė šėrikas.

Parėjęs į namus užkąsti, Tomas sutiko visą švytinčią Stinę. Buvo užsukus Dina ir sakė iš Bergeno parvešianti jai naujas audimo stakles. Tos, kuriomis Stinė dabar audžianti, labai dilinančios apmatus.

— Pačiam vidury visada nudyla koks dešimt siūlų. Pusę apmatų reikia išmest, — pasakė Stinė.

Tomas linktelėjo. Tuomet nusismaukė kepurę ir nuėjo plautis rankų.

9 skyrius

Vieną dieną antroje žiemos pusėje šį tą dirbinėdami Andersas ir Benjaminas šnekučiavo.

— Manau, kad šią vasarą tau tikrai reikia plaukt į Bergeną, vaikei.

Andersas pasakė tarsi visai be reikalo. Nuo to taip nelemtai sudrėko akys.

Jis dirbsiąs už atlyginimą ir miegosiąs kartu su vyrais. Tačiau kiekviena pamaina, per kurią turės „šerti žuvis“, iš algos bus išskaityta. Andersas ir jis sukirto rankom neklausę Dinos sutikimo.

Nešiodamas paslaptį, kurią težinojo Andersas ir jis, juto, kad pamažu darosi suaugęs. Vieną dieną jam aiškiai pasirodė, kad gyvaplaukiai virš lūpos per naktį pasidarė ilgi ir tamsūs. Jis iškilmingai pasiėmė Anderso skustuvą ir užsilipo ant kėdės, kad geriau save matytų didžiajame komodos veidrodyje. Tačiau veidrodžio atspindy ranka buvo netvirta. Naudos tebuvo tiek, jog įsipjovė nosį. Visas kruvinas turėjo prašytis Dinos pagalbos. Ji nepuolė bartis, tik žvilgtelėjo į skustuvą ir prausė jį tol, kol nustojo kraujuoti.

— Norėjau paišdykauti, — nuolankiai tarė jis ir pabandė viską nuleisti juokais.

— Mat kaip. Šįkart tikriausiai užgis. Bet kitą sykį, ko gera, turėsi paaukot visą nosį.

Jis linktelėjo ir, šmurkštelėjęs pro šalį, spruko lauk.

— Nereiks ilgai laukti, kol įgysi tą bėdą visam amžiui! — šūktelėjo ji pavymui nuo laiptų.

Tada jis nebeištvėrė, sustojo ir sušuko:

— Tu nežinai, ką aš žinau! Ką mes su Andersu nusprendėm!

Ji išėjo į laiptų aikštelę.

— Ką gi jūs nusprendėt?

— Pamatysi! — sukrykštė jis ir nėrė pro koridoriaus duris.

Visą žiemą ir rudenį prisispyręs klausinėjo apie viską, kas nors kiek susiję su Bergenu. Susirado kažkada iš ten parvežtus paveikslus ir knygas. Iš Angelio nebuvo jokios naudos. Mat jo kelionės niekada nesiekė toliau Tronjemo.

Andersui išvykus, viskas susijaukdavo, nes dvare nebelikdavo nė vieno nusimanančio žmogaus. Todėl Benjaminas pajuto palengvėjimą, kai vieną dieną Dina išsidavė viską žinanti. Ji bent jau atsakydavo į jo klausimus, nors ir trumpai.

Benjaminas greit sumetė, kad nereikia klausinėti apie Bergeną naktimis, kai Dina ir jis nemiegodavo, nes šaukdavo rusas. Tada jos akys paklaikdavo.

Kai paukščiai subruzdo krauti lizdus, o gyvuliai buvo išginti į ganyklą, jis stebėdamasis mąstė, kaip krūtinėj gali būti tiek džiaugsmo, nes tiek daug apie viską žinai.

Atėjus lauktajai dienai, jis suprato, jog kelione Hana nesidžiaugia taip kaip jis. Bet viskam yra saikas. Ji neturėjo teisės taip siaubingai plūstis.

— Suprask, aš esu vyras, o tu — moteriškė, — pasakė jis ir giliai įkvėpė, kad abiem rankom paimtų po dėžę.

— Aš atsimenu, kaip tu rėkei ir burnojai, kad tavo mama išplaukė be tavęs, — atrėžė ji, šluostydamasi veidą.

— Tai buvo seniai, — pranašiai tarė jis ir žengė kaip tikras vyras.

— Nežinia, ar aš būsiu čia, kai sugrįši!

— O kur tu ruošiesi?

— Dar neaišku.

— Na, tuomet negalėsiu tavęs aplankyti, jei nežinosiu, kur esi, — tarė jis ir išsišiepė.

— Tu tikras kvaiša!

— Tu — ne mažesnė! Jei negali ištverti nepabėgus, kad aš išvažiuoju.

— Aš neturėsiu su kuo būti, — pasiskundė ji.

Nusiminęs jis pastatė ant žemės nešulį.

— Galėsi plaukti kartu, kai aš suaugsiu ir pats viską spręsiu.

— Lig tol reiks laukti visą amžinybę, nes tu baisiai lėtai augi!

— Juk galiu suaugti ir spręsti pats, net jei nesu didelio ūgio, — sušnypštė jis ir kumštelėjo jai. — Aš didesnis už tave, bjauri mergiūkšte! — sušuko jis, pasiėmė nešulį ir nubėgo pakalnėn.

— Ne tai norėjau pasakyti, — taikingai sušuko ji.

Prieš jam išplaukiant, jie vėl buvo draugai. Kitaip ir neįsivaizdavo. Jis pažadėjo jai lėlę porcelianiniu veidu ir tikrų tikriausiais plaukais.

— Tik dėl įdomumo, — pasakė ji, nes juk buvo per didelė žaisti su lėlėmis.

Jis sumetė, jog tai gali daug kainuoti, tad jei nori, kad užtektų algos, turi nesirgti jūrlige.

Tą rytą, kai jie išplaukė į pietus, vėjas buvo kaip užsakytas, tik saulės nesimatė. Andersas stovėjo prie vairo, pasijutęs savo stichijoje. Jis tvirtino, jog jūros pursluose geriau dirbanti galva.

Užsirėmęs ant borto, Benjaminas stebeilijo į saleles, paplūdimius ir užtakius, kurių niekad anksčiau nebuvo regėjęs. Pasaulis vėrėsi begalinis, o jis be paliovos šūkčiojo visiems, kas jį girdėjo:

— Perkūnas, kaip greit judam į priekį! Matytų Hana!

Andersas pakėlė akis į juto langą, už kurio buvo Dina. Ji

nepasakė nė vieno blogo žodžio apie jo nutrūktgalvišką pažadą pasiimti berniuką į Bergeną. Atrodė, lyg ir džiaugiasi.

— Turėsi daug rūpesčių, Andersai, pasiimdamas visą šeimą, — pasakė. — Mes juk nežinom, koks iš to vyro jūrininkas.

— Tai ir sužinosim, — atsakė jis palengvėjusia širdimi, kad sąjungos su berniuku ji nepalaikė už bloga.

Šturmanas Antonas buvo neįtikėtinai ramus, kai sužinojo, kad laive bus ir moteris, ir vaikas. Rodės, jog visi Benjamino klausimai jį smagino, ir jis jautėsi dar labiau nepamainomas nei anksčiau.

Beveik visą kelionę pūtė stiprokas vėjas. Bet ne toks stiprus, kad berniukas susirgtų jūrlige. Kiekvieną dieną jis pažymėdavo brūkšneliu vienoje žuvų dėžės lentoje. Tuomet pasispjaudydavo delnus ir švilpaudamas kibdavo į kokį nors jam pavestą darbą. Vyniodavo lynus, kol tie pūpsodavo tvarkingai lyg spyruoklės vijos.

Kai nedirbdavo savo nuolatinių darbų, kuriuos jam duodavo Andersas, sėdėdavo su žiūronais ant džiovintų žuvų dėžės ir aiškindavo, ką pamatęs. Arba, takelažui dejuojant ir kirams klykiant, skaitydavo jute knygą. Su vyrais lošdavo kortomis. Tie ne per dažniausiai leisdavo jam laimėti ir iš to turėdavo juoko.