Хербьёрг Вассму - Laimės sūnus

Proga susigrąžinti orumą pasitaikė tuomet, kai Tėja papasakojo gavusi nurodymą nuotakos lovą kloti ne salėje, o antrame pagal dydį kambaryje, kuriame pastaruoju metu miegodavo Johanas, viešėdamas namuose.

Pirmiausia Olinė ėmė putoti iš nevilties, kad šeimininkai gali turėti tokią tuščią makaulę ir nesuprasti, jog ten neįmanoma įgrūsti lovos su baldakimu.

Andersas paaiškino, jog su kitu garlaiviu iš Tronjemo atkeliausianti nauja lova. Ir būsianti ne tokia didelė kaip senoji. Olinė žioptelėjo — ir vėl užsičiaupė. Vyriškis stovi ir šypso! Užsakyta nauja lova! Nepranešus jai, kad reiks siūti paklodes ir užvalkalus! Kur tai matyta?

Andersas apgailestavo nesupratęs, kaip tai svarbu. Jis blogai išmanąs panašius reikalus.

— Bet jinai turėjo žinoti! Vyras gali ir nesusiprotėti. Bet dabar jau žinai! — atšovė Olinė.

— Be reikalo Olinė taip širsta. Išeitį kaip nors rasim, — geraširdiškai tarė jis.

— Turiu pasikalbėti su ja pačia. Reikia be eilės kviesti siuvėją.

— Bet namuose turbūt pilna paklodžių? Ar negalima?..

— O Viešpatie maloningas! Mes kalbame ne apie laivo gultą! Ar negali suprast, kad klosime šeimininkams vestuvinę lovą? Ir kad pats probstas palaimins? Ar visai galvoj pasimaišė?

Pirmojo Anderso pavedimo savo namuose priešistorei jis ir Dina liudytojų neturėjo.

Vieną vakarą, kai viskas namuose buvo nurimę ir tik jiedu nebuvo atsigulę, Dina pasikvietė jį į salę. Andersas sėdėjo giedru veidu ir klausėsi įžanginių Mendelsono gaidų, griežiamų Lorcho violončele.

Kambarys su užtrauktom sunkiom portjerom klausėsi. Andersas pasirinko tolimiausią kėdę tarpulangėj.

Pro tankias šviesias blakstienas stebėjo, kaip ji judina rankas ir pirštus virš stygų. Vedžioja stryką. Kairės rankos pirštai buvo it maži žvėreliai, kurie palakstę stygomis staiga nuščiūdavo ir imdavo virpėti. Paskui plačiais šuoliais vėl pasileisdavo laisvėn. Jos veido išraiška jį sujaudino. Jis buvo pavergtas. Nepajėgė apsiginti, nors muzikoj ničnieko nenusimanė.

Kai ji atlošė galvą ir, sugavusi ritmą, perdavė jį instrumentui, jį užplūdo seniai pažįstama ilgesio banga. Veidas švietė, lūpos krutėjo, tarsi išleisdamos trumpus slopius šūksnius.

Kai paskutiniai garsai susigėrė portjerose ir lovos užuolaidoj, ji liko sėdėti nuleidusi stryką. Palinkus į priekį, tarsi ko nors lauktų.

Nežiūrėdama į jį, padėjo instrumentą.

— Klausytis buvo tikras malonumas... — tyliai pasakė jis.

Dėl savo žodžių pasigailėjo dar jų neištaręs. Ko gera, skambėjo taip, lyg būtų kalbėjęs svetimam žmogui, bandžiusiam jį užimti.

— Ar žinai, kas tai buvo?

Jis papurtė galvą ir laukė, kad ji pasakytų. Tačiau ji tylėjo. Andersas suglumo, stojo nejauki tyla. Mat jis nežinojo, ką ji griežė. Pamanė, jog galbūt ji galvoja: „Jis nežino nė tiek...“

— Turbūt pats laikas, kad Olinė ir tarnaitė gautų pamiegoti, — tarė jis ir pakilo eiti.

Tada ji pasisuko jo pusėn vos vos šypsodama.

— Ar viską slėpsi tol, kol įvyks vestuvės, Andersai?

Veržli pavasario šviesa prasiskverbė pro tankias užuolaidas,

nuklodama jos skruostus ir kaklą juodais šešėliais.

Ji stovėjo pernelyg arti. Jis nepajėgė pakelti rankų, kad ją paliestų. Grindų lentos kabinosi jam į kelius, o gėlių pynės iššoko iš tapetų ir apsivijo kaklą. Jis nerado žodžių.

Tik paėmė jai už rankos ir ryžtingai nusivedė kambariu. Į tamsų koridorių, kurio sienomis šliaužė šviesa nuo laiptinės.

Įvedęs ją į kambarėlio gilumą, paleido ir užtraukė užuolaidas. Kai pasiūlė jai prisėsti ant lovos krašto, jis galėjo įžiūrėti poras šalia jos nosies sparnelių. Ji atsisėdo.

— Tavo lova siaura, Andersai, — sušnabždėjo Dina. Jis pastebėjo, kad ji žiūri į sieną, ir prisiminė, jog anapus miega Benjaminas. Tačiau garsiai ji to nepasakė.

— Svarbu ne kokioj lovoj, o su kokiu vyru, — sukuždėjo ir jis, atsisėsdamas šalia.

— Kur to išmokai? — paklausė ji.

— Aš to nesimokiau. Turiu pabandyt išmokti dabar, — tarė jis ir surinko jos plaukus į saują. Lyg norėdamas pasverti.

— Salėje jaukiau, — pasakė ji.

— Tas jaukumas ne man.

— Ką turi galvoje?

Jis atsargiai suėmė abiem rankom jai galvą. Ištarė vieną žodį. Nutilo. Vėl {kvėpė. Tada surezgė klausimą tokiu balsu, lyg kalbėtų apie ką nors kasdieniška:

— Kiek vyrų tavo lovoje salėj surado palaimą arba gulėjo pašarvoti, Dina?

Alsavimas jį išdavė. Bet jis tebelaikė jos galvą.

— Andersai! Ir vėl pradedi? Juk žinai, kad buvau ištekėjus? — pasakė ji.

— Žinau.

— Tai kas dar?

— Ar jūrligė Folhave buvo Jakobo dovana, praėjus tiek laiko po jo mirties?

Šniokštuodama ji ištrūko iš jo rankų.

— Išklok viską, kad daugiau negirdėčiau! Bet pirmiausia noriu tave paklausti: ar aš prisispyrus kamantinėjau, kuo užsiimdavai pakrantėse pakeliui į Bergeną arba jektos gulte? Ar rėmiau tave prie sienos už tai, kad turėjai savo gyvenimą iki mūsų sutarties? Atsakyk!

Jis papurtė galvą.

— Ne, to nedarei. Tačiau lova su rusu aš nesidalinsiu. Nors ir nusprendžiau dalintis tavimi.

Pamanė, kad ji smogs. Prisimindamas praeitą kartą, žaibiškai prisidengė ranka it skydu. Tačiau jos išraiška buvo tokia, lyg sėdėdama viena ant uolos jūroje žvelgtų į jį pro rūką ir darganą.

Jis tvirtai apkabino ją.

— Nenoriu, kad dabar dėl to bartumės. Bet aš jaučiuosi... bejėgis.

Ji taip ir neatsakė. Bet, matyt, kai ką suprato, nes įsikniaubė į jį. Jis sėdėjo ją sūpuodamas.

Po valandėlės ėmė varstyti jai batus. Slydo rankomis per kulkšnis, blauzdas, šlaunis. Galvos susidūrė.

Iš lėto jis kėlė aukštyn sijoną ir dailiomis klostėmis dėjo jai ant klubų. Tarsi tai būtų darbas, iš kurio laikys pameistrio egzaminą.

Šypsodamasis apžiūrinėjo jos apatinio sijono nėrinius ir veidu įsikniaubė jai į skraitą. Keista, kad jos kvapai visąlaik buvo ten. Dabar jie priklauso jam. Ir šilta oda. Per ploną audeklą. Prie veido. Jos kraujas pulsavo ir sruveno visai šalia.

Tada ant kūno pajuto jos rankas. Ji rengė jį. Tarsi skrupulingai inventorizuodama kiekvieną raištelį ir kiekvieną sagą. Kilstelėjus nuo lovos, padėjo išnirti iš paskutinių drabužių. Akimirką atšlijo nuo jo ir žiūrėjo. Tarsi ieškodama ko nors apčiuopiama. Apgamo ar žymės. Pirštų galiukais braukdama per varpą, dusliu balsu tarė:

— Aš visada tai mačiau. Tavo labai gražus kūnas, Andersai.

Jis be garso susijuokė. Visa oda pašiurpo. Kai ji prisiliesdavo, kiekviena kūno vietelė teikdavo malonumą. Jis pasislėpė pas ją. Užsimerkė ir ant jos odos žaidė gužynes. Giliai jame įsižiebė trapus džiugesys. Tada, užplūstas baisios jėgos, kurios nepajėgė valdyti, prarado savitvardą. Kambarys ėmė suktis ratu.

Patalas buvo glotnus ir vėsus. Jis pasiguldė ją šalia po apklotu. Norėjo ją sušildyti. Apsaugoti. Bet pirmiausia — ją užvaldyti.

Siaura viengungiška lova buvo nepriklausoma planeta, keliaujanti per visatą. Ji — su juo! Ką tik apėmęs nerimas, kad nepajėgs kartu pakilt, išgaravo.

Bangų mūša prasidėjo. Smarki. Nuo smūgių putojo, kol ji suurzgė ir apsunko jo rankose. Jis nežinojo, kad moterims šitaip būna. Manė, tik vyrams. Jis išvydo naujas erdves.

Kai jūra atsitraukė, paplūdimyje liko vien laivo duženos, kvepiantys dumbliai ir šlapi apvalūs akmenys. Dar — stiprus alsavimas. Be galo stiprus alsavimas, nuo kurio tirštai rasojo visi lygūs paviršiai.

Pagaliau Benjaminas suprato, kam reikalingi tėvai. Girdėjo naktinius garsus iš Anderso kambarėlio. Užmigdavo su Andersu, o pabusdavo su rusu.