Хербьёрг Вассму - Laimės sūnus

Tarp šių garsų jusdavo ir ją. Bekraštėse žaliose pievose po lietaus. Kurios nusėtos juodom gleivėtom nejudriom sraigėm.

Tikriausiai tam ir reikalingi tėvai. Taigi rusas taip pat buvo savotiškas tėvas. Nes, kol viskas pasibaigė, Dina ir jis buvo susijungę į vieną mazgą viržiuose. Ar ji su Andersu taip pat daro? Jis nerimavo. Tokius dalykus išdarinėja, matyt, tik priešai?

Šie klausimai ir sraigių vaizdas privertė pajust kaltę. Nes jis, ko gera, žino daugiau nei jie. Kur kas daugiau. Ir negali įspėt Anderso. Juk pats prisiprašė, kad būtų jam tėvas.

Jis visąlaik turi sergėti Andersą. Juk jam gresia pavojus. Pačiam to nežinant.

Kai Dina, suėmusi jam už sprando, pasakė, kad Andersas ir ji susituoksią, jis suprato, kad ji nusprendusi dėl jo pasigailėti Anderso.

Jis nurijo seiles ir maktelėjo galva. Ji paklausė, ar jis nesidžiaugia.

— Užtenka lavonų, — atsakė jis.

— Lavonų?

— Taip, tuomet jam nereikės... mirti.

Jos veidas keistai persimainė, ir jis iškart pasigailėjo taip pasakęs. Bet juk pati klausė. Žmonėms nereikėtų tiek daug klausinėti.

— Mirti?.. — sušnabždėjo ji, palinkdama prie jo.

Jis nurijo seiles ir linktelėjo.

— Benjaminas be reikalo taip galvoja, — tarė ji.

— Betgi žinai, Dina, aš negaliu negalvoti.

Jis norėjo sprukti pro jos šoną.

— Bet argi tu nesidžiaugi, kad jis bus tavo tėvas?

— Jis jau seniai mano tėvas. O dabar dar ir tavo, — burbtelėjo jis. Negalėdamas suprasti, ar protinga šitaip kalbėti.

— Ar norėtum, kad mes nesituoktume?

— Manau, bus geriausia, jei susituoksite, — pasakė kiek galėdamas suaugesniu tonu.

Buvo ruošiamasi didelėms vestuvėms. Išsiųsti kvietimai į Grėtėjų, Cheringėjų, Tjeldėjų, Trondarnesą, Bjarkėjų ir Stranstedą. Johanas taip pat buvo užprašytas ir pažadėjo atvykti.

Gegužė užkariavo uolas ir dirvožemyje darė stebuklus. Maudėsi įlankoje ir krito žemėn saulės šviesa ir lietumi.

Vestuvinis patalas buvo paklotas ten, kur nusprendė Andersas. O nuotaka nelakstė po kambarius vienais apatiniais, kad galiausiai rastų išsigelbėjimą medyje. Ant laiptų nestovėjo motušė Karena ir neverkė, kad viskas taip gėdingai klostosi.

Buvo kariaujama su cigarų ir žiemišku vyrų kvapu. Olinė nusisamdę penkias padėjėjas. Tačiau velionis Jakobas buvo nepaguodžiamas ir svyrinėjo iš vieno kambario į kitą. Kabinėjosi tarnaitėms už pirštų, varė krosnių dūmus vidun, palanges nuklodavo negyvom, toli gražu apetito nežadinančiom musėm. Nors viskas ką tik būdavo iššveista žaliuoju muilu.

Vestuvių dieną ėmė dribsnoti. Ištisa siena įlankos pusėje.

Iš ryto atvėręs kambario langą, Benjaminas prajuko. Šiltais delnais gaudė snaiges ir žiūrėjo, kaip tirpsta. Tada priglaudė drėgnas rankas prie veido. Rusas tąnakt jį pamiršo.

Per pietus jis buvo pasodintas tarp Dagnės ir probsto žmonos. Kaip tikras suaugėlis. Dina ir Andersas sėdėjo galustalėje. Kartu. Jis matė, kad ji mažai valgo. Bet akys šypso.

Šiomis dienomis jis tai džiaugėsi vedybomis, tai bijojo.

Buvo galima džiaugtis, nes ištekėjusi ji tikrai niekur neišvažiuos. Taip pat nenušaus Anderso. Tikrai ne dabar, kai už jo ištekėjo. Tačiau vienas dalykas viską temdė. Jis turėjo būti pasirengęs likti vienas su rusu, nes ištekėjusi ji tikriausiai neras jam laiko.

Dėl to kartais jam akyse pajuosdavo, nes jis pamiršdavo kvėpuoti. Jis rinko gera žadančius ženklus. Šlapdribą iš ryto laikė geru ženklu. Tokiu metu sniegas neįprasta. O tai, kas neįprasta, dažnai atneša laimę. Nors ne visada.

Jis bijojo tol, kol jie susėdo į valtį plaukti bažnyčion. Tuomet jį apėmė Iškilmybė. Pažvelgęs į Andersą, suprato, ką motušė Karena turėdavo galvoje kalbėdama apie Iškilmingumą. Tuomet vienaip ar kitaip pasimato žmogaus vidus. Kai jiems sėdint valtyje Andersas viena ranka apglėbė Diną, o kita — jį, iš Anderso ėmė spinduliuot Iškilmybė. Galėjai ją matyt kaip šviesą virš jo skruostikaulių.

Jis nebuvo tikras, ar Dina ją matė.

Dabar visi sėdėjo prie vaišių stalo ir atrodė laimingi. Šiaip ar taip, Dina atrodė kitokia. Tarsi gera. Dėl jos niekada negalėjai būti tikras.

Johanas atrodė griežtas. Bet tik todėl, kad norėjo taip atrodyti. Buvo akivaizdu, jog jam patinka valgiai.

Tomas buvo tylus ir stengėsi valgyti kuo gražiau. Saikingai gėrė, o stalo įrankius ir taures ėmė tokia tvarka, kaip buvo mokiusi Stinė. Po kruopštaus skutimosi raudonavo keletas kruvinų įpjovų. Kostiumas buvo ankštokas per krūtinę. Gavo jį iš Tromsės po to, kai Stinė išmatavo ir apskaičiavo visus matmenis. Pasak Tomo, pernelyg žiauri kaina už keletą apgailėtinų drapanų.

Ne kartą jo ruda ir mėlyna akys įsmigdavo į Stinę. Kai ši linktelėdavo, jis žinodavo, jog pasielgė teisingai. Jis kramtė lėtai ir stropiai. Kur kas dailiau nei probstienė. Beje, galima buvo stebėtis, kad tokia prakilni ponia taip greit viską praryja.

8 skyrius

Pavasaris grįžtelėjo atgal bausdamas visus, kurie darbavos lauke. Medžių pumpurai apmirė, o gėlės susisupo į pažiedes.

Vieną vakarą jie sėdėjo svetainėje aplink stalą, virš kurio kabojo didysis šviestuvas. Andersas, Johanas, Dina, mokytojas Angelis ir Benjaminas. Suaugusieji skaitė laikraščius ir laiškus. Benjaminas sprendė aritmetikos uždavinius, kurie turėjo būti baigti iki vakarienės. Dešinė ranka slydo pliušine staltiese, o kairiąja jis vedžiojo pieštuką.

Jis atkreipė dėmesį, jog Angelis bando įtikti ir Dinai, ir Johanui. Keista, kaip jis nesupranta, kad tai neįmanoma. Angelis žavėjosi Johanu, nes tas yra pastorius, tad pritarė jo nuomonei. Tačiau jam patiko Dina, todėl pritarė ir jos nuomonei.

„Tromsės vyskupystės naujienose“ Andersas perskaitė, jog Bergene nusistovėjo žuvų supirkimo kainos. Ledjūrio menkių kaina pakilo iki devyniasdešimt šešių šilingų už vogą[3]. Už menkių ikrių statinę mokama po šešis talerius ir trisdešimt šilingų.

Johanas ir Angelis, perskaitę kai ką neįtikėtina apie Rusijos carą, užvedė apie tai kalbą. Caras norįs panaikinti baudžiavą vadovaudamasis šūkiu: „Geriau reformos iš viršaus į apačią nei iš apačios į viršų per sukilimus ir kraujo praliejimą!“

Koks keistas žodis. Kraujo praliejimas. Jis nenuspėjamas. Strigo gerklėje ir gniaužė kvapą. Benjaminas bandė suvokti, jog Rusijos caras ir geras, ir kartu žiaurus.

Andersui viskas buvo aišku, jam atrodė, jog caras elgiasi protingai. Tačiau mokytojas nenorėjo sutikti. Jis teigė, kad rusų liaudis yra laukinis žvėris, kurį sutramdyti galima tik jėga.

Johanas pasakė, esą Krymo karas ir Paryžiaus taika parodę, kas darosi Rusijoje. Rusų liaudį pažeminęs ir karas, ir taika. Tačiau imperija liko! Todėl valstybei reikalingas caras, kuris būtų šis tas daugiau nei eilinis žmogus.

Benjaminui buvo nebeįmanoma spręsti uždavinio.

— Nesuprantu, kaip tai suderinti, — įsiterpė Dina.

— Ką suderinti? — paklausė Andersas.

— Būti caru ir išlikti žmogum!

— Jie valgo, geria ir dauginasi kaip bet kurios kitos būtybės, — tarė Andersas.

— Dina turėjo galvoje žmogiškumą, — pataisė Johanas.

Andersas suraukė kaktą.

— Gerai, kad turime tave, Johanai, kuris gali paaiškinti, — tarė Dina.

— Taip, taip, suprantu, — geraširdiškai tarė Andersas ir patapšnojo Dinai ranką.—Aš galvoju, kad neįmanoma būti žmogumi, neturint žmogiškumo, — pridūrė jis.

— Nuodėmė ir žiaurumas neturi nieko žmogiška. O Rusijos carų istorija grįsta žiaurumu, — pasakė Johanas.