Хербьёрг Вассму - Laimės sūnus

Tačiau Andersas nieko nežino.

— Ji juk turi tave!

Net keista, kaip paprasta buvo ištarti: „Ji juk turi tave“.

— Tu irgi turi mane, Benjaminai.

— To, kurį turi Dina, niekas daugiau neturi!

— Gal todėl ji ir nori, kad tu išeitum į žmones ir išmoktum kai ko daugiau, ne vien būti Dinos sūnumi.

— Tu taip manai?

— Panašiai, — atsakė Andersas keistoka veido išraiška.

— O kaip rusas?

— Jis turės pasilikti čia. Jei ne, duok žinią, atvažiuosiu su juo pakalbėti.

— O jeigu būsi Lofotene?

— Iš Lofoteno taip pat plaukia laivai.

— Kelionė ilgai trunka.

— Bet įmanoma. O kol kas bus, turėsi laikytis savo jėgom. Vyrams būtina.

— Manai, kad aš boba, kuri išsigąs negyvo ruso?

— Esu matęs didesnių vyrų nei tu, kuriuos įveikė mažesnės nelaimės, — rimtai pasakė Andersas.

— Ar tu kada nors bijai, Andersai?

— Visaip būna.

— Dina sako, kad visi ko nors bijo.

Andersas atrodė nustebęs. Jis nedaug žino. Tiesiog tikisi, jog viskas bus gerai.

— O, ji taip sako?

— Sako, kad ir pati bijo.

— Ko bijo?

Jis pasakė per daug. Neužtenka kalbėtis su žmonėmis. Reikia kalbėtis taip, kad apsaugotum save. Nevalia ištežti. Dabar reikia užvesti kitą kalbą. Kasdienišką. Todėl jis pasakė:

— Greičiausiai paprastų dalykų, kurie nė kiek nepavojingi. Andersas linktelėjo ir nebeklausinėjo. Daugeliu atžvilgių

jis — ypatingas tėvas. Žino, kad visada reikia kur nors sustoti. Tada Andersas papasakojo istoriją apie vieną savo kelionę laivu. Jis taip bijojęs, jog vėmęs net nesirgdamas jūrlige.

— Baimę pamiršti iškart, kaį išlipi į krantą ir pasijunti saugus, — pridūrė šypsodamas.

Jau kitą dieną Andersas Benjaminui pranešė, kad, deja, prieš vykdamas į klasikinę mokyklą Tromsėje, jis privalo atsidėti gramatikai ir aritmetikai. Nevalia prarasti nė dienos, taigi kelionę į Lofoteną teks atidėti iki kitų metų.

— Ji negera!

Kodėl gi neišdrįst pasakyti to žmogui, kuris jam yra tėvas.

— Matyt, ji turi priežasčių, — pasakė Andersas ir nusisuko.

Jis dažnai sėdėdavo motušės Karenos kambarėlyje ir mąstydavo apie tai, jog neverta visko prisiminti. Iš to nieko gera. Kuo daugiau jis galvojo, tuo daugiau prisiminė.

Kartais šios mintys prasprūsdavo į skaitomas knygas ir viską sugadindavo. Kalbėdavo baimingu balsu, priklausančiu pačiam sau. Pasakose ir romanuose išgirsdavo save pasakojant tai, ko jam nevalia prisiminti.

Tai buvo kone blogiau už ruso klyksmą.

Retkarčiais jis pamatydavo save iš šalies. Kaip dulkelę, kažkieno padėtą po motušės Karenos lupa. Kai kada jis pamanydavo, jog pats save ten padėjo. Ir kad ta jo dalis, kuri tai padarė, yra neįveikiamas milžinas, plumpinantis visata su žvaigždėto dangaus apsiaustu ant pečių. Bet dažniausiai jautėsi tuo, kuris guli po lupa. Kartais būdavo kandis, kuri skraidžioja po kambarį, bet niekas nepakelia į ją akių.

Jis dažnai mąstydavo, kodėl daro taip, kaip nusprendžia ji. Ar ne ji sprendžia? Gal jis pats bando atspėti, ko ji iš jo nori?

Tarpais labai aiškiai matydavo, jog ne jos kaltė. Bet nedrįso tų minčių kaupti, nes tuomet viskas būtų vien jo kaltė. Nes jis — bailys. Nes nėra toks geras, koks turėtų būti. Nes šaukia ir verkia baisiau nei Olinė, neturėdamas jokios teisės.

Labai blogomis dienomis galvodavo, kad Johanas yra geriausias Jakobo sūnus. Ir kad motušė Karena juo labiausiai didžiavosi. Žinoma, Johanas — geras žmogus. Jeigu ir muša, turi priežastį. Svarią priežastį.

Kartą po Anderso ir Dinos vestuvių jis pabandė šnektelėti su Johanu. Juk teturi tą vieną brolį. Johanas tądien atrodė toks smagus. Taigi neprašytas nusekė paskui Johaną, kai šis išėjo pasivaikščioti paplūdimiu. Bet paskui labai aiškiai pamatė, kad jo artumas broliui — kančia. Galima buvo nekreipti į tai dėmesio ir ištverti. Bet tai viską keitė. Tuomet paaiškėjo, koks jis gali būti blogas, palyginti su broliu. Ėmė ir pasakė. Buvo pakankamai suaugęs, kad suprastų, jog tokie dalykai nesakomi.

— Šįkart tau teks miegoti vienam, nes Dina ištekėjo už Anderso.

Vienu akimoju Johanas sustojo kaip įbestas tarp akmenų, bangoms plakantis į uolas. Seklumose saulė jūrą nudažė žaliai, viskas buvo ramu. Šlameno vėjelis. Bet viduje buvo šalta. Johanas buvo toks pat blyškus kaip smėlis su kriauklių priemaiša, ant kurio jis stovėjo. Nelaimės pranašas. Baltas brolis, vos vos plazdenantis vėjyje.

— Ką nori tuo pasakyti? — ištarė brolis, beveik nekrutindamas lūpų.

Jis juk žinojo, kad Johanas nepakęs atsakymo. Todėl tarė:

— Tu miegodavai pas Diną anksčiau, kai ji gyveno išimtininkų troboje! Tiesa?

— Iš kur ištraukei, vaike?

Johanas grėsmingai žengė priekin. Tereikėjo atsitraukti ir justi, kaip širdis tvinksi pirštų galuose.

— Aš mačiau!

Ant peties pajuto Johano gniaužtus. Nagai susmigo į odą. Buvo bemaž gera. Juos tarsi kažkas susiejo.

— Tylėk! Niekada nieko panašaus nesi matęs! — sušuko Johanas ir sugnybė dar smarkiau.

Jis juk turėjo surikti. Bet niekis. Kai esi gnaibomas, turi visišką teisę rėkti. Tada bent žinai, ko rėki.

— Argi tai taip blogai? — sustūgo jis, ištrūko ir ėmė bėgti priešais.

Bet kur buvęs, kur nebuvęs atsigręždavo ir pažerdavo naujų žodžių, dėl kurių Johanas imdavo vytis nekart nesuabejojęs, ar jis tikrai matė.

— Tu nesakysi to šlykštaus melo jokiam žmogui! — šnypštė Johanas.

— Tai ne melas! Bet jeigu taip bijai, galiu ir nekalbėti! — galėjai sušukt savo broliui. Tai buvo taip lengva. Šitaip galėjai su Johanu turėti šį tą bendra. Johanas negalėjo pasprukti negalvodamas apie jį. Negalvodamas apie tai, kad kažką jie žino abu.

13 skyrius

Prieš Kalėdas apsilankė lensmano šeimyna. Nuotaika prie stalo buvo slogi. Berniukai ir Tomas, prisikrovę kalėdinių dovanų, rogėmis išvažiavo lankyti trobelninkų.

Nė kiek nepasidarė geriau, kai, valgant paltusą, lensmanas užsiminė, jog naktimis nesą ramybės. Žingsniai, varstomos durys. Netikus tvarka.

— Benjaminą tebekankina sapnai, — trumpai paaiškino Andersas.

Dina, užsispyrusi ir atšiauri, knebeno žuvį.

— Kiekvieną naktį? — paklausė Dagnė.

— Pastaruoju metu — taip, — pripažino Andersas.

— Labai blogai! Ar jis nėra... kiek per švelniai auklėjamas? — pasakė lensmanas ir susikimšo į burną antros porcijos likučius.

— Vis ta ruso žūtis, — tyliai pasakė Andersas ir pasiuntė lensmanui lėkštę su žuvimi.

Kvepėjo lauro lapais ir actu. Žuvies mėsa buvo balta ir stangri, padengta nelygiu perlamutru, su riebios odos apvadu.

— Bet tai juk atsitiko seniai, — tarė lensmanas, kraudama- sis į lėkštę.

— Jis ten buvo. Tai būtų galėję sukrėsti ir suaugusį vyrą, — pasakė Andersas.

— Bet netrukus po to jis buvo toks žvitrus, — įsiterpė Dagnė. Ji nuoširdžiai troško, kad prie stalo būtų santarvė.

Akimirką lensmanas kramtydamas žiūrėjo į ją. Paskui maktelėjo galva ir pabrėždamas žodžius tarė:

— Apie juos negalima per daug tūpčioti, nes pasidaro nesukalbami.

— Kaip aš? — paklausė Dina.

— Na, na, — tarė lensmanas.

Andersas ir Dagnė išsižiojo kažko sakyti, bet jų žodžiai susidūrė ore.

— Ar tu buvai ten, kai jis parkrito? — toliau kalbėjo Dina.

Lensmanas pasijuto užgautas, bet neparodė.

— Na, na... — maloniai pakartojo jis.

— Ar tu buvai ten, kai Jertrūda parkrito? — sušnabždėjo Dina.