Хербьёрг Вассму - Laimės sūnus

— Neįtikėtina, kaip užaugai, berniuk! Manau, tau šįmet reikia plaukti į Lofoteną, — pasakė Andersas.

Tada jam nereikės iškart po Kalėdų važiuoti į Tromsę.

Andersas nesakė visko, ką jis žino ar mato. Tiesiog nusprendė.

— Turime atpratinti tave nuo melancholijos, — pasakė Andersas. — Be to, reikia pasiklausinėti pažįstamus, kur galėtum gyventi. Tai menkniekis, — pridūrė.

Jis dorai nežinojo, kaip vaizdavosi Lofoteno žūklę. Girdėjo juk Andersą postringaujant apie laisvę, bangas, draugystę ir žuvis. Apie pasakišką daugybę sidabro tiesiai iš juodos jūros. Bet jis pamiršo papasakoti, kad tai geliančių pirštų, snarglių ir šlapių batų pragaras. Ir žaizdotų rankų! Rankos tiesiog iro ir atrodė kaip Biblijos raupsuotųjų, kuriuos jis prisiminė iš motušės Karenos pasakojimų. Ištisas valandas sūriuose pursluose jis nejausdavo rankų. Tai dar; niekis. Bet paskui, grįžus į žvejų trobelę ir susiruošus ilsėtis, būdavo tikra velniava. Tada jau nieko daugiau neveikdavo, tik jusdavo.

Netrukus paaiškėjo, kad iš jo prastas naujokas. Pilnas jėgų, švaistėsi aplinkui, bandydamas visiems įtikti. Tačiau jei būdavo įmanoma ką nors nuversti, nuversdavo. Jei ką nors būdavo galima sudaužyti, būtinai sudaužydavo. Išmetė į jūrą kablį ir plaktuką. Apdujęs nuo sielvarto ir aklos energijos, neįstengė ko nors išmokti.

Pirmiausia jie ėmė žvairuoti į knygas, kurias jis buvo pasiėmęs, ir patarė jam iškelti jas ant stiebo, kad ir kirai galėtų pasiskaitinėti. Kai jie pamatė, kaip jis nevikriai dirba bet kokį darbą, pradėjo tylomis dėbčioti. Paskui pasipylė užgaulūs žodeliai.

Tai buvo taip baisu, jog jis ėmė kartoti juos garsiai, visiems girdint, norėdamas juos nukenksminti.

Ilgą laiką jie kentė. Jį kankino šlykšti nuojauta, kad jie jo gailisi. Be to, stabdė pagarba Andersui.

Tačiau vieną šeštadienio vakarą visa pratrūko. Andersas buvo išvykęs į Veretą su reikalais, o vyrai išvirė žuvienės ir pastatė ant skardos prie krosnies.

Jis įėjo vidun ir norėjo padžiauti savo šlapius drabužius. Pagalvojo, kad svarbu neįmesti pirštinių į puodą. Tačiau kai žengė žingsnį artyn, norėdamas jas padžiauti, atsitiko nelaimė. Jis užlipo ant puodo ąsos. Menkių sriuba išsipylė ant grindų.

Laukdami vakarienės, vyrai buvo išlenkę po keletą burnelių. Kai kurie dar daugiau. Įniršis ir apmaudas dėl perniek nuėjusio valgio virto žiežirba sausame šiene.

Iš pradžių dviese sugriebė jį iš abiejų šonų ir pagrasino, kad jis turės sulaižyti nuo grindų visus palietos sriubos žuvų gabalus ir kepenis. Trečiasis staiga pasiūlė geresnę bausmę:

— Mes pakrikštysim raganos vaiką kepenų statinėj! Pakrikštysim jį kepenų statinėj!

Jie išsitempė jį į priemenę. Po akimirkos jis užsimerkė ir bandė sulaikyti kvėpavimą, kol buvo murkdomas. Tarpais jį ištraukdavo, kad neuždustų.

Po gerai atlikto darbo jie atsipūtė ir pažiūrėjo, kaip jam sekasi. Jis stovėjo drebėdamas ir šnairavo į juos pilna galva šaltų kaip ledas kepenų. Nedrįso nė pajudėti, bijodamas dar baisesnės bausmės.

Kai visi pamatė, kaip jis prastai atrodo, juos lyg velnias apsėdo. Vienas ėmė šaukti, kad jie nuplaus velniūkštį švariai kaip uolą saulės atokaitoje žuvims džiovinti. Kiti kaip vienas suskandavo: „Taip, taip, taip!“

Jie užrišo jam per liemenį storą kanapinę virvę, nusitempė prie krantinės ir nustūmė į vandenį. Vasario mėnesį tai buvo nebloga bausmė.

Jis pasiruošė mirti dar tada, kai buvo murkdomas statinėje. Dabar buvo miręs. Kai ledinis vanduo užgniaužė kvapą ir susiliejo jam virš galvos, nuo šoko akimirką išnyko pats sau. Tada atvėrė akis ir ausis į anapus ir iš gelmės išgirdo tylų varpelio skambesį. Jis ne tik girdėjo. Jis tarsi matė, kaip skambesys juda. Gražu.

Kas, kad mirsi. Šito garso niekada nepamirši.

Matyt, maždaug tuomet Andersas atsiyrė per įlanką. Pamatė jį vieną akimirką, kai buvo ištrauktas į paviršių jo kūnas. Matyt, traukė apimti panikos. Taip staiga, jog, rodės, plyš ausų būgneliai. Vis tiek spėjo išvysti Andersą valtyje. Jis atsistojo stačias tarp suolų. Tebelaikydamas irklus. Jie buvo nuleisti į jūrą. Kaip nupešti sparnai.

Anderso balsas buvo kaip didžiulė griūtis, nugriaudėjusi iš visų pasaulio kampų. Kartu su ja užėjo baisi audra, suplėšė orą ir sudaužė paskutinę dienos šviesą.

Vyrai, ko gera, pajuto, kad juokai menki. Tikriausiai jie nenorėjo, kad jis vėl pliūkštelėtų į jūrą. Bet, matyt, niekas nenorėjo parodyti, kad laiko virvę. Šįkart jis nugrimzdo iki pat dugno. Bet neilgai trukus pajuto stiprų trūktelėjimą po pažastimis ir ėmė kilti aukštyn.

Slogioje tyloje buvo ištrauktas į krantą. Iš pradžių gulėjo sustingęs ir ramus. Paskui, kad ir koks negyvas, ėmė vemti. Visi vyrai šokinėjo akyse, o dangus atsidūrė jūroje. Viskas sukosi didžiuliu greičiu.

Vadinasi, jis ne tik mirs, bet bus dar ir išverstas.

Jie nunešė jį į trobą ir nuvilko. Andersas trumpai įsakinėjo atnešti karšto vandens, vilnonių apatinių ir kailinių apklotų.

Virėjo padėjėjas suurzgė, kad jis nekaltas. Jis pasitraukė į šalį ir buvo besprunkąs. Bet orą perplėšė Anderso balsas:

— Šįvakar niekas iš čia neišeis! Visi liks troboje. Manau, man reikės ant ko nors rankas apšilti!

Pasklido nirtingas murmesys. Bet visi pasiliko.

Jis buvo apmuturiuotas ir paguldytas į gultą. Andersas surinko tuos keturis vyrus, kurie dalyvavo pasismaginime. Jau ramus. Pašaukė juos vardais, lyg būtų pastorius, suteikiantis sakramentą.

Jis viską girdėjo gulėdamas užmerktomis akimis, kaisdamas iš gėdos, kuri buvo it maišas ant galvos. Jis nesuprato pirmųjų garsų, nes buvo labai išsekęs. Smegenyse ėmė barškėti kaip smeigtukai skardinėje. Paskui taip, tarsi Olinė daužytų maltą mėsą medinėje geldoje. Pirmiausia Andersas, matyt, praskirstė suolelius, rakandus ir statines. O tie kiti garsai, ko gera, pasigirsdavo tada, kai jo kumščiai kliudydavo vyrus.

Pamiršęs, koks jis nupiepęs, atsimerkė.

Pirmasis vyrukas atlaikė smūgius svajinga veido išraiška. Pamažu kiti ėmė užsistoti. Tada Andersas virto galingu vėjo malūnu. Mostagavo rankomis ir kojomis, nuosekliai ieškodamas taikinio. Niekada nemanė, kad Andersas gali toks būti.

— Jis išprotėjo, — išstenėjo kažkuris ir tuoj pat gavo tokį smūgį į veidą, jog nutilo ir be garso susmuko už dėžių krūvos.

Andersas puolė prie kito. Jie būtų galėję jį sudoroti. Jei iš tiesų būtų turėję už ką. Bet atrodė taip, lyg, prasiveržus tam šventam pykčiui, jie būtų praradę visas jėgas. Tiesiog leidosi mušami.

Vienas iš tų, kurie tik stovėjo ir žiūrėjo j krikštijimą kepenų statinėje, galiausiai nuo dėžių krūvos išstenėjo:

— Liaukis, Andersai! Liaukis, dėl Dievo meilės!

Tada Andersas, klaikiai stūgtelėjęs, šoko ant jo. Anas nebuvo didelis vyras. Bet tvirto sudėjimo ir stiprus. Be to, beveik blaivus. Galėjai bijoti blogiausio. Bet kai Andersas galų gale atsistojo pasiimdamas jam priklausančius drabužius ir galūnes, vyriškis liko gulėti ant neobliuotų grindų kruvinu veidu. Jis iš lėto nusibraukė akis, kad galėtų matyti, ir, dėl orumo prisivertęs nusišypsoti, sušvokštė:

— Na, gerai, Andersai. Mes supratome, kad tu gali daryti tvarką! Supratome. Berniukas nėra joks žvejys, bet jam, velniai rautų, pasisekė su patėviu! Aš prižiūrėsiu berniuką kartu su tavim. Bet dabar liaukis!

Jie turėjo visi paeiliui prieiti prie gulto ir paduoti jam ranką. Tai buvo nemalonu. Jis neišspaudė nė žodžio. Ir niekada nepasakojo Andersui, kad jie jį vadino raganos vaiku. Įsitikinęs, kad taip pasakiusiam vargšui smarkiai atsirūgtų.