Хербьёрг Вассму - Laimės sūnus

stipri. Jis mėgavosi tuo ir juto kylantį nerimą. Kai ji neatsakė, jis tarė:

— Atrodo, kad turėsiu daryti taip, kaip sakai. Kas atsitiko? Ar rusas per dažnai ėmė rodytis Reinsnese?

— Ką čia šneki? — sušnabždėjo ji.

— Ar taip labai gedi Levo Žukovskio, kad turi iš čia bėgti?

— Ar gedžiu?

— Visi matė, kad jis buvo tas vyras, kurį Dina galėjo įsivaizduoti kaip Reinsneso šeimininką. Aš taip pat mačiau.

Jis stengėsi nutaisyti geraširdišką ir kasdienį balsą. Bet nepavyko.

— Ar gedžiu? — pakartojo ji, stebeilydama į kažką pro juto liuką. — Čia taip ankšta... Visąlaik tas pats per tą patį. Metų laikai. Darbymečiai. Žmonės. Apskaitos.

— Ir tai pastebėjai po to, kai nebeliko Levo? — tyliai paklausė jis.

— Tikriausiai mačiau ir prieš tai... pats taip galvotum, jei būtum pasmerktas amžiams...

— Galbūt tu teisi, — sutiko jis.

Jie patylėjo.

— Bet aš nesu tinkamiausias žmogus prižiūrėti už tave Reinsnesą. Aš juk taip retai būnu namie.

— Tik tave galiu prašyti.

— Nejau tikrai taip manai?

— Taip!

— Jei ištekėtum, būtumėt dviese, — išsprūdo jam.

Per juodu nuslinko šešėlis. Kiras, pralėkęs už liuko.

— Ne vienas ir anksčiau yra taip sakęs, — tarė ji.

— Ką atsakydavai?

— Tai buvo taip seniai... Aš paklausdavau, ar jie gali ką nors pasiūlyti.

— Ir pasiūlydavo?

— Taip.

— Ką gi?

— Tave, Andersai.

Kraujas plūstelėjo jam į veidą. Bet jis prisivertė pažiūrėti į ją. Tikėjosi pašaipaus žvilgsnio. Bet apsiriko.

— Hm, žmonės prikalba visokių nebūtų dalykų. Aš juk atsimenu, ką jie pamanė, kai man užrašei jektą...

— Galbūt jie neklydo, — lėtai ištarė ji.

— Neklydo?

— Kad tai būsi tu.

— Prisigalvoti daug ko galima, — pasakė jis ir tuoj pat išrėžė: — Štai dabar susigalvojai keliaut Kopenhagon, nes čia per ankšta.

— O ar būtum sutikęs? Jei būčiau tau pasipiršus?

— Jei būtum man pasipiršus?

Jis bejėgiškai viena ranka suėmė sau plaukus.

— Jei būčiau tave paklausus?

— Taip, — paprastai atsakė jis.

Ji atsiduso.

— Dėl savęs? Ar dėl Reinsneso? — paklausė ji.

Prieš atsakydamas jis ilgai į ją žiūrėjo.

— Turėtum žinoti, kad tokių dalykų nedarau dėl Reinsneso!

— Kaip manai, kaip būtume gyvenę?

— Prastai!

— Kodėl?

— Tu būtum sutikusi rusą. O aš būčiau pabėgęs į Bergeną, — atvirai pasakė jis.

— O jeigu nebūčiau sutikusi ruso?

— Tuomet tikriausiai būtų...

— Nemanau, kad dabar rusą dažnai matytum.

— Aš ne, bet tu — kas kita, — atsakė jis.

— Kodėl taip manai?

— Net prietemoj matau tavo galvoje bent du žilus plaukus. Per naktis baidaisi viršuje, sulysai kaip išneršusi menkė. Akys teliko ir pelekai. O dabar dar nori pasprukti. Nert j gilius vandenis.

Ji prajuko. Jiedu ilgai žvelgė vienas į kitą su rimtim, slepiančia juoką.

— Jeigu aš dabar pasipirščiau, ar vestum mane? — netikėtai paklausė ji.

Prieš atsakydamas jis ilgai stengės išsiaiškinti žodžių prasmę.

— Pasipirštum ir išvažiuotum j Kopenhagą?

— Pasipirščiau ir plaukčiau kartu į Bergeną?

— Turėčiau atsakyti „ne“.

— Kodėl?

— Negalėčiau gyventi su moterim, kuriai iš galvos neišeina negyvėlis!

Ji kirto taip stipriai, jog abu parvirto ant gulto. Tada ji pakėlė abi rankas ir smogė dar kartą. Iš abiejų pusių. Jo taurė nulėkė ant grindų. Liko gulėti virtuodama j šalis. Iš garso jis suprato, kad tebėr sveika. Nespėjęs atsitokėti užgulė ją visu kūnu. Išmušė prakaitas, kol jai užlaužė rankas ir paėmė viršų.

— Štai taip! — šnopuodamas tarė jis.

Jos kūnas po juo! Nesuprato, katras virpėjo. Abudu?

Tuomet ji pasidavė. Iš pradžių jis dėjosi, jog nepastebi. Norėjo, kad tai tęstųsi. Paskui atgniaužė gniaužtus, paleido ją ir atsistojo. Susigėdęs išlygino jai drabužius, nepakeldamas akių.

— Prašau dovanoti, — sumurmėjo jis ir išsirangė laukan.

Užlipęs ant denio ėmė drebėti. Virpulys prasidėjo keliuose

ir pasklido visu kūnu. Jis norėjo susisagstyti marškinius, kurie atsilapojo grumiantis. Neįstengė. Tik įsitvėrė už borto ir laikėsi. Atrodė, jog taip ilsintis prabėgo amžinybė. Tuomet kažkas įvyko.

— Andersai! — tyliai pašaukė iš vidaus.

Jis atkragino galvą ir įsmeigė žvilgsnį į kalnų viršūnes. Tada aiškiai išgirdo dar kartą:

— Andersai!

Akimirką jis panoro pulti atgal į jutą. Bet kažkas jį sulaikė.

— Viskas gerai! Aš pasirūpinsiu už tave Reinsnesu! — kimiai sušuko jis.

Tuomet stryktelėjo per bortą ir nubrido į krantą. Valtelę su žvejojančiu Benjaminu tuoj pasigaus atoslūgis. Berniukas šūktelėjo kažką jam pavymui.

Jis slydinėjo ant apledijusių akmenų, plėšė dumblius, kurie kabinosi už kojų. Nusvirdinėjo alėja, nuo jo žliaugte žliaugė jūros vanduo. Visų akivaizdoje nužliugsėjo per kiemą. Ryžtingai kaip rujojantis vėplys, pūkšdamas ir spjaudydamasis į kairę ir dešinę.

Niekas nebuvo matęs Anderso tokio. Stebino ne vien tai, kad permirkęs iki juosmens, o auliniai batai, aplipę žaliadumbliais, vilko jūros dumblių kuokštus. Neįtikėtinas reginys. Maža to — Andersas buvo įpykęs! Ar dar kaip kitaip pavadinti?

Pirmą sykį į Lofoteną Andersas išplaukė be džiaugsmo. Negalvodamas apie grįžimą namo. Jis keikė save už tai, kad nėra kitoks. Suprato visus tuos metus gyvenęs vizijomis.

Tačiau svajoti yra viena. O žiūrėti į tai rimtai — kas kita. Jis visąlaik žinojo, jog Dina skirta ne jam. Galėjo plaukti jekta per audrą, pūgą ir nenuskęsti, bet niekada nebūtų atviromis akimis leidęsis į kelionę laivu be vairo.

Taip jau yra! Todėl ji keliaus Kopenhagon, o jis plauks į Lofoteną.

6 skyrius

Benjaminas buvo matęs negyvų kūnų. Negyvų veidų. Šiaip nelabai kraupu. Iš tiesų kur kas šiurpiau atrodo paskersti gyvuliai. Nes šie taip baisiai sudarkomi. Mirusios motušės Karenos veidas buvo panašus į matinę vazą, kuri stovi ant bufeto valgomajame. Aplieta skaidria geltonų atspalvių glazūra, išmarginta skersais ir išilgais brūkšneliais. Jis matydavo visa tai labai ryškiai, kai norėdavo išmesti iš galvos mintį, kad jos kūnas negyvas ir palaidotas.

Rusas buvo kitoks. Jis šaukė neturėdamas veido. Gal todėl taip sunkiai sekėsi jo atsikratyti. Jis tarsi virto paskerstu gyvuliu.

Kai pietums būdavo patiekiama mėsos, dingodavosi, jog slapta nuo visų Olinė iš ruso gamina valgius. Jis nežinojo, kaip ateidavo tokios mintys, Olinę paverčiančios tikra pabaisa. Kartais jis taip įsijausdavo, jog skrandyje viskas sukildavo ir atsiprašius tekdavo skuosti į būdelę.

Kai tokiu būdu Olinė sudorodavo visą žmogų, palikdama vien suniokotą galvą ir aulinius batus, galėdavai pamanyti, jog niekas nebegresia. Tačiau vaizdas įsismelkdavo į sąmonę. Naktimis verčiantis ant kito šono, girgždėdavo batai ir aidėdavo vaiduokliškas klyksmas.

Po tokių naktų jis valandų valandas galėdavo sėdėti motušės Karenos kambarėlyje ir tyrinėti savo nykščių nagus, nieko aplinkui nematydamas. Kol mokytojas arba kas nors kitas paliepdavo užsiimti naudingu darbu. Šaltą rytą, kai niekas dar nebūdavo pakūręs krosnies, galėdavai vaizduotis esąs vienuolis, sėdįs savo celėje ir atliekąs atgailą. Atgailą už rusą.

Dienos jam įsimindavo taip, kaip jos rikiavosi senoviškame motušės Karenos kalendoriuje. Pagamintas jis buvo ne iš medžio, bet iš įrėmintos veršenos skiautės, kurią kažkas išmargino įrašais ir nevykusiais piešiniais. Kalendorius visada kabojo virš jos sekretero.