Хербьёрг Вассму - Laimės sūnus

— Reikėjo, kad tu būtum mano tėvas, — pasakė jis.

— Kodėl?

— Man tik atrodo... kad mes galėtume kartu plaukti į Lofoteną.

Berniukas pažvelgė atviru žvilgsniu.

Vyriškiui sunkiai sekėsi užsitraukt pypkę.

— Ar manai, kad tada aš būčiau kitoks?

Andersas išsiėmė iš burnos pypkę ir ilgai krenkšėjo žiūrėdamas į jį. Paskui iš lėto papurtė galvą.

— Ne, manau, kad vis tiek būtum savimi.

— Tai gal vis dėlto gali būti man tėvas?

Padvejojęs Andersas padavė ranką.

— Sutinku! Jei manai, kad dėl to būsi laimingesnis. Bet būtų geriau, jei apie šį susitarimą niekas daugiau nesužinotų. To juk nėra bažnyčios knygose.

Jiedu paspaudė vienas kitam ranką ir rimtai linktelėjo.

4 skyrius

Reinsnesą prislėgė nematoma našta. Senas rentinys krovės ją sau. Slėpė plyšiuose. Tarp amžino mirusių žmonių alsavimo senuos namuos. Tarp samanų kuokštų ir senų skudurų, kurie jau kadai ten gulėjo.

Paskui namas prisipildydavo žmonių kūnų ir balsų, kad jie prislopintų liūdesį. Dina nevaikščiodavo viršuj naktimis ir nesėdėdavo pavėsinėje gerdama vyną, kaip buvo pranašavus Olinė. Rytais kampuose nesivoliodavo jos numesti aplaužyti cigarai ir tušti buteliai. Pažiūrėti viskas buvo švaru ir balta kaip ką tik apsnigtuos laukuos.

Kada ne kada Benjaminas pabusdavo nuo ruso verksmo. Kartais — nuo savo paties. Tada eidavo į salę pas Diną. Jie žaisdavo šachmatais, norėdami įveikti tamsos baimę ir tai, ko nebegalima atitaisyti.

Kadangi toje palėpės pusėje miegojo tik Andersas, Dina ir Benjaminas, nė vienas garselis neprasprūsdavo Andersui pro ausis. Jis dažnai pabusdavo nuo berniuko verksmo. Paskui išgirsdavo tipenimą grindimis ir durų dejones. Ten, viduje, būdavo pakuriama krosnis. Jo kambarėlis darydavosi ledinis, o paklodės imdavo lipti prie kūno. Apimdavo noras pabėgt kuo toliau. Nes visa jam priminė tai, ko jis niekuomet neturėjo. Andersas gulėdavo plačiai atmerktomis akimis ir spoksodavo į tamsią sieną žinodamas, kad anie du kitoj koridoriaus pusėj nemiega.

Vieną rytą berniukas neatėjo pusryčių. Užtat prie stalo sėdėjo Benjamino ir Hanos mokytojas.

— Man rodos, jis dieną pavertė naktim. Nemiegant naktimis, kokia dar gali būti kalba apie uolumą moksle?

Dina skvarbiai pažvelgė į jaunąjį Angelį.

— Benjaminą kankina košmarai. Mes ginamės nuo jų žaisdami šachmatais, — pasakė ji ir abiem rankom pakėlė Andersui lėkštę su duona, nors jis ir neprašė. Viena ranka nuslydo jo riešu.

Andersas nelabai žinojo, kaip elgtis. Jau seniai pastebėjo, kad jos akys paraudusios, o abipus burnos įsirėžė gilios raukšlės. Jis nudelbė akis, nenorėdamas tyrinėti jos suvargusio veido.

— Šiąnakt buvo taip šalta, jog vanduo kubile po stogvamzdžiu kiaurai užšalo, — žvaliai pasakė jis ir padavė lėkštę su duona mokytojui.

— Žiema artinasi iš rimtųjų, — geranoriškai pritarė šis, džiaugdamasis, kad jo neatsargus leptelėjimas labiau visko nepagadino.

Prieškalėdžiu kažkuriuo metu Hana Benjaminui nustojo buvusi „Hanutė“. Ko gera, kalti buvo rusas ir Dina. Jis ilgai paslapčia tyrinėjo Haną. Giliai susimąstydamas. Sakykim, kaip atrodytų mirusi. Pavyzdžiui, be galvos. Kartais jam pavykdavo prie jos prisigretinti su motušės Karenos didinamuoju stiklu, tarsi ji būtų vabzdys. Hanos neįmanoma buvo įsivaizduoti kaip negyvos musės ant palangės. Bet jis nesileido apgaunamas. Mat rusas irgi buvo toks... kurį sunku įsivaizduot mirusį.

O gal tik todėl, kad jis niekada apie tai negalvodavo. Tuomet buvo dar mažas. Jam kildavo tik paprastos mintys.

Vieną dieną jiedu sėdėjo prie didžiojo svetainės stalo. Jis stebėjo Haną, kuri atsidėjus karpė iš popieriaus Betliejų. Virš lūpos žėlė mažučiai pūkeliai. Galėjai apžiūrinėti juos pro didinamąjį stiklą, ir tai jos nė kiek netrikdė.

Į kambarį įėjo Dina. Hanos akių gelmėje kažkas užsisklendė, ir ji paniuro.

Jam tai nepatiko. Todėl pagalvojo, kad jos pėdos nepaprastai mažos, o apvalaini keliai paklypę į vidų. Taip nubaudė ją neužgaudamas.

Sunkiausia buvo perprasti Hanos akis. Rudos kaip kavos pupelės, palaidos plūduriavo dideliame apvaliame kavos puodelyje, kuris buvo sklidinas pieno. Kai ji sumirksėdavo, žvilgsnis pranykdavo juodų blakstienų miške. Niekas nemokėjo mirksėti taip ilgai ir atkakliai kaip Hana.

— Tu nemėgsti Dinos, — pasakė jis kitoje stalo pusėje sėdinčiai Hanai, kai Dina vėl išėjo.

— Kodėl turėčiau jos nemėgti? — paklausė Hana ir ilgai ilgai mirksėjo.

— Aš matau, — atrėžė jis ir vėl prikišo prie jos didinamąjį stiklą.

Ji atidengė dvi tamsrudes kavos pupeles. Jos žybtelėjo jo pusėn. Ji vėl sumirksėjo.

— Dėl manęs gali pliaukšt apie viską, kas tik tau rodosi, — pasakė mirksėdama.

Tokie atsakymai būtų galėję net akmenį išvesti iš kantrybės. Šįkart jis susitvardė.

— Tu nemėgsti Dinos todėl, kad aš persikrausčiau į kambarį pietų pusėje, — pareiškė jis.

Hana papūtė lūpas ir neatrodė, kad girdėjo bent vieną žodį, kol neiškirpo abiejų angelo sparnų. Tada atsiduso ir pasakė:

— Anoks čia persikraustymas — kur buvęs, kur nebuvęs, vis pas mus.

— Ar per dažnai būnu?

— Ne, bet nesuprantu, kuo čia dėta Dina.

— Ji — mano mama! Niekas neturi tokios mamos, kuri jodinėja ir plaukioja laivu į Bergeną. O aš turiu!

Hana pamėgdžiojo jį, tvirčiau susirišo už kaklo prijuostę ir toliau dirbo savo darbą.

— Ateis diena, kai aš iš čia išvažiuosiu! Taip ir žinok! — išrėžė jis.

Kirpdama aureolę kūdikėliui Jėzui, ji atsidūsėjo ir tarė:

— Pasidarei tikras šūdžius!

Jam net burna atvipo.

— Kodėl?

— Dina tą, Dina aną! Įsikandęs tą savo Diną. O ji net ne moteris! Ji... ji yra velnias!

— Kas taip sako? — sušnabždėjo jis.

— Vyrai krautuvėje.

— Meluoji! — subliuvo jis, trenkė ant stalo didinamąjį stiklą ir išlėkė pro duris.

Laukdama, kol jis grįš, Hana iškirpo kūdikėliui Jėzui kojas ir rankas. Nesulaukus išėjo ieškoti. Be šalio. Rado jį daržinėje. Jis stovėjo ir knaisiojo šieną, lyg būtų norėjęs pats vienas pašerti visus gyvulius.

— Nedarkyk šieno, — taikiai pasakė ji.

Tada jis puolė ją. Stipriai stumtelėjęs parvertė ant dulkėtų grindų ir tol tąsė už plaukų, kol ta apsiverkė.

— Štai matai, pati velnių prisiėdusi! — sušuko jis ir suklupo šalia.

Ji šėrė porą nestiprių antausių. Jis gynėsi ją apkabindamas, įrėmęs galvą jai į pilvą. Bet ji jau pasidavė. Jis suprato iš kvėpavimo. Panoro maigyti ją, minkyti, kol nebeliks joje nė garselio. Bet neįstengė, kol ji verkė.

Galiausiai ėmė švelniai ją raminti. Tyrinėjo ją ir glostė, uostė ir žaidė slaptuosius žaidimus, apie kuriuos tik jiedu žinojo. Žaidimus, kurie jau kadai buvo pastebėti ir dėl kurių jiems nebebuvo leidžiama miegoti toj pačioj lovoj ir tam pačiam kambary.

Žaidimo įkaršty jis pastebėjo, kad viskas kitaip negu anksčiau. Nes buvo matęs Diną ir rusą viržyne. Žaidimas tapo dirbtinokas ir gėdingas. Jis užsigeidė padaryti jai tai, ko nedrįso. O tas, kuris nedrįsta, yra niekingas bailys.

Po valandėlės iš kiemo juos pasiekė Stinės balsas. Hana apsitvarkė drabužius ir išbėgo netarusi nė žodžio. Tačiau jis žinojo, kad jie lyg ir vėl draugai. Kitaip negalėjo būti. Jis jautėsi tarsi išvengęs didžiulio pavojaus, tad ėmėsi šukuoti arklius.

Tai buvo netikėtų susitikimų diena. Dina atėjo į arklidę arklio, o kiek vėliau pro duris įžengęs Tomas tarp šukų brūžinimo ir arklių šnopavimo išgirdo skambų Benjamino balsą.