Хербьёрг Вассму - Laimės sūnus

Tačiau šūksniai pasiekė salę. Atsibudimą pavertė gėda. Jis išsirito iš lovos ir norėjo bėgti į apačią. Tada ji ištiesė ranką ir jį sulaikė.

— Ne, Benjaminai.

Iš pradžių jis atkakliai žiūrėjo į ją. Paskui nudelbė akis. Jos marškiniai ant krūtinės prasisegė. Niekada tokios nebuvo matęs. Svetimos moters išpampusiomis mėlynomis gyslomis ir raukšlėmis prie burnos.

Jis pravirko.

Dina stumtelėjo jį lovon. Švelniai. Nevikriai. Kaip patelė, pastebėjusi, kad jauniklis tuoj tuoj iškris iš guolio. Paskui atsistojo, apsisiautė chalatą ir išėjo į koridorių. Jis girdėjo, kaip ji kažką pašaukė. Apačioje skardėjo sunerimęs Olinės balsas.

— Benjaminas čia, pas mane! — šūktelėjo ji nuo laiptų.

Šiltas aidas jam persmelkė galvą ir kūną: „Benjaminas čia,

pas mane... Benjaminas čia. pas mane...“ Jis verkė, nes nežinojo, kaip tai pratęsti. Ir dėl to, kad labai gėdijosi.

Ji vėl grįžo vidun ir pastovėjo prie lovos. Tada padavė jam nosinę ir pakedeno plaukus. Jis nedrįso pažvelgti jai į akis. Ant rankos pajuto jos pirštus. Ji spustelėjo. Jis taip pat.

— Aš atėjau, nes jis labai garsiai šaukė, — paaiškino jis.

— Taip, — tarė ji.

— Aš naktimis baldausi ne todėl, kad bijočiau. Bet jis kėlė baisų triukšmą, — atkakliai kalbėjo jis.

Jos žvilgsnis. Kodėl ji taip pažiūrėjo?

— Aš nebelendu pas nieką į lovą! — pasakė visai nusiminęs.

Ji neatsakė. Tik stovėjo.

— Kalbėk su manimi, Dina! —šėlo jis, suleisdamas nagus jai į delną.

— Tu labai triukšmauji, — pagaliau tarė ji.

— Bet ne taip, kaip rusas!

— Kas Benjaminui sakė, kad gėda bijoti savo sapnų?

— Niekas, — sutrikęs tarė jis.

— Tai kodėl taip niršti?

Jis sėdėjo tarp pagalvių, nunarinęs galvą.

— Nebijo tik neprotingi žmonės! — pareiškė ji ir išsivadavo iš jo rankos. Tada pasistatė širmą priešais praustuvę ir ėmė tvarkytis.

Kambaryje pasklido muilo aromatas, o jį šiurpino mintis, kad ji prausiasi šaltu vandeniu. Judėjo tik jo akių obuoliai, o Dinos ranka vieną po kito graibstė drabužius, kuriuos buvo pasidėjusi ant kėdės šalia širmos. Ji išėjo iš už pertvaros į palaidinukę segdamasi Jertrūdos sagę. Susikaupusiu nuleistu žvilgsniu ir tvirtais pirštais.

Nesunku suprasti, jog atminty išliks kaip tik tai: Dina, stovinti priešais širmą su Ledos ir gulbės atvaizdu, segdamasi tarp krūtų sagę.

— Kodėl tu sakai, kad nebijo tik neprotingi? Ar tu bijai?

Prieš atsakydama ji pasisukiojo priešais ovalų veidrodį, žiūrėdama, ar gerai guli sijonas.

— Taip.

— Kada?

— Visuomet.

— Ko?

— Visko, ko nėra. Ko aš nedarau.

— Kas tai?

— Kad turiu išvažiuoti... pas mokytoją, kuris išmokytų mane griežti violončele.

Ji sustojo vidury kambario. Tarsi stebėdamasi tuo, ką pati pasakė.

Jis krūptelėjo, visas įsitempė, lyg ji būtų užsimojusi kirsti.

— Nesąmones kalbi! Tu gi moki griežti violončele, — išbėrė jis.

— Ne, — tarė ji ir priėjo prie lovos. Supurtė jį ir pasakė: — Kelkis, miegaliau!

Jis pajuto ištrykštant ašaras. Buvo gėda.

— Na, na, — paragino Dina. — Turbūt neprašai būtų kelnės ir marškiniai. Kaip manai?

Jis linktelėjo ir pagalvojo, kokia gėda, kad jo kelnės ne tame pačiame name, kur jis miega. Todėl negalėjo neverkti.

Ji išnyko iš kambario. Kai grįžo su drabužiais, jis buvo apsisprendęs.

— Ar galiu likti miegoti ir kitą naktį? — paklausė užsikirsdamas.

Ji padavė jam drabužius ir atsuko nugarą.

— Ne, bet gali miegoti kambarėlyje pietų pusėje.

— Aš noriu miegoti čia!

— Ne, tau reikia atskiro kambario.

— Kodėl?

— Tau vienuolika metų.

— Man nusispjaut!

— O man — ne.

— Aš galiu miegoti drabužinėje. — Jis mostelėjo galva didžiosios drabužinės pusėn, kur tebestovėjo Jakobo šezlongas.

— Ne.

— Ar todėl, kad, sako, Jakobas ten turėdavęs miegoti, kai tu ant jo užpykdavai?

— Kas taip sako?

Pamatęs jos akis, greitai sumojo:

— Nepamenu!

— Tai ir nepliurpk, jei nežinai, kur girdėjai.

— Gerai. Bet Jakobas miręs, jam nebereikia vietos.

Pasidarė labai tylu. Kodėl tokia mirtina tyla?

— Kartą sakei, kad išimtininkų troboj nėra numirėlių. Nors Nylsas ten pasikorė, — susakė jis dusdamas.

— Taip.

— Vadinasi, ir Jakobo nėra drabužinėje!

— Ne, bet mirusiesiems taip pat reikia vietos.

— O rusas? Jis guli čia? — sušnabždėjo jis ir švystelėjo savo kaulėtas kojas iš lovos.

Neatsakydama ji ėmė tvarkyti patalą.

— Aš neužimsiu labai daug vietos, — maldavo jis.

Ji patapšnojo jam per petį ir tarė:

— Tu užimi kur kas daugiau vietos, nei įsivaizduoji. Gali miegoti kambarėlyje pietų pusėje. Kai neims miegas, galėsi ateiti ir pažadinti mane, tada sulošim šachmatų partiją.

— Aš nemoku žaisti šachmatais, — burbtelėjo jis.

— Turi gerą galvą, aš tave išmokysiu, — pasakė ji nepaprastai švelniai, ir jis suprato, kad pokalbis baigtas.

— Tuomet tu neišvažiuosi! — išpyškino taip greit, jog žodžiai lipte sulipo.

— Ar aš sakiau?

— Sakei bijanti, kad tau reikia.

— Na...

— Neišvažiuosi! Tu taip labai nebijai? Ar ne?

Ji stovėjo pasilenkusi prie lovos, rankose laikydama pagalvę. Tada lėtai atsigręžė.

— Negalvok apie tai, Benjaminai. Pažadu, kad įspėsiu, kai imsiu labai bijoti.

Tikriausiai jis nesuprato, kad berniukai su mamom šitaip nekalba. Bet, matyt, nujautė. Nes grįžęs į Stinės ir Tomo lempos šviesą išimtininkų troboje, nieko nepasakojo.

Stinė nė žodžiu neužsiminė apie jo dingimą. Bet Tomas nesusilaikė.

— Rodos, šiąnakt parbėgai pas mamytę!

Berniukas nusvarino galvą ir įbedė akis į lėkštę su koše.

Hana žvilgčiojo tai į vieną, tai į kitą, nujausdama nesantaiką.

— Aš išsikraustau į didžiąją trobą, — narsindamasis pasakė Benjaminas.

— Toji laimė netruks ilgai, ji nenorės...

Tomas nutilo. Bet jau buvo pakankamai pasakęs.

— Ne Tomo sumautas reikalas! — sušnabždėjo Benjaminas ir tėškė šaukštą į lėkštę, ištaškydamas košę. Veidas persikreipė. Tada puolė į savo kamaraitę. Iš ten pasigirdo bildėjimas.

Nesumodamas, kaip elgtis, Tomas nuėjo į kambarėlį ir griebė berniukui už ausies, kad sudrausmintų.

— Paleisk!

— Nežinai, kaip elgtis prie stalo? — iškošė Tomas ir papurtė vaiką.

— Tai Tomas nemoka elgtis prie stalo! Kišasi ne į savo reikalus.

— Matyt, mano reikalas, kai prie visų taip įžūliai ir bjauriai elgiesi. Tave reikia auklėti, kaip ir kitus vaikus.

— Tu man ne tėvas!

Tomas paleido berniuką. Ranka pakibo ore.

Kai durys užsivėrė, likęs vienas kambaryje, Benjaminas dar ilgai stovėjo mirksėdamas. Nesuprato, kodėl nesiseka pabaigti vienos minties. Nedažytose panelio lentose baisiai daug šakų. Jis skaičiavo jas nuo kampo lovos kojūgalyje iki kito kampo kiek įmanoma tiesesne linija. Sukdamasis visu kūnu. Ir kojomis. Svarbu, kad neatsiliktų kojos.

Pasaulis už lango buvo šlykščios mėlynai juodos spalvos.

3 skyrius

Apie tragišką ruso žūtį lensmanas ruošėsi pranešti valdžiai. Kai Benjaminas visiems papasakojo, kas atsitiko, nebebuvo reikalo ko nors varginti. Tačiau jis norėjo pasitarti su Dina, kur išsiųst ruso daiktus. Lensmanas nebuvo toks paikas, kad nesuprastų, jog istoriją galima papildyti. Vis dėlto nutarė, kad jeigu tai pasiektų žmonių ausis, kiltų daug triukšmo.