Хербьёрг Вассму: Laimės sūnus

Aušo nauja diena.

PIRMOJI KNYGA

1 skyrius

NES KUR YRA DAUG IŠMINTIES, TEN DAUG IR APMAUDO, IR KAS DAUGINA ŽINOJIMĄ, DIDINA IR KENTĖJIMĄ.

(Koh 1,18)

Berniukas stovėjo kieme paklaikusiom akim. Šūkalojo kažką. Tarsi įpykęs. Iš pradžių visi pakėlė galvas. Nustebę. Virtuvėje ir tvarte. Samdinių gryčioje ir ūkiniuose trobesiuose. Jie ir pažino balsą, ir nepažino jo.

Stinė atbėgo greičiausiai. Ir pirma išsiaiškino žodžių prasmę. Pamažu susirinko visi, kas tik galėjo paeiti. Motušė Karena ir Jakobas, išsisupę iš senų įkapių ir kadai pamirštų įvykių, net ir jie atėjo. Bet nieko nesakė, nes neturėjo žodžio teisės.

— Samiškas šautuvas nušovė rusą! Rusą... į galvą! Į galvą!

Kalvose ir kalnuose atsiliepė aidas. Vėl metėsi prie jo, tarsi norėdamas įspėti jį, nuraminti. Paprašyti, kad nutiltų. Bet jis kartojo, garsiau ir garsiau. Kol Stinė apglėbė jį ir prispaudė prie savęs.

Tada suprato visi. Berniukas risnojo pirma vyrų, rodydamas kelią ton vieton. Šaukė ir proverksmiais aiškino. Kad staiga rusas pradingęs tarp medžių. Jis užsilipęs ant uolos pažiūrėti, kur vyriškis pasislėpė. Tada išgirdęs pykštelėjimą. Ir pamatęs, kaip rusas susmuko viržiuose. Ten pat gulėjęs ir šautuvas. Dina paprašiusi jį bėgti pas žmones pagalbos. Tačiau niekas negalėjo rusui padėti. Skylė galvoje buvo per didelė.

Rachelė Senajame Testamente sūnų, kainavusį jai gyvybę, pavadino Benoniu, skausmo sūnumi. Tačiau senasis patriarchas Jokūbas ją pataisė ir davė jam Benjamino, laimės sūnaus, vardą.

Niekam taip ir nepavyko sužinoti, ką mąstė Dina Grenelv, pavadindama savo sūnų Benjaminu. Ir niekas niekada nepatyrė, ką apie tai manė Jakobas Grenelvas, bažnyčios knygose įrašytas kaip tėvas. Tačiau visi matė, jog šis tvirtas neaukštas berniukas turėjo seno žmogaus akis, o kaktoje tiek raukšlių, kiek turi mažiausiai du kibirai sėklinių bulvių.

Gera galva jam buvo į naudą, nors atsiliepdavo sveikatai tų, kuriems tekdavo atsakyti į visus jo painius klausimus. Apie tai, kaip yra ant žemės, po vandeniu ir aname pasaulyje.

Vaiko negali kaltinti dėl to, kad jį žindė ir augino samė mergina, turėjusi būti nubausta už sanguliavimą ir mirtinus kerus. Ar dėl to, kad jo motina yra galinga ir greičiau bauginanti nei mylima. Galinga savo gebėjimu pelnyti turtus ir išpešti didžiausią naudą iš visko, kas ją duoda. Ne itin mylima, nes nuo jos vandens spalvos akių žvilgsnio susigūždavai. Per giedrą jūroje akys įgaudavo skaidraus, žalsvo spindesio. Bet kai dangus apsiniaukdavo, vyzdžiai sušaldavo į ledą.

Vieną vėlyvo rudens dieną, tais metais, kai sukako vienuolika, Benjaminas suprato, kad požemių dvasios jam kaišioja pagalius į ratus ir pasitikėjimo nevertas nė vienas šios žemės padaras. Iki tos dienos, kai viržiai sąsmaukoje paraudonijo nuo žmogaus kraujo, jis tikėjo, kad bent jį saugo savotiška apvaizda. Dabar žinojo, jog bet kas gali įvykti. Bet kas! Taip pat suprato, kad jis vienintelis tai žino.

Atrodė, tarsi žiūrėtum pro motušės Karenos didinamąjį stiklą. Į raides Biblijoje arba Hanutės išnarstytą skruzdę. Viskas pernelyg arti, per ryšku. Niekas nepanėšėjo į save. Matydamas taip aiškiai, jis darėsi neramus kaip žvirblelis.

Viržiai ir taip buvo raudoni. Ruduo juk. O vyriškis, kuris paslikas gulėjo ant žemės, jau buvo paglemžęs iš jo Diną. Todėl jis nejautė jokios netekties. Viskas atrodė netikra, bet su tuo buvo galima apsiprasti.

Tačiau jis negalėjo pakelti, jog ten buvo Dina.

Norėdamas tai atitaisyti, jis leido jiems be tiesių žodžių suprasti, jog rusas pats sau iššovė į galvą.

Dinai pakako budynių. Iš pradžių laukymėje, nes ten galėjo būti plėšrių lokių, kuriuos masina šviežio kraujo kvapas. Veidą gairino švelnus rudens vėjas, o į nugarą tviskino žema saulė. Iš jos nelauk šilumos.

Grįžus į Reinsnesą, budynės tęsėsi prie atvirų langų, uždangstytų drobulėmis. Tarp besiplaikstančių, varvančių lajinių žvakių. Vyrai nusiplūkė, kol didelį ruso kūną užgabeno laiptais į salę. Ji taip norėjo.

Nepaisydama drovos, Dina pati apsiėmė plauti ir šarvoti mirusįjį. Tarsi kūną su visom paslaptim būtų gavus į vyrus. Pirmiausia ji išsiuntė tarnaites, kurioms vien žiūrint linko kojos. Paskui linktelėjo Tomui ir bernams, parodydama, kad jie gali eiti.

Likusi viena, apdėjo Levo viršugalvį švariomis palutėmis ir sutvarstė. Standžiai. Veido apačia buvo sveika. Burna pražiota, su stingsančia nuostaba. Lyg atspindėtų šmėstelėjusią mintį. Amūro lankas, pamėlynijęs, tykus. Pagaliau gavęs ramybę.

Levas Žukovskis buvo paguldytas į luomui pritinkantį karstą ir palaidotas šalia mūrinės bažnyčios. Kas, kad kitatikis, be to, šnipas, katalikas, svetimšalis ir visa, kas blogiausia.

Pakasynoms nepagailėta nieko. Žmonės kalbėjo, kad Dina be reikalo taip išlaidavusi. Ir nederėtų probstui laidoti žmogaus, kuris, sprendžiant iš visko, pakėlė prieš save ranką.

Tačiau probstas jį palaidojo. Mat Dinai Grenelv galiojo savi įstatymai, kas pridera, o kas ne. Ir ji nestokojo priemonių jiems įteisinti.

O pirmoji metų šalna visus smaigė savo adatom.

2 skyrius

— Matysit, dabar ji metus neišeis iš salės, — kitą dieną po laidotuvių pareiškė Olinė. Jau buvo gerokai įdienoję, o Dina dar nepasirodžiusi.

Nei Stinė, nei katra nors iš kambarinių nedrįso atsakyti. Kartais vienodai pavojinga palaikyti ir vieną, ir kitą pusę.

— Dievas mato — kai kokia nelaimė, iš jos nesulauksi pagalbos! Tėja! Visas puodo kraštas apskretęs! Prieš plaudama pamiršai perskalaut šaltu vandeniu!

Mergina iš paniūrų dėbtelėjo, bet nepriešgyniavo. Tik išsinešė puodą prie šalto vandens kubilo priestate.

— Matysit, dabar ištisus mėnesius baladosis naktimis, — pasakė Olinė, pro suspaustus lūpų kampučius košdama orą. Garsas priminė viesulą, kuris bando prasiveržti pro stogą, kad viską ten nušluotų.

Vis dar niekas neatsakė. Stinė lankstė drobules, kuriomis buvo uždangstytos sumuštinių lėkštės.

Jos energija tryško iš nematomos versmės. Ne tokia, kuria paprastai pasižymi moterys, pasmerktos metai iš metų sėdėti namuose. Ne, ji buvo greičiau kaip plati upė. Visąlaik tekanti ta pačia lygia tėkme. Visada prošal, visada artėjanti, visuomet čionai. Kai matydavai Stinę dirbant, geriau imdavai suvokti nesustabdomą planetų sukimąsi. Stinės darbai buvo didesni už ją pačią.

— Šiąnakt ji buvo rūsy! Aiškiai girdėjau. O raktą išeidama numetė ant suolo. Bet kas galėjo paimti! Viršuj turbūt visi pasieniai pririkiuoti tuščių butelių. Bet kad nė šnipšt apie tai prie svetimų ausų! Supratot? — prigrasino Olinė.

Bet tuomet tvirtas jos kūnas sulinko. Virto į ragą sušalusiu užvalkalu ant virvės žiemos vėjyje. Netikėtai pūstelėjo pietvakaris. Įtemptas užvalkalas plyšo. Olinė susmuko ant durpių dėžės ir užsidengė veidą ne pirmo švarumo drobine prijuoste.

— Vargšas žmogus! Vargšas žmogus! — užsikniaubus dejavo. — Kas dabar bus? Kas dabar bus?

Jos nelabai suprato, ar jai gaila ruso, ar Dinos. O klausti nedrįso.

Vakare Dina nulipo iš mansardos. Porą kartų perėjo per kambarius. Stabčiojo prie įvairių daiktų, juos liesdama.

Tada atėjo į virtuvę ir pati pasiėmė valgyti. Kramtė stovėdama prie virtuvinės spintelės. Atsigėrė vandens iš kaušo, kurį rado kibire ant priestato suolo. Visą laiką atrodė taip, tarsi bandytų išspręsti neįveikiamą uždavinį. Tarp antakių ir prie burnos buvo įsirėžusios gilios raukšlės. Bet plaukai tvarkingai sušukuoti ir susukti į kuodą pakaušyje. Akys tokios, lyg į jas kažkas valandų valandas būtų pūtęs smėlį. Kai su kuo nors reikėdavo persimesti žvilgsniais, ji atrodydavo kiek nustebusi ir sutrikusi. Tarsi neatpažintų žmonių ar būtų suvokusi, jog atsidūrė ne ten, kur norėjo.