Хербьёрг Вассму: Laimės sūnus

Taigi Dina čia lankydavosi! Ateidavo paklausyti repeticijų. Jų griežimas, matyt, toks pats bjaurus kaip ir kalba, pamaniau išėjęs į gatvę.

Smirdėjo nuotakai, grindiniu trinksėjo vežimų ratai. Prisiminiau, kaip vaikystėje verkdavau iš pykčio ar baimės, ir panorau, kad vėl taip galėčiau. Užuot verkęs, pasitiesiau paltą ant grublėtų akmeninių laiptų ir atsisėdau.

Paskui slankiojau gatvėmis. Tačiau kai užtekėjo mėnulis ir įsižiebė dujiniai žibintai, vėl atsidūriau prie teatro. Nusipirkau bilietą net nepasidomėjęs, koks spektaklis.

Ne pro šalį būtų turėt sugedusių kiaušinių.

Susiradau vietą. Kai pakilo uždanga, supratau, jog vaidinimo nebus. Orkestrantai sėdėjo scenoje, o ne orkestro duobėje. Atpažinau vieną kitą, matytą per ankstesnįjį apsilankymą. Dirigentą, smuikininką.

Salė buvo apypilnė. Derinamų instrumentų kakofonija akimirksniu ėmė dirginti. Nesupratau, kodėl čia esu. Būtų buvę geriau, jei būčiau patykojęs Srėderio lauke, viskam pasibaigus.

Už manęs sėdinti moteris be paliovos kažką pasakojo kaimynei. Nugirdau, kad susipažinusi su vyriškiu, kuris esąs toks negrabus ir toks nemokytas, jog ji neapsikentusi. Atsisukau, nes ji mane erzino. Moteris vilkėjo raudoną suknelę nėriniuota krūtine. Gestikuliavo žieduotomis rankomis ir mano žvilgsnio nepaisė.

Pagaliau salėje sutemo. Moteris už manęs nutilo. Smuikininkas ir kiti griežėjai pakėlė strykus. Jo pečiai nesiderino. Nei prie smuiko, nei prie scenos. Jam reikėjo būti akmenskaldžiu. Mane pralinksmino toks juokingas neatitikimas.

Tada atžengė muzika! Atžengė pas mane.

Orkestras nebuvo trečiaklasis kaip scenos uždanga. Tai supratau dar pirmojoje dalyje, bandydamas atspėti, kas grojama.

Mane įtraukė muzika. Veidų, palinkusių prie instrumentų, nebesiejau su liūdnąja ryto patirtimi. Nebejaučiau neapykantos rankoms, kurios kilo ir leidosi. Sprandams. Pirštams. Šešėliams ant kulisų.

Nes viskas buvo muzika. O muzika buvo ji.

Supratau, kodėl ji pakentė tuos žmones prie instrumentų. Kodėl ateidavo paklausyti repeticijų. Senyvas violončelistas nutrintu švarku išnyko. Vienas po kito pradingo visi orkestrantai. Liko vien skambesys.

Dina sėdėjo ant pakylos su violončele tarp kelių. Stygų rauda liejosi jai iš pilvo. Netikėtai j tuščią kėdę šalia manęs klestelėjo rusas. Skylę galvoje prisidengęs ant šono užsmaukta vilkenos kepure, šliejosi į mane ir linksėdamas šypsojosi scenai. Kai nuskambėjo paskutinė dalis, jis pradėjo ploti ir garsiai švilpti. Žmonės atsisukę spoksojo. Tai mane nuramino. Jis buvo prasčiau apsitaisęs nei aš.

Ar mes vieninteliai šį tą supratome? Žinojome, kas ji tokia? Ar tą rudenį viržiai paraudonijo todėl, kad jis nieko nesuprato?

Per pertrauką vėl pamačiau moterį raudona suknele. Tamsūs plaukai dryksojo iš abiejų veido pusių. Atrodė sunkūs, lyg sutepti derva. Ji klausėsi, ką kalba jaunuolis baltomis kelnėmis ir tamsiu švarku. Tuomet papurtė galvą, gurkštelėjo iš taurės ir užvertė akis į lubas.

Ne visada gali paaiškinti savo poelgius. Įžengiau į šviesos ratą aplink ją. Tarp jos ir vyriškio. Ir šiurkščia kalba, nuo kurios buvau toks pavargęs, tariau:

— Atsiprašau, ar kartais nepažįstate ponios Dinos Mėr?

Iš pradžių ji tik žiūrėjo į mane. Tačiau kai kavalierius pabandė įsisprausti tarp mūsų pečiais ir mimika, ji tarsi pabudo.

— Ne, — bemaž draugiškai atsakė.

— Kas jūs? — sudirgęs paklausė kavalierius.

Buvo galima jo nematyti.

— Jūs tuo tikra?

— Taip, — atsakė ji. Bet šypsojosi. Dantys nelygūs, ant skruosto pernelyg didelis apgamas. Pati ganėtinai aukšta. Įžūliai išriesti antakiai ir per daug prisidažiusi. Vis tiek atrodė graži.

— Ar toji moteris turėjo čia šįvakar būti? — paklausė ji ir sutramdė kavalierių, imdama jam už rankos.

Tarp mudviejų pajutau jėgų lauką.

— Taip, — atsakiau nenuleisdamas nuo jos akių.

— Tuomet linkiu jums sėkmės, — paprastai tarė ji.

— Ji griežia violončele, — pasakiau apimtas panikos, nes pamačiau, kad ji nori nueiti.

— Kaip įdomu. Moterims sunku valdyti tokį instrumentą.

Tuomet žengiau porą mus skyrusių žingsnelių. Drąsiai paėmiau jai už parankės ir nusivedžiau į šalį nuo tų, su kuriais ji stovėjo.

Skambutis paskelbė antrąją koncerto dalį. Bet mes tebestovėjome šalia raudonos aksominės uždangos ir varstėme vienas kitą žvilgsniais. Ji buvo it raudonas šešėlis ant uždangos. Apsunkau nuo to. Prisipildžiau. Lyg odmaišis—vyno arba aliejaus.

Išsižergiau. Palengvėjo. Pirštais vedžiojau jos alkūnės linkį. Jos oda turėjo vėsaus drėgnumo. Apėmė svaigulys. Nukreipiau savo jėgą per pirštus. Mačiau ir jutau, jog ji priima.

— Esat įžūlokas ir, rodos, ne iš Berlyno, — tyliai pasakė ji.

— Jūs teisi, — tariau. — Norėčiau, kad pažinotumėt tą, kurios ieškau! Ji tamsi ir aukšta kaip jūs. Bendrauja su aktoriais ir muzikantais.

— Toji moteris, kurios ieškote, ar ji jūsų... mylimoji? — paklausė ji, o paskutinį žodį ištarė įkvėpdama.

Nesunku suprasti, kodėl jos tokie įžūlūs antakiai.

— Ne, draugė.

— Ar nesutarėt, kur susitikti?

— Ne. Aš praradau ją. Seniai.

— Draugai juk neprarandami, — pasakė ji.

Pajutau, jog kažką sužadinau. Ne vien smalsumą. Ji alsavo kažkaip ypatingai. Kalbėjau žiūrėdamas jai į akis, suėmęs už abiejų rankų. Jos buvo minkštos. Tokio minkštumo, kurio visada pasiilgsti.

— Man kitaip!

— Kas jūs? Atrodote šiek tiek nemandagus, — sušnibždėjo ji, bet rankų neatitraukė.

— Ir pats nežinau, — atsakiau.

— Atrodote truputį pamišęs. Pasitikintis savim, bet keistokas... Primenate man vieną žmogų, kurį...

Nuskambėjo dar vienas skambutis. Pamaži nuėjome į salę klausytis paskutinės dalies.

Kai atsisėdome, jos ranka tamsoje paglostė man sprandą. Ji pasakė kažką moteriai, kuri sėdėjo šalia. Manęs tai neerzino. Iš lėto atsisukau, norėdamas sutikti jos žvilgsnį. Tačiau tamsa užgesino jos akių šviesą. Mano šnervės gaudė kiekvieną jos kvepalų dvelktelėjimą. Prasižiojau norėdamas jų daugiau. Gėriau juos. Rijau.

Tada užgriežė smuikai, violončelės, suskambo pučiamieji.

Apie rusą negalvojau. Nepastebėjau, ar jis tebėr šalia. Tačiau Dina sėdėjo ant pakylos, apsivilkusi žaliąjį kelioninį kostiumėlį plačiu sijonu. Išskėstomis šlaunimis ir uždaru veidu.

Kol jos šokantys pirštai liejo į mane muziką, nuo jos vienas po kito nėrėsi drabužiai ir skriejo į lubas. Ten daugybe rankų juos gaudė krištoliniai sietynai. Galiausiai ji liko sėdėti vienais apatiniais, prasegta krūtine.

Šešėliai nuo Dinos drabužių krito ant žiūrovų salėje, bet jie to nepastebėjo. Kažkas sukosėjo. Muzika tai kilo, tai leidosi. Nebuvau vienas. Miestas galbūt nedraugiškas ir purvinas. Žmonės — groteskiški, šiurkštūs ir nepatikimi.

Tačiau už manęs sėdėjo moteris raudonu apdaru.

Muzika ne tik liejosi iš instrumentų, ji buvo mano klubuose. Odoje. Kirkšnyse. Užuodžiau drabužius, kurie sviro žemyn nuo sietynų. Užuodžiau raudonąją už nugaros. Mano šnervės išsiplėtė. Atkraginau galvą ir užsimerkiau.

Per plojimus pajutau ant peties jos prisilietimą. Kai pakėliau ranką ir paėmiau kortelę, nuo tamsių sietynų nukrito Dinos drabužiai. Apklojo mane. Paimdamas spustelėjau jai pirštų galiukus. Tada išsikapanojau iš kvapnaus drabužių gniutulo ir vėl ėmiau ploti.

— Ketvirtadienį, penktą valandą, — šnipštelėjo ji pakildama ir leidosi pasroviui.