Хербьёрг Вассму - Laimės sūnus

Galėjai vaizduotis, kad ji sėdėjo štai ant šio suolelio arba ėjo šita gatve. Kartą pamaniau, jog matau ją. Ir keletą kvartalų sekiau paskui nepažįstamą moterį. Kol ji atsigrįžo ir apliejo mane piktų žodžių lavina.

— Nėra ko bijoti! Tai tik Orfėjas, — draugiškai tariau.

Tada ji pasileido bėgti. Rankinukas maskatavo prie šlaunies. Atrodė kvailokai. Buvo pernelyg aukštais kulniukais. Žingsneliai tankiai kaukšėjo grindiniu. Beveik toje pačioje vietoje. Galėjai nesunkiai pavyti. Sugriebti už rankos ar šiaip už ko nors. Pagunda buvo didelė. Tuo idiotišku bėgimu ji tarsi šito prašėsi.

Po trijų dienų vis dar slankiojau gatvėmis. Prie batų kibo lapai ir purvas, lyg būtų buvę mano dalis, kurios negaliu atsikratyti.

Atsikėliau anksti, nusprendęs pasikalbėti su kaimyninių namų gyventojais. Kruopščiai nusiskutau ir apsivilkau švarius marškinius.

Ėjau skambinėdamas nuo durų prie durų. Sustojęs klausydavausi tolimo mechaniško trepsėjimo. Didelių kojų, įautų į batus odiniais padais. Mažesnių kojų veltiniais padais. Aukštų kulniukų, kurių metalinis kaukšėjimas kone gąsdino. Tai kartojosi be galo. Dalyvavau apeigose su mažytėmis variacijomis. Rodės, tarsi jie žaistų su manimi, norėdami paklaidinti ir priversti užmiršti, kodėl čia esu.

Niekas nepažinojo Dinos Grenelv. Vieni atsakydavo mandagiai, tačiau abejingai, lyg manęs nė nematytų. Kiti suirzdavo ar išsigąsdavo, tarsi manydami, jog skambinu vien tam, kad juos primuščiau. Kai kurie buvo šalti, dalykiški ir nešnekūs. Dar kiti žiūrėjo j mane kaip j beprotį. Kas gi daugiau vaikštinėtų nuo durų prie durų ir klausinėtų apie kažkokią moterį, negalėdamas nusakyti net išvaizdos.

Pavakare grįžau prie to paties namo, kurio adresą turėjau. Paskambinau kaip ir kitas dienas.

Tuomet ritualas nutrūko. Artėjo žingsniai! Brūkšintys, bet spartūs. Duryse pasirodė pagyvenęs skvarbių akių vyriškis sidabriniais ūsais. Akimirką stovėjome varstydami vienas kitą žvilgsniais. Galų gale jis nekantriai tarė:

— Na?

Prisistačiau ir laukiau, kad mane atpažintų. Tačiau vyriškis žiūrėjo tuščiu žvilgsniu.

— Man pranešė, jog čia galiu atsiimti ponios Grenelv violončelę, — paaiškinau.

Pagaliau jis sureagavo draugiškai vyptelėdamas.

— Štai kaip. Vadinasi, tai jūs? Taip, aš esu Karlas Majeris. Iš tikrųjų saugau violončelę, — pasakė vyriškis.

Situacija buvo dirbtinė. Ėmiau karščiuotis. Visi klausimai užplūdo vienu metu. Stovėjau kažką vapėdamas.

Vyriškis valandėlę apžiūrinėjo mane, paskui linktelėjo. Net nežinojau, ar jis suprato, ką sakiau. Tada pakvietė užeiti į didelį tamsų prieškambarį. Baldai, tikri statiniai, glemžė orą ir šviesą. Tarp sieninių spintų ir kėdžių aukštomis atkaltėmis vyriškis sumažo.

Paaiškėjo, jog tai maestras. Jis apsiėmęs saugoti Dinos Mėr violončelę. Kai tik pasakė „Dinos Mėr“, supratau, jog Dina buvo pasivadinusi kita pavarde.

Man tereikėjo vaizduoti, jog žinau. Taip pat turėjau išklausti iš jo tai, ko nežinojau.

Virpėdamas iš nekantrumo padaviau jam ranką ir pasakiau, jog jaučiu palengvėjimą, pagaliau užtikęs ką nors namie. Kol į kabyklą, panašią į kartuves, kabinau paltą, apsikeitėm keliom frazėm. Jis apgailestavo, kad keletą dienų buvo išvykęs. Tada nuvedė per baldais užgrioztus kambarius. Galiausiai atsidūrėme salėje, kurios viduryje ant tamsių parketinių grindų stovėjo milžiniškas fortepijonas. Sienos nukabintos įvairiais instrumentais. Buvo keli smuikai, altas, pučiamųjų.

Giliai įkvėpiau. Tolimam kampe atpažinau Dinos violončelę. Akys pritvinko ašarų.

Vyriškis pasakė atnešiąs ko nors atsigaivinti. Deja, negalįs pasiūlyti nieko prašmatnaus, nes tarnaitė turinti išeiginę dieną.

Žengiau prie instrumento. Paliečiau jį. Glotnus medis. Ir vėsus, ir šiltas. Brėžis viename šone. Atpažinau jį. Kaip draugą. Violončelė skleidė savotišką energiją. Buvau jos pasiilgęs.

Putojanti prisiminimų jūra. Paslaptys. Siaubas. Liūdesys. Ir džiaugsmas. Nejutau, kad verkiu, kol neišgirdau jo sugrįžtant.

Stovėdamas nugara į jį, bandžiau susitvardyti. Girdėjau, kaip ant stalelio palei vieną aukštą langą jis pastatė grafiną ir taures. Ne taip, kaip kiti kambariai, kuriuos perėjome, šis buvo skirtas vien muzikai. Be sunkių portjerų. Be nereikalingų baldų. Be kilimų.

Jutai, jog esi čia nebe pirmą kartą. Nes jos būta čia.

— Buvo gabi, — pasakė jis ir rankos mostu pakvietė prie stalo. — Labai gabi. Tačiau kiek per sena koncertuoti. Be to, moteris, — užbaigė.

Atkreipiau dėmesį, kad pasakė „buvo“. Mane tai įsiutino. Keista. Juk buvau pasiruošęs žodžiui „buvo“, argi ne?

Atsisėdau.

— Jai kažko trūko. Pirštų lankstumo, — tarė jis. — Buvo pernelyg užleidusi griežimą. Per kieta. Vėlai pateko pas patyrusį mokytoją.

Akimirką patylėjo, tarsi mąstydamas apie ją.

Paklausiau, ar žino, kur ji dabar. Jis trumpam palinko prie vyno taurės, paskui atrėmė mano žvilgsnį.

— Prieš kurį laiką ji išvažiavo.

— Kur?

— Sunku pasakyti. Minėjo Paryžių.

Bandžiau suprasti iš balso, ar jis žino daugiau, nei sako. Tačiau tai buvo neįmanoma. Nepažinojau jo tiek, kad galėčiau sugauti meluojant.

— Sunkūs laikai, — murmėjo jis susirūpinęs. — Sunku tokiais laikais Paryžiuje... Niekada nesupratau to žmonijos pažeminimo, kuris, rodos, yra būtinas...

— Kas tai?

— Karas.

Jis patylėjo. Tada, greičiau pats sau, tarė:

— Žavinga ir maloni. Visada dėmesio centre. Pažinojau ne vieną, troškusį jos draugijos. Ne visi buvo iš aukštesniųjų luomų.

Kodėl jis visą laiką kalba būtuoju laiku?

— Ar ji mirusi? — paklausiau.

— Ne, kodėl turėtų būt mirusi? — nusistebėjo jis. — Suprantama, laikai dabar sunkūs... Tačiau nėra jokio pagrindo manyti, kad jos nebėra gyvos. Kai mačiau ją paskutinįkart, buvo sveika ir žvali, bet violončelę metė.

— Kodėl metė?

— Per daug reikalauja jėgų. Ji kalbėjo apie auką. Jos nuomonė būdavo nepajudinama.

Bandžiau paaiškinti netikįs, jog Dina galėjo mesti ar apleisti violončelę.

— Laikiau ją žmogum, kuris palieka viską, ko neįmanoma įamžinti, — iš lėto pasakė jis.

Parodžiau jam laišką su adresu ir parašu, kurio nesugebėjau iki galo iššifruoti.

— Matyt, skubėjo. Kelionė...

Jis pažiūrėjo į mane klausiamu žvilgsniu. Paskui mostelėjo galva kertės pusėn.

— Violončelė, tiesą sakant, nėra labai vertinga, — sumurmėjo jis, — tačiau geras instrumentas. Pasiimkite ją!

— Kur ji gyveno? — paklausiau.

Jis papurtė galvą.

— Ar jūs jai patarėte mesti violončelę? — dar paklausiau.

— Jokiu būdu! — pasipiktino jis. — Bet aiškiai pasakiau, kad ji nepateks į didžiąsias koncertų scenas.

— Beširdiška! — įžūliai tariau.

— Ne, būtina.

— Tai atėmė iš jos viską!

— Ne, suteikė jai drąsos! — tyliai pasakė jis.

— Drąsos? Kokios drąsos?

— Būti savimi.

— Dina visada buvo savimi!

Žiūrėjome vienas į kitą. Jo ūsai buvo juokingi kaip pasišiaušęs žvėriūkštis.

— Sakykit, ar pažinojote tą moterį? Juk turėjote, jei ji padovanojo jums violončelę? — paklausė jis.

Konstatavau. Nesistebėdamas. Apie mane ji nekalbėjo. Savo gyvenimu su niekuo nesidalijo. Neminėjo nei Anderso, nei Jakobo. Tiesiog pasislėpė Europos viduryje, pasivadindama Mėr.

Tikriausiai jis pamanė, kad nesupratau klausimo, nes pakartojo:

— Sakykit, ar pažinojote Diną Mėr?