Хербьёрг Вассму: Laimės sūnus

Eidamas užmečiau akį į programėlę kažkieno rankoje. Mocartas.

Dina greitai susirankiojo aptrintas natas, nulipo nuo pakylos, palikdama violončelę, ir išlydėjo mane per minią. Lengvai supleveno jos apatiniai, ir ji išnyko. Kvepalai tie patys kaip ir moters raudona suknele.

Vizitinėje kortelėje buvo parašyta: „Ponia Birtė Šule“. Adresas man nieko nesakė. Buvau nepažįstamam mieste.

Smuikininko nebuvo matyti. Nuėjau į užkulisius ir pasiteiravau. Kiti pasakė, kad jau išėjęs. Beje, kam jis man?

Galėjai įsivaizduoti esąs laivas pakeltomis burėmis, pučiant stipriam šoniniam vėjui. Reikėjo arba manevruoti neskaičiuojant laiko, arba uždaryti liukus ir atsiduoti gaivalams. Kilis atrodė sunkus. Kita galimybė — pripažinti, jog nesi jūrininkas. Tačiau, turėdamas galvoje Anderso patarimus dėl moterų ir laivų, supratau, jog geriausia manevruoti.

Tad laukiau ketvirtadienio, visu kūnu jausdamas savotišką triumfą.

Galima buvo be galo piktintis tuo, kad ji pamynė bet kokį padorumą, vizitinę kortelę duodama visiškai nepažįstamam vyriškiui. Tačiau kūne slypėjo per daug veržlios ir vienišos jėgos. Nuspręsta.

Buvau pasmerktas bastytis po šį miestą ir ieškoti.

Nusisamdžiau vežimaitį. Ponia Birtė Šule gyveno pilaitėje miesto pakrašty. Namą supo dideli medžiai ir erškėčių brūzgynai. Kiemo vartų viršus su smaigais. Ponia Birtė, matyt, taip pat spygliuota.

Vartų sargas paklausė, pas ką aš ir ar esu laukiamas. Linktelėjau ir parodžiau jam Birtės Šule vizitinę kortelę.

— Trečias aukštas, — pasakė jis, maloniai nusilenkė ir masyviais laiptais su žalvariniais turėklais palydėjo iki juodų dvivėrių durų.

Akimirką įkvėpdamas pagalvojau, kaip turėdavo jaustis trobelninkų vaikai, sustoję ant balto, kriauklelėmis ir smėliu nubarstyto tako priešais didžiąsias Reinsneso duris. Vėliau jie apeidavo namą ir įsmukdavo pro virtuvę. Lipdamas laiptais, kurie priekin siuntė žingsnių aidą, prisiminiau, kaip, eidamas alėja nuo prieplaukos, lyg apšviestą pilį tamsoje išvysdavai didįjį namą. Tada įžengdavai pas Stinę išimtininkų trobon.

Juk galėjai trumpam atsiduoti nostalgijai čia, priešais visiškai nepažįstamos moters duris, jausdamasis kaip nuskriaustas vaikas?

Dina! Tavo violončelė lai pūva pragare!—tariau pats sau, kai ponia Birtė atidarė duris. Tąvakar nebe raudonu apdaru. Ji buvo geltona.

Ką Bergene anuomet pasakė Andersas, kai su vyrais norėjau eiti pas skersgatvių kekšes? Nedraudė, kai užsimaniau išbandyti savo vyriškumą. Tik pasakė:

— Pasiimk peilį ir ne daugiau pinigų, negu reikia!

Mergina pasitaikė jaunesnė už mane. Liesa ir apskretusi.

Nusivedė mane į mažą tamsią kamaraitę ir pasodino ant nušiurusios lovatiesės. Po to ėmė mane glamžyti, lyg būčiau visai niekam tikęs. Šiaip taip nustūmiau ją. Gerai užmokėjau ir išėjau. Jei nebūčiau bijojęs, kad kas nors gali pamatyti, tikriausiai būčiau apsiverkęs. Ne todėl, kad mergina ir jos lova buvo purvinos ir atgrasios. Ar kad svajonės apie užverdantį kraują neatitiko tikrovės. Bet todėl, jog jaučiausi taip, lyg būčiau užmynęs ant pirštų mergaitei, kuri įkrito į juodą kūdrą ir nusitvėrė šakos, kad nenuskęstų.

Ji vilkėjo palaidinuke be sagų ir turėjo kaulėtas rankas.

Jau geriau galvoti apie Akselį ir Madam Pederio Madseno skersgatvyje.

Ponios Birtės rankos buvo aptakios, o geltonoji palaidinukė kruopščiai parinkta. Su ištisa virtine daug laiko atimančių sagelių. Jei būsime tikslūs, dvidešimt viena.

Per menkai apšviestą prieškambarį ji nuvedė mane į saloną, o aš jaučiau, kaip kraujas sukyla iki pat gerklės. Labiausiai būčiau norėjęs stverti ją į glėbį ir iš visų jėgų įsiskverbti. O tada — kad būtų po visko.

Tačiau atsitokėjau besėdįs minkštoje sofoje.

Tarnaitė atnešė padėklą su arbatos puodeliais ir pyragaičiais. Gaudžiau visus ženklus, kurie man galėtų suteikti dingstį. Visus ženklus, kuriuos siuntė ponia Birtė. Lyg bandydamas iššaukti dvasias ar užsiimdamas spiritizmu.

Kartais atsistodavau į jauno gydytojo Grenelvo vietą prie disekcijos stalo. Pakėlęs skalpelį apžiūrinėdavau moters kūną. Disekcijos pratybose su profesoriumi Šmitų buvo laikomasi tam tikrų taisyklių ir reikalavimų. Nuo viso kūno turėjau pašalinti plėves ir raumenis. Pirmiausia sauja reikėjo surinkti ponios Birtės kraują, kad profesorius Šmitas ant rankogalio nepastebėtų nė mažiausios dėmelės.

Ponios Birtės kūnas nesipriešino operacijai. Nepaisant dorovingųjų sagelių.

— Nesuradot savo draugės? — paklausė ji.

— Deja, ne, — atsakiau nenuleisdamas nuo jos akių. Supratau, jog pokalbis skirtas kambarinės garbei. Kol buvo pilstoma arbata, sužinojau, kad ji laukianti keleto malonių draugų, su kuriais norinti mane supažindinti. O kai kambarinė po valandėlės sugrįžo ir pasiteiravo, ar prieš išeidama dar turi ką nors padaryti, ponia Birtė žvaliai mostelėjo jai ranka ir pasakė, kad ne, galinti būti laisva.

Durys užsivėrė, ir aš paklausiau, kada ateis draugai. Tuomet ji vėl užlipo ant disekcijos stalo, ir galėjau pradėti darbą.

— Mano vyras išvykęs. Neatrodytų labai gražu... vien tik jūs ir aš, — pasakė ji ir stumtelėjo puodelį šonan. Tuomet pasiūlė chereso.

Po kurio laiko suradau keletą tinkamų žodžių. Tačiau jai, rodės, nereikėjo jokių kalbų. Viskas išnyko alsavime ir judesyje.

Putos. Nežinau, kada jas pamačiau pirmą kartą. Tačiau sąmonėje jos iškilo kaip kintantis, bet amžinas paveikslas. Putos tarp moterų pirštų, kai jos melžia. Putos nuo didelių grumzdžiančių bangų, kai jos dūžta į kranto akmenis. Į uolas už didžiųjų šcherų. Krintančios nuo laivo nosies, kai laivas, rodydamas savo jėgą, skrodžia jūrą. Putos. Nuo Stinės rankų, kai ji velia jūrininkams pirštines. Putos! Kai Dina vasarą trinkdavosi galvą duburyje už kalvos. Putos iš eržilo šnervių, kai jis atsispiria ir šoka. Šoka ant ponios Birtės Berlyne. Visada buvau tose putose. Kaip judesys sunkiam, galingam skambėjime. Nešiojausi jas. Buvau jose. Nenorėjau pabėgti. Moterys. Druskingų dumblių kvapas. Šarmas. Plaukai. Kvepalai. Skalbiniai nuo virvės. Karna! Karnos kvapas, sumišęs su krauju ir pūliais! Karo lauko ligoninėje prie Dybėlo.

Putos buvo viskas: džiaugsmas ir baimė. Jos ir bjaurios, ir gražios. Vienu metu.

Šiąnakt bus atlikta slapta disekcija. Uždrausta ir deganti. Tačiau kaip banga, kuri po audros atsitraukia palikdama putas, taip ir aš pasitrauksiu, ir niekas manęs nei apkaltins, nei pareikalaus pasiaiškinti.

Argi negavau vizitinės kortelės? Kvietimo? Ar negavau nedviprasmių ženklų? Argi neatsegiau dvidešimt vienos sagelės, kol sauja rinkau ponios Birtės kraują?

Kada nors vis tiek turėjau pakliūti ir į kitas putas. Ruso. Raudonas. Jos veržliai tiško į visas puses. Milijonai mažyčių rožės žiedlapėlių, kuriems nelemta tapti sveika gėle. Mat paveikslas sustingęs.

Dina ir jis viržiuose. Pirma baltuose, paskui raudonuose.

O tada nebeliko Dievo. Ponia Birtė buvo išskrosta. Putos uždengė ir ją, ir rusą.

Kas stovėjo stačias viržyne?

Iš jos burnos išsprūdo galinga violončelės gaida. Kilo ir leidosi. Rodės, lyg moteris bandytų dainuoti, bet nemoka.

Ji pasidėjo ir ruso, ir mano suniokotą galvą ant kelių.

Kai susiruošiau eiti, paklausė, ar pamatys mane dar kartą.

— Galimas daiktas.

— Mano vyro nebus iki kito ketvirtadienio, — pasakė ji tyliu korektišku balsu.

Buvau banga, kuri atsitraukia. Toli j jūrą. Apžiūrinėjau paliktas putas. Pro aukštą langą įžambiai krito pilka šviesa. Ponios Birtės veidas pasidarė baltut baltutėlis. Pats sau likau svetimas.