Хербьёрг Вассму - Šimto metų istorija

Užlipa ir Elida. Fredrikas mato, kaip sutrikusi stabteli tarpduryje. Neprataria nė žodžio. Netikėtai jai iš nosies pliūpteli kraujas. Laša ant grindų. Ji pasilenkia tarsi norėdama įsižiūrėti į tą keistą reiškinį. Rankomis užsidengia veidą.

— Mama, juk čia kraujas! — pasibaisi Karstenas.

Jie išgirsta stačiais laiptais besiropščiant Jordisę. Karstenas išlekia pas ją. Elida eina prie prausiamojo dubens ir paima šluostę. Spausdama ją prie nosies bando valyti grindis. Nepavyksta — tik drybt, ir ji visu ūgiu išsitiesia ant grindų.

— Oi... Na ir sekasi... — suveblena bejėgiškai žvelgdama į Fredriką.

Už lango blankiai spindi žemai tepakylanti kovo saulė. Kampe juoduoja krosnelė. Jau kelias valandas niekas neįmeta malkų. Oras kambaryje troškus, iškvėpuotas. Jeigu Elida neišvėdins, toks ir liks. Ant sienos pakrypusi į šoną kabo Fredriko daryta tristiebio burlaivio nuotrauka. Durų apvadai neprikalti. Vienoje pusėje kyšo šilumą sulaikančios vatos kuokštai.

— Elida, mieloji...

Fredrikas sukruta lovoje. Praskleidęs patalynę nuleidžia kojas žemyn ir taikosi į šlepetes, bet jų nosys žiūri į priešingas puses. Jis kantriai, palengva kojų pirštais apkeičia jas vietomis.

Įsispiria.

Pažvelgia į ją. Tokiu pat žvilgsniu, kaip anądien Jordisė, pabuvusi rūsio tamsoje. Lazda atkakliai pastuksena į medines grindis. Dunkst. Dunkst. Dunkst. Kilimėlių nėra ir nereikia, už jų tik kojos kliūva.

Iš mokyklos pareina Helgutė. Sužino, kas įvyko. Juodu su Karstenu ilgai sėdi pas tėvą.

Elida prausia mažąsias. Nosis nebekraujuoja.

*

Ji važiuoja į telefono stotį.

Apsiašaroja per traškesį išgirdusi tolimą sesers balsą. Kiek paklausinėjusi Kjerstė kaipmat viską supranta, ir Elida lyg mažas vaikas pasijunta paguosta stipresniojo.

— Reikėjo paskambinti dar anksčiau. Atvažiuoju! Reidaras gabens krovinį į Tronjemą — plauksiu su juo. Išvykstam kitą savaitę. Paskui sėsiu į Dovrės traukinį ir atvažiuosiu pasiimti vaikų. Reidaras mūsų palauks, ir namo grįšime kartu. Vaikams bus smagu, kad tik orai nepagestų... Nebandyk prieštarauti! Viena nepajėgsi... Paskambinsiu ir kitiems globėjams... Viskas bus gerai, Elida!.. Nedėkok! Juk tu man sesuo!

*

— Ar tau ko nors reikia? Einu žemyn, — sukužda Elida. Prislėgta širdimi galvoja apie ištuštėjusius namus ir apie tai, kad vakare nereikės prausti Jordisės. Prieš akis regi Karsteną, vilkintį sulopytu švarkeliu, su kuprine ant pečių, prigrūsta, pasak jo, reikalingų daiktų. Regi ir Helgutės, stveriančios supakuotą liutnią ir neriančios pro duris, rimtą veidelį.

— Jordisė nieko nesuprato. Manė pasivažinėsianti kartu su sese ir broliu... — sumurma Elida.

— Puiku, kad Helgutė grįš į šiaurę. Seniai bežaidė su vaikais, vis kiurkso prie manęs. O Karstenui pietuose iš pat pradžių nepatiko, — kalba Fredrikas.

Elida stovi įbedusi žvilgsnį į apdulkėjusį lempos gaubtą. Dulkės nepastebimai renkasi visuose kampuose, ant kiekvieno paviršiaus. Ant komodos, palangių, gal net ant jųdviejų veidų — tik jie to nepastebi. Ir kaip tik šią akimirką jos nepaliaujamai sklendžia žemyn, niekam to nematant. Jei nebus, kas nušluosto, ilgainiui jos nuguls viską. Iš pradžių virpuliuos kaip miglotas priminimas. O paskui, jų kūnams sustingus, nuklodamos storu sluoksniu juos užvaldys dulkės. Gamta įsėlins į namus. Įleis šaknis. Maitinsis jų syvais ir audiniais, kol pamažėle juodu virs žeme.

Ir nieko čia nepakeisi.

— Ar bijai mirties, Fredrikai? — patylomis klausia ji. Staiga dingteli mintis, kad niekada nėra to klaususi. Gal nebuvo progos. Gal nedrįso. Jis irgi niekada neprasitarė. Tarsi tai nebūtų visų svarbiausia...

Remdamasis į lazdą jis prisišlieja prie sienos. Iš kvėpavimo Elida sprendžia jį nežinant, ką atsakyti.

— Tikriausiai bijau, — sušvabžda jis po valandėlės. — Bet šiom dienom... mintys apie dabartį kelia daugiau nerimo.

Elida prieina, paglosto šalto prakaito išpiltą veidą. Fredriko širdis pašėlusiai daužėsi, tarsi dirbtų už dvi. Iš visų jėgų. Ir to vis vien neužtenka. Jis kilsteli apklotą tarsi kviesdamas ją. Ką gi, ji nusispirs šlepetes ir nusisegs sijoną.

Guli susiglaudę. Lyg būtų suvirtę į lovą naudodamiesi valandėle, kad namie nėra vaikų. O gal jie jų dar nė nesusilaukę?

— Jordisei, Helgai ir Karstenui pasisekė. Juk tai tik laikinai... Neturime sau priekaištauti. Kaip nors pergyvensime! — kalba Fredrikas.

— Taip! — įsikniaubusi jam į kaklą atsiliepia ji.

— O dabar pasakysiu tau du dalykus. Pirma, tu esi didžiausia mano gyvenimo dovana! Ar girdi? Antra — atrodo nevyriškai, bet aš bijau mirties... — šnopuodamas sako jis.

— Fredrikai, ak, Fredrikai...

— Dabar paseksiu tau pasaką. Trobelninkų sodybėlėje augo vaikinas, jis manė, kad tereikia iškeliauti į pasaulį, ir patirsi visus jo malonumus. Mokykloje visi iš jo šaipėsi, nes jam rūpėjo savi interesai, o ne tai, ką veikia kiti berniukai. Būdamas gabus mokslams jis nekreipė į tai dėmesio. Iš jo šaipėsi ir žvejojančio ar ūkininkaujančio. Bet jam terūpėjo užsidirbti pinigų, kad galėtų susimokėti už mokslą ir prasimušti į žmones. Reikia pripažinti, savivaldybėje niekas iš jo nebesišaipė. Bet tai įvyko daug vėliau. Vaikinas užaugo ir susirado net progimnaziją baigusią merginą. Tas pasipūtėlis nesistebėjo jai patinkąs, nes dar nebuvo praradęs noro ką nors pasiekti. Manė, užtenka daug skaityti, gražiai postringauti ir atlikti savo pareigas, kad pasijustum savo karalystės valdovu. Nekreipė dėmesio, kad po vestuvių mergina neteko ryšių su šeima. Vienas po kito gimstantys vaikai tik patvirtino jo šaunumą. Jis pasirodė esąs tikras vyras. Bėgo metai, ir vaikinas niekada nesusimąstė, kad visa tai turi kainą. Tik svajojo ir vylėsi. Vylėsi ir svajojo. Taip nieko šiame gyvenime ir nepasiekė. Dar blogiau: merginai plušant labiau už vergę, pasiligojo ir atgulė į patalą.

— Ką nori tuo pasakyti, Fredrikai? Ar lauki, kad guosčiau tvirtindama, jog esame tokie, o ne kitokie?

— Ne! Noriu suprasti, kas yra žmogaus gyvenimas. Ko jis vertas. Noriu, kad pasektum negirdėtą pasaką apie Elidą, kaip ji viskuo rizikuodama atkakliai siekė Fredriko. Ką ji tada galvojo. Ir ką galvoja dabar, nebeturėdama ko rinktis.

— Pasekti nemokėsiu, Fredrikai. Tik prisiglausiu prie tavęs, pasilepinsiu... Saros Susanės laiškas

Šeštadienį, gegužės šešioliktą, Hilmaras su Ragnaru ketina vestis Olgą ir Erdą į Karlo Johano kinoteatrą pasižiūrėti filmo „Jaunasis grafas“ su Giostu Ekmanu. Prieš tai Hilmaras perskaito Fredrikui apie Kristiano Michelseno ir Fritdjofo Nanseno naujai įkurtą Tėvynės sąjungą. Šie du vyrai tikisi sutelkti aukštesnįjį ir vidurinį piliečių sluoksnius prieš grėsmingąjį komunizmą — šitaip vadinamas darbininkų judėjimas.

Fredrikas taip supyksta, kad Nansenas išdavė darbininkų klasę, jog Hilmarui prireikia paduoti dūstančiam tėvui vandens. Šis nutikimas visiems pakelia nuotaiką. Pamanykit, Fredrikas taip sutvirtėjęs, kad karščiuojasi dėl politikos!

— Nupirkčiau jam radiją, jei galėčiau sumokėti tokią nežmonišką kainą — du šimtus kronų. Tada galėtų jaustis įvykių sūkuryje. Per radiją daug kalbama apie politiką. Mes tik pasirūpintume vandens ąsočiu — atgaivai, — juokauja Ragnaras.

Kitą dieną Fredrikas nebepajėgia atsikelti ir pasižiūrėti į Hilmarą, Ragnarą, Erdą ir Agdą, išsipuošusius Gegužės septynioliktosios šventei.

Elida mato jo pastangas. Jis pasiverčia ant šono. Gaudo orą. Permeta svorį ant lazdą laikančios rankos. Bando stotis. Dar lukteli, bet neatsistojęs virsta atgal į patalą.