Хербьёрг Вассму - Šimto metų istorija

— Tai Romerikės bokšto Laisvės varpas, — aiškina Fredrikas. Į jo žodžius niekas nebekreipia dėmesio, juk iš automobilio lipa karalius! Ir karalienė.

— Geriau jau būtų ėję pėsčiomis, būtume pamatę iš arčiau, — nusivilia Elida.

Ragnaras spindi iš susižavėjimo.

— Mama, suprask, jie turi atvykti automobiliui Tai savaime suprantama.

Nugriaudėjus plojimams ir valiavimams, karališkoji pora palydima iki stoginės. Apgailėtinai toli nuo žmonių minios.

Bet Fredrikas spėja pamatyti jį — uniformuotą, aukštą prakaulų vyriškį. Karalių.

— Toks jis ir nuotraukose. Ir jinai, — atsidūsta Elida.

Visa, dėl ko jie atvyko, baigiasi per kelias akimirkas.

Paskui sakomos kalbos. Grūsdamiesi ir stumdydamiesi vis dar plūsta žmonės. Kai kurie visai nesivaržo — spraudžia savo kėdutes kur panorėję. Vėluojančius pasitinka susierzinę žvilgsniai ir pastabos. Fredrikui ir Elidai už nugaros stovi du suaugę jų berniukai. Tėvo krūtinę užlieja nenusakomas jausmas: jo saugumu rūpinasi du patikimi sūnūs. Ilga žiema

Kai Elida su Agda grįžta iš parduotuvės, Fredrikas guli parkritęs ant grindų prie laukujų durų. Jordisė sėdi prie batų krūvos po drabužių kabykla ir glausdama skudurinę sesers lėlę spokso tiesiai priešais save. Agda apsižliumbia.

Iš Elidos rankų išsprūsta pirkiniai. Plūstelėjęs pro duris šaltis tarsi sustingdo vaizdą. Fredrikas! Pro tarpdurį įsiskverbęs šviesos ruožas lyg pjautuvu perrėžia jo galvą į dvi dalis, apšviestąją ir tamsiąją. Priklaupusi Elida bando paversti jį ant šono. Neaišku, ar jis kvėpuoja. Galiausiai ji sėdasi ant grindų pražergtomis kojomis ir užsitempia viršutinę jo kūno dalį sau į sterblę. Priglaudžia ausį prie burnos. Vieną akimirką jai pasivaidena Rosenhaugo svetainėje ant sienos kabantis telefonas. O, kad jis būtų čia! Telefoną turi nelabai pažįstama pagyvenusių kaimynų pora.

— Nutilk, Agda! Bėk pas kaimynus! Paprašyk, kad paskambintų gydytojui! Mauk! — surinka Elida.

Bliaudama šešiametė įsikabina tėvui į kojas ir nepajuda iš vietos. Elida trūkteli ją už plaukų. To ir tereikia. Agda akimoju atsiduria už durų.

Elidai pasislinkus, Fredriko galva nukąra. Ant pravertų pamėlusių lūpų boluoja putos. Akys užmerktos. Elida jį paguldo ant grindų. Pašaukia vardu kartą, kitą. Ūmiai įniršta. Ką jis sau leidžia? Priklaupusi perplėšia marškinius ir prispaudžia abu delnus jam prie varganos širdies. Ar plaka? Ji nesupranta. Tada kaip pamišusi ima daužyti jį kumščiais. Ritmingai talžo širdies plotą, net visas kūnas krūpčioja. Daužo be atvangos. Ritmingai. Jau nebesuvokia nei kas ji, nei ką daro. Įniršis neatlėgsta, lyg žiūrint mirčiai į akis. Viskas per Dievą ir tetą, nes Elida nepakluso jų valiai.

— Fredrikai! Nedrįsk manęs palikti! Ar girdi? — dejuoja vis dar daužydama jo krūtinę.

Dievas pasigaili. Fredrikas atmerkia akis, ir pasigirsta garsas, kaip iš bliūkštančios dviračio kameros išeinant orui. Atskuba išsigandusi kaimynė ir praneša, kad greitosios pagalbos mašina jau pakeliui. Moteris glaudžia prie savęs Jordisę. Agda nebeverkia, o Jordisė vis riša į mazgą maskatuojančias lėlės kojas.

Kai Fredrikas įkeliamas į mašiną, Elida įsiropščia iš paskos ir liepia važiuoti tiesiai į Centrinę ligoninę — esą ten jį žadėję priimti. Įlipa abu sanitarai. Vienas kažką sako. Gal ketina ją išlaipinti? Ji nepajuda iš vietos, tik tvirtai įsitveria į neštuvus. Kone suleidžia nagus, nekreipdama dėmesio į nieką. Mašina pajuda.

Jos sijonas užsilenkęs, kažkas aštraus trinasi į kelius, bet ji to nejunta. Abu vaikai palikti kaimynų globai, bet ji tai prisimena tik ligoninėje, kai Fredrikas jau gydytojų rankose.

Viskas vyksta žaibiškai. Kol jis apžiūrimas, Elida lūkuriuoja koridoriuje. Priešais nelyginant liūnas plyti neaprėpiamas grindų plotas — žingsnis, ir įsmuksi. Kvėptelėsi ar paliesi durų rankeną — garsas nuaidės pasieniais, lubų skliautais. Kažkur palatoje guli vienas Fredrikas, galbūt net miršta, o jos nėra šalia. Bando eiti paskui medicinos seserį, bet ši ją sudrausmina tarsi besiožiuojantį vaiką:

— Nusiraminkit, ponia! Kantrybės! Ten negalima!

Paklususi tai uniformuotai raganai pajunta, kad ją spiria šlapintis. Kodėl nesusitvarkė grįžusi namo su Agda? Bet juk tuomet ne tas rūpėjo. O dabar jau nebeištvers.

Susiranda tualetą. Prisėdusi pajunta suskaustant to aštraus daikto iš mašinos sužeistą kelį. Išplėšta skylė kojinėje, perdrėksta oda. Gręždamasi nuleisti vandens, kriauklėje pamato kraują. Kokia gėda! Gyvastinga kaip tikra moteris. Kraujuoja ir vienur, ir kitur, o Fredrikas gal jau miršta. Sulamdo tualetinio popieriaus gniužulą ir įsikiša į tarpkojį.

Tam įklotui nepatogiai trinantis tarp šlaunų, koja už kojos slenka koridoriumi. Dingteli, kad išvažiavo nepasiėmusi nei rankinės, nei pinigų. Išprašo leidimą paskambinti iš ligoninės į fabriką, kuriame dirba Hilmaras ir Ragnaras. Ir tiems, pas kuriuos tarnauja Anė. Gal suskubs iki darbo pabaigos?

Kai Fredrikas atgauna sąmonę, šalia jo sėdi Anė su berniukais. Ant krauju permirkusio popieriaus gniužulo — Elida. Vaikinai atskuba tiesiai iš fabriko. Fredrikui atsimerkus, Anė išeina į koridorių. Sklindantys iš ten garsai byloja, kad ji visiškai sutrikusi ir nežino, liūdėti ar džiaugtis. Grįžta sustingusiu veidu ir pasikūkčiodama puola prie tėvo rankos.

Ragnaras neįstengia suvaldyti virpčiojančio smakro, tad suima jį abiem rankomis. Hilmaro veidas pilkas kaip žemė, skruostas ištepliotas juodu batų tepalu.

Fredrikas bando kažką pasakyti, bet neįstengia.

Ateina nepriekaištingai baltu chalatu vilkintis gydytojas su stetoskopu ant kaklo. Paklauso širdies, patikrina pulsą. Fredrikui būtina ramybė, jo kalbinti nevalia. Laikas parodys, ar esama komplikacijų.

— Kol kas reikia gelbėti gyvybę, — kalba gydytojas. Bet neaiškina, kaip tai darys.

*

Erda nelanko mokyklos, nes turi prižiūrėti mažuosius. Elida kasdien važinėja pas Fredriką į ligoninę. Laiko už rankos, akimis mėgindama užmegzti ryšį. Valgydina, duoda atsigerti. Lėtai, neapsakomai lėtai. Nesibaigiantys patarnavimai trunka valandų valandas. Palatoje tylu, garsai atsklinda tik iš koridoriaus.

Nė nesusimąsto, ar bijo. Nei ateidama, nei išeidama. Nei būdama prie jo. Nei naktimis. Argi tai galėtų jam padėti?

Elida stengiasi taisyklingai kvėpuoti. Taip liepia Marselas Haugenas. Kvėpuok laisvai!

Budėdama stebi, kaip Fredriko veidą nugula šviesa arba šešėlis. Tai veikia raminamai. Šioks toks judesys. Gyvybės ženklas. Keičiantis orui, kinta ir šviesos atspalviai: tai nuauksinantys, tai nupalšinantys. Tik Fredriko veido spalva išlieka tarsi svetima.

Kartą, jai atėjus, jis neatmerkia akių.

Nejaugi tai įvyko, o manęs nebuvo šalia ? — persmelkia Elidą mintis.

Bet kai paima už rankos, jo akys atsimerkia. Net juokas suima. Kad taip pasijuokus kartu... Bet Elida tik nusivelka paltą ir pripila grafiną vandens.

Fredrikas išrašomas iš ligoninės. Kojas vėl jaučia, tik vaikščioti negali. Rankai blogiau. Ją reikia nuolat prilaikyti sveikąja. Veidas nepasikeitęs, bet žodžius jis taria lėčiau. Svarbiausia — poilsis, o jau tada žiūrėsim, sako gydytojas.

Tarsi ji to nežinotų.

Rankomis sunėrę sostą Hilmaras su Ragnaru oriai užneša tėvą į miegamąjį. Šalia lovos pastato supamąją kėdę, jei jis užsimanytų pasėdėti.

Ateina metas grąžinti gyvenimą į kasdienį ritmą. Fredrikui būtina ramybė. Tarsi suprasdama tai, net mažoji Jordisė elgiasi labai ramiai, nes už tėvą jai nėra nieko brangiau ir svarbiau. Tik Agda ožiuojasi prieš motiną. Ko gero, vienintelė daro taip, kaip visada: žliumbia, kai reikia gultis, zyzia, kai reikia keltis, niurzgia negaudama duonos su pienu, verkia, jei riekė ne tokia, kokios ji nori.