Хербьёрг Вассму - Šimto metų istorija

*

Teta Helga pasikeičia. Lankydamasi atrodo švelni ir meili. Švyti džiaugsmu dėl Fredriko. Perdėtas troškimas rūpintis visų jų sielomis nuslopsta. Teta per pažįstamus parūpina šešiolikmetei Anei vietą pas pagyvenusius sutuoktinius Frognerio rajone. Jiems reikia padėti dirbti visokius darbus, ne tik sidabrą blizginti. Mergaitė dirba dešimt dvylika valandų per dieną, išskyrus vieną pusdienį per savaitę ir kas antrą sekmadienį. Alga — trisdešimt kronų per mėnesį, maistas ir lova ankštame tarnaitės kambarėlyje šalia virtuvės. Namiškius Anė aplanko tik kas antrą sekmadienį. Bet jos veide negęsta šypsena. Mažiesiems ji dažnai atneša skanėstų.

— Ar tik negvelbi pyragaičių iš jų kamaros? — rūsčiai klausia Elida. — Mes dar tiek nenusiritome, kad reikėtų vogti maistą!

— Mama, kaip tu taip gali! Aš tik prisigerinu prie pačios ponios ir iškloju visą tiesą apie mūsų mažylius, todėl ji man leidžia paimti šiek tiek pyragaičių ir saldėsių, — tikina Anė.

Iš buvusių namų kartu su nedidele manta atgabenama ir siuvamoji mašina. Elida jau seniai sumaniusi pasiskelbti taisanti ir siuvanti drabužius. Andai Marselas Haugenas prasitarė apie darbą naujoje telefono stotyje. Kalbėti lengva, o jai net galvoti apie tai sunku. Bet vis tiek galvoja. Būtų smagu bent jau pasigrožėti tuo pastatu...

Teta Helga iš Gelbėjimo armijos parneša nebenaudojamų užuolaidų. Audeklas medvilninis, plonas, lengvas. Nublukęs tik iš vienos pusės. Elida prisiuva suknelių ir mergaitėms, ir sau.

Nebegyvenanti kartu teta Helga atrodo sukalbamesnė. Belieka neprieštarauti dėl Fredriko atsivertimo. Turbūt Helga susitaikiusi su mintimi, kad Elida ir vaikai liks bedieviai. Išskyrus Karsteną. Tas glaudžiai bendrauja su teta, juodu dažnai kartu važiuoja į Gelbėjimo armiją. Jis nepasakoja, ką ten veikia, bet iš mokyklos grįžta nesuplėšytais drabužiais.

Elida ant kelių stulpų prilipdo ranka rašytus skelbimus apie siuvimą ir drabužių taisymą. Ateina pora klienčių. Viena moteriškė turi puikiausio šilko suknelei. Parodo iškarpas. Viską paaiškina.

Vakare, šeimai sugulus, Elida apžiūri iškarpas ir išdėlioja ant šilko. Pritvirtina adatėlėmis. Stalas atrodo kaip didžiulė adatų pagalvėlė. Siurbčiodama ataušusią kavą Elida suka ratus aplink ir ruošiasi kitam žingsniui — sukirpimui. To neišvengsi. Ir jai pavyksta.

Kitiems sumigus, Elida panyra į darbą siuvamąja mašina. Šviečia lempa, tvyro ramybė. Ant aukšto, virš virtuvės miegantiems berniukams dūzgimas nekliudo. Slenka valandos, Elida siuva ir mąsto. Dabar gali viską permąstyti iki galo. Ar tokie žmonės vadinami fantazuotojais? Vadinasi, ji fantazuoja, bet tik naktimis.

*

Hilmaras su Ragnaru grįžta iš fabriko jau po septintos. Susėda virtuvėje prie pašildyto maisto. Sūdytos menkės, bulvių ir kopūstų troškinys. Žuvis ne pirmarūšė, kaip įprasta Rosenhauge. Neaišku, iš kur ir kiek ilgai keliavusi, kol patekusi sūdytojams į rankas. Elidos ir Fredriko vaikai maistu nesiskundžia. Nežinia, kuo baigtųsi, jei bandytų... Jiems aišku viena — valgoma tai, kas padėta ant stalo. Bent jau reikia suvalgyti tiek, kiek pats įsidedi.

— Nesuprantu — dirbi liežuvį iškišęs, net kruvinas prakaitas srūva, o gauni tik kelis skatikus. Nežinau, ar ilgai ištversiu, — skundžiasi Ragnaras.

— Nesuprantu ir aš, kodėl, mums atvykus, visi irgi sugužėjo į Kristianiją? Galėtų gyventi kur gyvenę, — pasišaipo Hilmaras.

Pasidėjęs laikraštį ant kelių Fredrikas sūpuojasi krėsle prie ugnies. Mėgsta pasikalbėti su vaikinais, po darbo grįžusiais namo.

— Tikras stebuklas, kad gavote darbo, — sudrausmina jis. — Neįsivaizduoju, kaip Helgai tai pavyko.

— Kiek žinau, ji pagelbėjo viršininko šeimai, kai sūnus nuėjo klystkeliais, — sako Ragnaras, atbula ranka braukdamasis burną. Kai esi alkanas ir nusiplūkęs, argi paisysi gerų manierų?

— Jau daug dešimtmečių darbininkai tikisi geresnio gyvenimo, — toliau kalba Fredrikas. — Jie plūsta iš trobelninkų sodybėlių, žvejų kaimelių, ankštų slėnių. Telkiasi į įvairias organizacijas. Ir jums reikėtų taip daryti! — priduria.

— Jei bandai su šefu aptarti atlyginimą, rizikuoji netekti darbo, — sumurma Ragnaras.

— Aš remiu Darbininkų partiją, — pareiškia Hilmaras.

— O kuo prisidedi? — paklausė Ragnaras.

— Kuo gi galėčiau prisidėti?

— 1920-ieji buvo prasti metai! Nedarbas. Brangymetis. Atlyginimai buvo sumažinti, bet protestuoti niekas nedrįso. Visi nuogąstavo, kad įmonės bankrutuos, ir neliks darbo. Darbininkų judėjimas iširo. Nors praėjo ketveri metai, dabar tai jaučiame dar skaudžiau.

— Žmonės priversti galvoti kiekvienas apie save, o ne apie bendrus reikalus, — atsiliepia Elida.

— O jūs, vaikinai, įsidėmėkite viena — kol sveiki, pasispjaudykite rankas ir kibkite į darbą. Vis dėlto dabar jau galima tikėtis geresnių laikų. Pasaulyje ir anksčiau būta permainų. Jums dar visas gyvenimas prieš akis...

— Aš tai pirksiu automobilį, — su kąsniu burnoje kalba Ragnaras. Veidą ir rankas jis nusiprausęs, bet žemiau smakro ryškėja tamsus ruožas. — Pirmiausia nusipirksiu sunkvežimį, o truputį prasigyvenęs įsigysiu asmeninį automobilį ir vežiosiu keleivius.

— Visai kaip ponas! — prunkšteli Elida.

Fredrikas klausosi rimtu veidu.

— Policijos nuovadoje man išduos vairuotojo pažymėjimą, paskui pasistatysiu kioskelį su užrašu: Ragnaras Andersenas. Taksi. Gatvėje stovės automobilis. Visiems bus aišku, kur mane rasti, — pasimėgaudamas dėsto Ragnaras.

— Pirmiausia reikia išmokti vairuoti, — pasakė Fredrikas.

— Mane pažadėjo pamokyti taksi savininko sūnus, kai tik turėsiu laiko. Jo mašina stovi prie Rytų geležinkelio stoties.

— O kada gi, pasakyk, susitaupysi pinigų automobiliui? — teiraujasi Hilmaras.

— Aš dirbu sunkiau nei tu, broleli, ir paskui merginą nelakstau! Kol tu šeštadieniais bindzinėji su ta panele, aš tuo metu tvarkau sodus ir užsidirbu pinigų, — atkirto Ragnaras su piktdžiugiška šypsenėle.

Jis jau įgudęs genėti medžius, didžiuojasi savo nuolatiniais klientais. Be to, šeštadienių vakarais dažo namų sienas. Šio darbo taip nemėgsta, kad nudažo labai greitai.

— Oi, Hilmarai, tu turi mergaitę? — apsikabinusi brolį meilinasi Erda.

Hilmaro veidas užsiplieskia, jis išsivaduoja iš jos rankų ir valgo toliau. Galiausiai gūžteli pečiais tarsi patvirtindamas.

— Šeštadienį juodu vaikštinėjo susikibę už rankučių, — praneša Ragnaras.

— Kuo ji vardu? — domisi Erda.

— Olga, — atsako dvejodamas, ar jų ausys vertos išgirsti vardą, skambantį lyg muzika.

— Kodėl lig šiol nieko nesakei? — klausia Elida.

— Pirmiausia turėjau įsitikinti, kad čia ne koks tuščias reikalas, — atsako Hilmaras, nusibraukia burną ir atstumia lėkštę.

— Atsivesk ją į namus, vaikine! — paragina Fredrikas.

— Pažiūrėsim, — teištaria jis, dūsaudamas dėl tokio dėmesio. Nelengva būti vyresnėliu smalsioje šeimynoje. Antra vertus, nieko čia bloga. — Galbūt šeštadienį, jeigu ji panorės. — Ir atsidūsta dar kartą.

Olgos plaukai garbanoti, tamsūs, akys guvios. Pirmą kartą svečiuodamasi ji drovisi, beveik nepraveria burnos. Bet visiems patinka. Pamažu Olga apsiprato ir tapo kone šeimos nare. Kai Elida išgirsta jųdviejų su Hilmaru juoką, ima vaizduotis ateitį.

— Pasišnekėk su Hilmaru! — paliepia ji Fredrikui tą patį vakarą, kai mergaitė išeina.

— Apie ką?

— Kad jos nenuskriaustų.

— Oho, kaip rūsčiai... Ar ne per anksti, — nusišypso jis.