Хербьёрг Вассму - Šimto metų istorija

Tuo metu vyras atsigręžia, padeda pypkę ir prieina, rankas išskleidęs į šalis. Tarsi sutikdamas senus pažįstamus. Ima abu už rankų. Elidai tenka jo kairioji, lyg ji būtų kairiarankė.

Jo ranka šilta, stipri, sausa. Bronzinės spalvos. Kaip gerai išdirbta jaučio oda. Fredriko ranką jis laiko ilgai. Jo balsas, matyt, sklinda giliai iš krūtinės. O gal net pati kaukolė rezonuoja? Jis pasiūlo atsisėsti. Susimąstęs pasiima pypkę ir lieka stovėti.

Elida sėdasi prie sienos, Fredrikas — ant pacientams skirtos kėdės prie rašomojo stalo. Kambaryje matyti ir daugiau kėdžių, keli mažesni staliukai. Palei sienas stovi knygomis perkrautos lentynos.

— Gal norėtumėte nusivilkti švarką? — klausia jis Fredriko, dėdamas pypkę ant metalinės slibino galvos pavidalo peleninės.

Fredrikas lieka viena liemene ir marškiniais. Vyriškis prisitraukia savo kėdę taip arti, kad jųdviejų keliai kone liečiasi.

— Gal man išeiti, kol jūs čia... — sušnibžda Elida.

— Paprastai kalbuosi prie keturių akių. Bet jūs galite likti. Jūsų aura gera, — lyg tarp kitko tarsteli jis.

Lauke, erškėtrožių gyvatvorėje čirškia žvirbliai. Retsykiais lyg mėtomi grumsteliai jie sušmėžuoja palei langą.

— Jūsų būklė, Fredrikai Andersenai, yra rimta, — išgirsta ji. — Liga komplikuota, ir ne vien dėl širdies. Vis dėlto nevertėtų nuleisti rankų. Kas praranda viltį, tas žlugęs.

Po trumpos pertraukėlės kalba toliau:

— Juk mes visi mirsime. Bet jūs, Fredrikai Andersenai, norite pagalbos, kad pailgintumėt gyvenimą. Kad nuslopintumėt skausmus. Skausmai mus paverčia gyvais lavonais.

Tylus pokalbis prie rašomojo stalo. Kalba Fredrikas. Apie savo širdį kaip apie batą, kuriam reikia naujo puspadžio. Tada nutyla. Tyli ilgai.

Po valandėlės Marselas Haugenas atsikelia ir pastovi nuleidęs rankas. Tada prieina prie atviro lango. Ant palangės lėkštelėje guli sulankstyta šluostė. Jis nepastebimai persibraukia ja kaktą ir atsitiesia. Ji girdi gilų jo kvėpavimą tarytum vėją, besiblaškantį po kambarį. Paskui Haugenas grįžta prie Fredriko.

— Ar mėgstate skaityti, Fredrikai Andersenai? Norėčiau padovanoti jums savo paskutinę knygą „Pamąstymai apie kasdieną“, — sučiauptomis lūpomis nusišypso jis.

Elida girdi, kaip Fredrikas padėkoja.

— Praėjus kiek laiko, Fredrikai Andersenai, ir vėl pasirodykite. Palauksim iki vasario, o tada atsiųskite laišką.

Kaip pastorius, norėdamas palaiminti žmones, Marselas duoda nežymų ženklą stotis. Juodu pakyla. Elida padeda Fredrikui apsivilkti švarką. Prie durų aiškiaregys uždėjo rankas Elidai ant pečių.

— Kvėpuokite laisvai! — ramiu balsu ištaria jis. Pats įkvepia, net krūtinės ląsta išsipučia, ir pro išsiplėtusias šnerves iškvepia.

Visi trys stovi prie durų ir kurį laiką tik kvėpuoja.

— Elida Andersen tvirta asmenybė, bet ji taip pat supranta, kad Žemės misija — skiepyti meilę.

Atsisveikindami juodu nori paspausti jam ranką ir padėkoti. Bet vizitas baigtas. Marselas Haugenas jau nusigręžęs rūko pypkę. Apie knygą, regis, pamiršta.

Į stotį jie važiuoja arklių kinkiniu. Tvanku ir karšta. Tvieskia saulė, bet rytuose pranašaudami lietų tvenkiasi debesys. Gal ir su perkūnija.

— Pažiūrėk, tiesiama tramvajaus linija! Iš Ulevolo bus galima nuvažiuoti iki Sturtorgo, — linksmai kalba Fredrikas, tarsi pats būtų dalyvavęs priimant šį sprendimą.

— Nejaugi? — išsiblaškiusi atsiliepia Elida ir bando įspėti, kaip jis jaučiasi iš tikrųjų. Tiesiama ne tik tramvajaus linija, visur kyla nauji pastatai. Aplinkui zuja darbininkai, verda darbas. Fredrikas šūkteli vežikui, kad nori pamatyti karaliaus rūmus ir Karlo Johano gatvę. Šis atsigręžia ir šypsodamasis kilsteli kepurę.

Elida pamano, kad tai brangiai kainuos, bet nutyli.

Fredrikas išsitraukia miesto planą ir praneša, kad dabar jie važiuoja Vergelando gatve. Namai su želdinių ploteliais priešais fasadus atrodo kaip nedidelės tvirtovės. Kai kurie apjuosti kaldinto metalo tvoromis su dideliais vartais. Fredrikas parodo tarp aukštų medžių stūksantį pastatą. Jo manymu, tai karaliaus rūmai. Ji nespėja pamatyti. Bet, jiems pasukus į dešinę, prieš akis atsiveria vaizdas į kalną, ant jo dunkso rūmai su kolonomis. Į juos veda laiptai. Tada Fredrikas paprašo sustoti.

— Pažiūrėk, Elida! — tiesdamas ranką ištaria jis.

Ji pažvelgia.

Vidury aikštės priešais rūmus stovi postamentas su raitelio skulptūra. Abipus aikštės auga didžiuliai medžiai. Rūmų sargybiniai vos įžiūrimi. Aukštyn į kalną ir žemyn nuo jo pėdina žmonės.

Netrukus Fredrikas atpažįsta nuotraukose matytą Nacionalinio teatro pastatą.

— Jei būtų galimybė, reikėtų ten nueiti! — sako jis. Ji pritariamai linkteli.

Jiems pasukus į Karlo Johano gatvę, jis įsikarščiavęs mosteli ranka į kairę.

— Čia universitetas, Elida! Galėsi aprašyti namiškiams! — džiūgauja.

Įsijausdama į Fredriko entuziazmą ji neturi progos apsižvalgyti. Galbūt sugrįš čia kurią nors dieną viena. Turės savo pačios įspūdžių.

Karlo Johano gatvės grindiniu bilda vežimai, trinksi vienračiai, aplinkui šūkalioja laikraščių pardavėjai. Po skėčiais siūbuoja plačios ponių skrybėlės. Šaligatvių pakraščiuose rūkydami šnekučiuojasi vyrai, pakabintos jiems ant riešų sūpuojasi lazdelės. Šeštadienis. „Grand Hotel“ viešbučio dryžuotų markizių šešėliai driekiasi vos ne per visą šaligatvį. Abipus alėjos rikiuojasi žibintai, jų gaubtai panašūs į įmantrius metalo papuošalus. Vos neužkabindamas jų kinkinio iš dešinės, nubilda tramvajus, bet vežikas gerai žino, kokio nuotolio laikytis. Lyg atsakydamas į tai arklys pakelia uodegą ir drėbteli porą sausų „bandelių“, jos pasišokėdamos nurieda tolyn.

— Man atrodo, kad Marselas išvalė mano nelemtąją širdį, — prabyla Fredrikas ir susijuokia. Užkrečia ir ją. Abu prapliumpa kvatoti iš visų plaučių.

Kai jie važiuoja tramvajumi namo, ji pajunta tikrai užteksianti tvirtybės. Ankstesnė baimė ištirpsta. Viskas labai paprasta — parduos namus Norlande ir čia įsigis naujus.

*

1924-ųjų vasarį jie pagaliau nusiperka namą Striomene. Tenka pakloti didžiąją dalį sumos, gautos už Rosenhaugą ir avis. Namas skendi medžiuose, tik kaimynai per arti. Pastatas nedidelis, kuklus. Nemaža trūkumų, bet gyventi galima. Stogas nekiauras, kaminas nesutrupėjęs, krosnelės puikios. Pirmame aukšte koridorius, svetainė, kamara ir erdvi virtuvė, po ja rūsys. Ant aukšto trys miegamieji ir daug vietos podėliui.

Sutelkę jėgas jie įsikuria per neįtikimai trumpą laiką. Iš stoties vienračiu per patižusį sniegą pargabena atsiųstą iš Rosenhaugo visą savo gerą. Būtiniausiais daiktais rūpinasi ir teta. Pakeisti mokyklą vaikams nesunku. Tik Hilmarui su Ragnaru pailgėja kelias į darbą, bet jie nesiskundžia.

Priešingai, vakarais abu remontuoja ir dažo. Grįžę iš fabriko, valandėlę atsikvepia prie pietų stalo, tada imasi darbo, o Fredrikas, įsitaisęs savo krėsle, jiems vadovauja. Dėl to jie neraukia nosies, nebent pašmaikštauja. Kas žino, gal dėl naujo būsto, o gal įkvėptas Marselo Haugeno galių Fredrikas džiaugiasi gyvenimu. Net plaktuku pasidarbuoja. Jam atrodo, kad trukdyti aiškiaregio daugiau nebeprireiks. Jaučiąsis beveik sveikas.

*

Šviesią gegužės naktį Fredrikas pabunda nuo deginančio skausmo krūtinėje. Bando sėstis, bet veltui. Šniokštuoja kaip kiauros dumplės.

— Elida! — gaudydamas orą įsikimba į jos riešą ir nebepaleidžia. Netrunka sugrįžti prakeikta senoji baimė.