Хербьёрг Вассму - Šimto metų istorija

Akimirka, ir ji nubunda. Susivokia iškart.

Po pusvalandžio skausmas atlėgsta. Tam kartui. Ji atneša vandens.

— Jau buvau patikėjusi, kad aiškiaregys padėjo, — sumurma.

— Mes norėjome tuo tikėti. Tokia tikėjimo paslaptis. Ji padeda. Kurį laiką... — bando juokauti Fredrikas.

— Gal nebesikartos. Kažkas mums primena, kad pasielgei aplaidžiai, nenuvykai pas jį vasarį, kaip buvo sutarta.

— Pamaniau, kad jam susimaišė galvoje, kai pateikė tą savo tezę: Žemės misija — skiepyti meilę.

— Na? — įtariai suklūsta Elida.

— Žemė neturi jokios misijos. Žemė ir lieka Žeme, jai nėra jokios kitos užduoties. O meilę skiepyti privalu patiems žmonėms.

— Tau taip atrodo, nes dėl pablogėjusios savijautos neįstengi mąstyti plačiau.

— Galbūt. Bet aš negaliu visko priimti širdimi. Nei sesers Helgos siūlomos Viešpaties globos, nei Marselo Haugeno Žemės misijos. Man užtenka paties savęs.

— Bet mes vėl apsilankysime pas jį, — ištaria jinai.

Jis papurto galvą.

— Jei pats nerašysi, parašysiu aš! — užsispiria Elida.

Jis nusileidžia. Įdienojus savijauta pagerėja, ir jis sėdasi rašyti. Tai viena, tai kita ranka. Paskui sėdi tylus, užsimerkęs, papilkėjusiu veidu.

*

Šįkart su aiškiaregiu Fredrikas nori pabūti vienas. Elida pasijunta atstumta. Juk ir pati norėjo susitikti su tuo keistu vyriškiu.

Jai pasiūloma laukti svetainėje. Beveik visą laiką išsėdi viena ant žalios pliušinės sofos, apžiūrinėdama baldus, sienų apmušalus, įvairius brangius daiktus. Haugeno motina zuja į virtuvę ir atgal, bet pagalbos jai, matyt, nereikia.

Kai iš kabineto sugrįžta Fredrikas, Elida net susigūžia. Skruostikauliai išsišovę, besiremianti į lazdą ranka virpa. Ar jis taip pasikeitė Marselo Haugeno kabinete, ar toks buvo jau atvykdamas? Gal ji nebepastebi, kaip jis atrodo? Bet atsisėdęs jis nusišypso ir drąsinamai linkteli galvą jos pusėn.

— Mano sūnus tuoj pat ateis, juk šiandien Andersenas paskutinis klientas, — sako Haugeno motina.

Netrukus Marselas jau stovi tarpduryje.

Elidai dingojasi, kad jo akys peršviečia kiaurai. Net jam nežiūrint į ją. Rodos, jis užmato neaprėpiamus dalykus, gali žvilgsniu ištraukti iš bet kokios kertelės, kurioje ji gūžiasi. Šiandien jo marškinių rankovės neatraitotos. Svetainėje Haugenas atrodo kitaip nei savo kabinete. Tokios pat išlieka tik akys.

Fredrikas sėdi tiesus, apsimeta, kad niekas jo nevargina. Marselas Haugenas nieko nekalba apie pasveikimą. Motina vaišina kava ir pyragu. Kambaryje jie sėdi keturiese. Elida gurkšteli kavos. Iš pradžių nesupranta, ką kalba aiškiaregys. Bet staiga jis pamini kaizerį Praną Juozapą ir antroposofą Šteinerį. Jam esą teko susitikti su jais abiem. Taip, jis juos pažįstąs.

— Rudolfą Šteinerį? Kur jį susitikote? — teiraujasi Fredrikas.

— Pirmą sykį — Kristianijoje. Buvo atvykęs skaityti paskaitų ciklo.

— Skaičiau jo raštus, — sako Fredrikas ir iš susijaudinimo net užsikosti.

Marselas Haugenas palukėja, kol kosulys praeis. Tada ima pasakoti apie savo keliones po Austriją, Vengriją ir Vokietiją. Pasirodo, jis moka vokiškai.

— Norėčiau mokėti keletą užsienio kalbų, bet, deja, viskas susiklostė kitaip, — taria Fredrikas.

— Aš irgi savamokslis. Esu kilęs iš tokios šeimos, kad negalėjau net įsivaizduoti kada nors įgysiąs aukštąjį išsilavinimą. Tuo turėjau rūpintis pats. Man patinka skaityti ir grožinę, ir mokslinę literatūrą. Pastarosios norvegų kalba nedaug, — nusišypso jis.

— Šioje srityje nesu labai išprusęs, bet stengiuosi neatsilikti. Šiuolaikinė technika pažėrė žmonėms stebuklų. Už tai, aišku, reikia dėkoti mokslui, — kalba Fredrikas.

— Taip. Bet mokslas — ne vien tai, ką galima įrodyti arba įžvelgti plika akimi, — pabrėžia Marselas Haugenas.

— Teisybė, — kiek dvejodamas pritaria Fredrikas. Jis nežino, kur link kryps pokalbis.

Elida tebesėdi ant sofos tarp aksominių pagalvėlių. Nuo pliušo prakaituoja rankos. Susideda jas į skraitą.

— Toli gražu ne visi šioje šalyje supranta mano sūnaus veiklą. Ne visi nori pripažinti jo gebėjimus. Bet Europoje viskas kitaip, — atsidūsta Haugeno motina.

— Mama gina mano nuostatas. Būdamas kartu su ja, jaučiuosi labiau sūnus nei aiškiaregys, — juokdamasis šis paerzina motiną.

Paskui ima kalbėti apie grūstis traukiniuose. Metalurgijos darbininkų ir našlių kovą. Baisiausia žmonių rykštė, pasak jo, esanti skurdas.

— Kova tarp tų dviejų revoliucinio judėjimo krypčių daugiau sugriovė, nei sukūrė. Mano manymu, profesinių sąjungų lyderiai, kovojantys vien dėl atlyginimų ir atmetantys visus kitus politinius reikalavimus, yra teisūs. Prisiminkim visuotinį 1921-ųjų streiką. Po jo padėtis dar labiau komplikavosi. O tie Tranmelio agitatoriai aršesni už naujuosius komunistus! — pareiškia Fredrikas.

— O ar galima atskirti kovą dėl atlyginimų nuo kitų politinių reikalavimų? — sučiauptomis lūpomis nusišypso Haugenas.

— Jei rodydami pavyzdį priekyje žengia stiprūs lyderiai — taip.

— Bet profesinių sąjungų lyderius neseniai susodino į kalėjimą už antimilitaristinio streiko organizavimą, tiesa?

— Antimilitaristinis streikas — visai kas kita nei kova už kasdienę duoną. — Fredriko veidas pagyvėja, kalbėdamas jis gestikuliuoja.

Elida sunerimsta. Bet Fredrikas įsikarščiavęs šneka toliau, tarsi netikėtai užlietas jėgų pertekliaus.

— Antimilitaristinis streikas įvyko dėl to, kad darbininkai atmetė direktyvas tos buržuazijos dalies, kuri juos slopina. Pavyzdžiui, naujasis įstatymas leidžia ginti streiklaužius. O kova dėl atlyginimų neatsiejama nuo konkretaus reikalavimo — turėti teisę pragyventi iš sąžiningo darbo. Leiskit padeklamuoti Rudolfo Nilseno posmą:

Jei į pergalę veržiesi,

Jeigu laisvėn rankos tiesias,

Teprasmegs sena tvarka!

Tikslas vienas — tai kova.

Atsivers nauji keliai.

Žmonės! Mes juk ne vergai!

— Puikiai pasakyta. Mūsų nuomonės sutampa. Jūs kone revoliucionierius, Andersenai. Ar esate žvejys?

— Kaip čia pasakius, veikiau apsimetu. Žvejojau, kad šiek tiek užsidirbčiau. Ūkis buvo mažas. Dabar jau parduotas... Kaip jūs suprantate, ūkininkauti taip pat nesitikiu. Mano krašte be stiprių rankų neišgyvensi, — pareiškia Fredrikas ir sukrizena.

— Sūnus sako, kad jūs vietos politikas, — tarsi klausia Haugeno motina.

Nustebęs Fredrikas pažvelgia į juos abu.

— Argi esu apie tai užsiminęs?..

Žvilgsniu įspėjęs motiną, Marselas Haugenas ima pypkę ir eina prie lango. Pasigardžiuodamas giliai įtraukia keletą dūmų. Kambaryje tylu. Vis dar papsėdamas jis užveda kalbą apie vietos politikų įtaką visuomenei.

— Mes nedaug ką galime. Bet dėl to kelio tiesimo pavyko priimti sprendimą.

— Tai labai svarbu, Andersenai. Dalyvaudamas tame procese jūs prisidedate prie savo krašto gerovės. Galite tuo didžiuotis.

— Ačiū! — padėkoja Fredrikas. Tarsi aiškiaregys galėtų nulemti, kuo didžiuotis šiame pasaulyje.

Grįždamas nuo lango Marselas Haugenas įjungia lempą. Apšviesta jo ranka tokia pat bronzinė, kokią Elida matė ir anąkart. Gal jis išties čigonas, prasimušęs į žmones, pamano sau.

— Elektra — nuostabus išradimas. Edisono dėka suspindo lemputė. Apšvietė pasaulį tiesiogine žodžio prasme, — kalba jis.

Apie elektrą jis prabyla netikėtai, be jokios įžangos, tarsi iki šiol būtų kalbėta kaip tik ta tema. Apskritai, šokinėja nuo temos prie temos, lyg kur skubėtų ir norėtų kam užbėgti už akių. Tarsi įžvelgtų tai, ko kiti nemato. Lyg ką tyrinėtų.