Хербьёрг Вассму - Šimto metų istorija

Benjaminui Grionelvui gerklėje įstringa gumulas. Ar jis kada nors įpras stebėti tokias kančias?

Sielvartą ir savigraužą.

Kas gi jis toks, jei tiki galįs ką nors pakeisti?

Daktarą, nors ir apimtą sielvarto, persmelkia mintis, kad ir skausmas yra savaip gražus.

— Jei būtumėt žinoję, kad tai berniukas, kokį vardą būtumėt davę? — po valandėlės klausia jis.

— Jensas...

— Taip ir įrašysiu į žurnalą — Jensas Krogas.

Ji užmerkia akis ir sustingsta.

— Kiek jau turite? — vėl paklausė.

— Šešis... ir Jensą...

Jis brūkšteli ranka sau per veidą. Lūpos virpteli, bet ašara nenurieda.

— Ar dabar vyksi namo pas saviškius? Girdėjau, kad labai lyja, — sukužda ji.

— Ne, tavo vyras pasiūlė pernakvoti čia. Prieš išvažiuodamas galėsiu patikrinti, kaip jautiesi, ar krinta karštis.

— Ačiū!

Smilkiniuose ir ant rankų ryškėja tamsios išsiplėtusios venos.

Jam atrodo, kad ji kiek sujuda tarsi norėdama linktelėti.

Jis dar pasėdi, bet žodžiai išsenka. Palinkėjęs labos nakties išeina iš kambario. Kūdikėlių nemylintis Dievas

— Tai argi jis neturės kapelio?

— Turės už kapinių tvoros. Jis nekrikštytas.

— Bet juk gimė negyvas.

Dar nepakilusi iš patalo, bet jau kęsdama širdperšą Sara Susanė pasikviečia pastorių į namus. Nors krėslas pastatytas atokiau nuo lovos, pastorius jaučiasi nemaloniai. Tarsi nelaimingoji moteris galėtų subjauroti jo dvasiškumą.

Saros Susanės širdyje verda pyktis, bet jam išlieti trūksta jėgų. Prie durų nusvarinęs rankas sugniaužtais kumščiais stovi Johanesas.

— Bet juk daktaras Grionelvas, uždėjęs ranką ant Biblijos, vaikelį palaimino. Pacitavo ištrauką, kad kūdikiai priklausantys Dievui ir dangui.

— Ponia Krog, daktaras Grionelvas yra gydytojas, o ne pastorius.

— Juk vaikeliui buvo suteiktas krikštas, nors ir namuose.

— Kūdikis gimė negyvas.

— Už tai atsako ne kas kitas, tik vienas Dievas!

Pati išgirsta, koks isteriškai spigus jos balsas. Nė lašo orumo, lyg netekus nuovokos.

— Ponia Krog...

— O jeigu jis būtų buvęs gyvas ir pakrikštytas namuose — niekas neužkliūtų? — sušvokščia nelaukdama atsakymo. — Nejaugi Dievas toks kietakaktis priešgyniautojas, kad neleidžia vaikučiui atgulti kapelyje prie mano brolio ir tėvo? Netikiu!

Pastorius meluoja man į akis! Mes niekam netrukdytume. Turime šeimos kapavietę Chiopsvike.

— Reikia laikytis Bažnyčios nuostatų.

— Jei mano vaikui nėra vietos kapinėse, tai ir manęs ten nebus! Gali nesirūpinti pamokslu prie mano kapo! — šaltai iškošia ji.

— Ponia Krog turėtų galvoti, ką sako. Suprantama, ji skendi giliame sielvarte, bet tai neduoda teisės grasinimais reikalauti to, kas nepriklauso.

Pastorius glostinėjasi barzdelę blyškia ranka. Kalba taip, tarsi ji būtų tarnaičiukė ar vaikas. Jam niekada neteko traukti negyvo kūdikio iš moters kūno. To tikriausiai nėra dariusi ir jo sutuoktinė. Kvėpuojant pastoriaus krūtinė švilpauja, bažnyčioje Sara Susanė to nebuvo pastebėjusi. Nosis žydi net prieblandoje. Ji pasišlykšti juo labiau nei tais savo pačios krauju suterštais skudurais, kuriais yra apkamšyta. Ir šis žmogus skelbiasi esąs Dievo vietininkas žemėje! Deja, įsakydamas juodviem su Johanesu patiems pasirūpinti mažojo Jenso kūneliu pastorius elgiasi pagal taisykles.

Staiga Sara Susanė, suvokdama savo įniršio beprasmiškumą, balsiai išsako mintį, kuri ją šildo:

— Steigeno pastorius Fritsas Jensenas niekada nebūtų uždraudęs laidoti mano vaiko kapinėse! Nieku gyvu!

Atsakymo nesulaukia, tik išgirsta subrazdant pastoriaus krėslą.

— Gal, pastoriaus manymu, turėčiau išmesti Dievo kūrinėlį į tvartą, ir tegul jį dergia gyvuliai? Ar to nori Dievas?

— Mieloji ponia Krog, dar niekam nepadėjo nei isterija, nei storžieviški žodžiai. Tegul Dievas jums atleidžia. Aišku, pasirūpinsiu, kad jums būtų suteikta pagalba, jeigu jūs patys ne... — kildamas nuo kėdės sako pastorius. Pasigręždamas į Johanesą ištiesia ranką. Bet kaip tik tuo metu šio rankos sunertos už nugaros, o žvilgsnis įbestas į Sarą Susanę.

— Pirklys Krogas turėtų pasikalbėti su savo sutuoktine, — atsisveikindamas ištaria pastorius.

Tylėdamas Johanesas nuseka jam įkandin. Apie ką gi juodu turėtų kalbėtis? Šįkart Johanesas nesuka galvos, kaip sklandžiai ištarti žodžius, jam baisiai norisi paleisti į darbą kumščius, ir tiek. Jis nelydi pastoriaus iki prieplaukos, kur laukia valtis — toks jo atsakas. Nepalinkėjęs pastoriui gero kelio uždaro laukujės duris. Įsižeis? Ir tegul sau.

*

Į Tysfjordą Johanesas išplaukia vienas. Keturvietės valties gale pūpso užrištas jūreiviškas maišas. Vakarėjant netoli bažnyčios esančiame užutekyje jis išvelka valtį ant kranto.

Lindų šeimos kapavietę randa lengvai. Yra čia buvęs ir anksčiau. Atidžiai įsiklausydamas ir dairydamasis iš maišo išsitraukia kastuvą. Kurį laiką darbuojasi, kad paskui galėtų atlikti šventą pareigą. Arnoldo Lindo kapo kojūgalyje atsiranda duobutė.

Nusiėmęs kepurę ištraukia iš maišo karstelį. Valandėlę palaiko rankose, paskui nuleidžia į duobutę ir kuo greičiausiai užkasa.

Pusiau sėdomis, pusiau gulomis, nelyginant nuvirtusi skulptūra, jis susigūžia už paminklo. Be garso krutindamas lūpas sukalba „Tėve mūsų“. Paskui užstumia skalūno plokštę, kad kūdikėlio nesuuostų žvėrys ir paukščiai. Galiausiai užglaisto pėdsakus smėliu su kriauklelių nuolaužomis. Baltų kietų kruopelyčių prilenda pilnos panagės.

Rūpestingai sulanksto maišą ir pasikiša po neperšlampamu kombinezonu.

Paskui apylankomis parsėlina prie laivo.

Plaukia namo lyg nuo karščio paūkavusiu fiordu. Bet iš tiesų oras šaltas, dangus žvaigždėtas. Kartais įsisiaučia priešpriešis vėjas, smagumėlis pakovoti su tokiu irklais. Pietiniame dangaus skliaute nušvinta mėnulio pjautuvas. Lygiame vandens paviršiuje ima rastis virpantis laivininko šešėlis.

Irkluodamas palei pažįstamą krantą Johanesas panyra į apmąstymus. Daugiausia svarsto, kaip elgiasi su ta jauna mergina Sara Susane, kuriai buvo prižadėjęs laimingą gyvenimą.

Retkarčiais atrodo, kad rodydamas kelią Viešpats Dievas stoja jo pusėn. Pokalbis

Kartais Sara Susanė pajunta jėgų antplūdį, tada jai atrodo, kad viską įveiks. Bet dažniausiai dienos rikiuojasi kaip nenugalimi kalnai. Ji bodisi vaikų ir šeimynykščių, o labiausiai savęs.

Stengiasi išsisukti nuo skaitymo balsu, vengia klausiamų žvilgsnių. Ilgainiui taip išdrūtėja, kad vargiai beužkopia į savo kambarėlį ant aukšto. O juk ten gali pasižvalgyti į sodybą ir krantinę iš viršaus. Tada vidinė įtampa kiek atslūgsta. Palėpėje dar vėsu, bet galima užkurti krosnelę. Laikas, tik laikas viską užglostys. Čia galėtų stovėti ir mažosios staklės, daug vietos neužimtų. Atraižas ir siūlus ji susikrautų į tamsųjį podėlį. Išimtininkų troboje stovi dar dvejos staklės, bet austi ten ji neprisiverčia, leidžia darbuotis moteriškėms, neturinčioms kuo austi namuose.

Ant aukšto nė dvasios. Niekieno netrukdoma ji gali dirbti rankdarbius arba tikrinti namų ūkio buhalterijos knygas. Gali pasėdėti prie žaliai nudažyto virtuvinio staliuko su dviem kėdėmis. Tūno ant aukšto turėdama gerą pasiteisinimą: ogi per savo storumą ir nerangumą nebepajėgianti atlikti kitokių darbų. Palėpėje Sara Susanė užsisėdi ilgai, būdama ir pakilios, ir slogios nuotaikos. Anksčiau irgi užlipdavo aukštyn bent jau pasidairyti į laivų stiebus ir bures. Ypač tada, kai laukdavo Johaneso parplaukiant. Jis išvykdavo dažnai, tikriausiai su reikalais. O gal neapsikęsdavo, kad ji ir vėl pilvota?