Хербьёрг Вассму - Šimto metų istorija

— O kas daktarui taip juodina gyvenimą? — sušnibžda ji.

Jis nušvinta kaip dovaną gavęs.

— Papasakosiu, bet ne šiandien. Šiandien rūpinsimės tiktai tavimi, — nusišypso.

— Noriu išgirsti dabar, — paprašo Sara Susanė.

— Ar tikrai?

— Taip!

— Istorija bjauri. Tokia bjauri, kad sunku ir pradėti pasakoti. Palauksim, kol tu ko nors užvalgysi.

— Valgyti galiu tučtuojau, — sako ji.

Maisto ir kavos atneša pati virėja. Ir dar velnio lašų daktarui. Grįžusi į virtuvę pasidalija Įspūdžiais.

— Šeimininkė prakalbo! Šnekučiuoja su jaunuoju daktaru, — nesitverdama kailyje dėsto ji.

Ūkvaizdei su tarnaitėmis parūpsta, kad šią žinią kas nors praneštų kontoroje dirbančiam ponui.

— Ne, dar luktelėsime! — nusprendžia virėja.

Kur buvus, kur nebuvus kažkokių reikalų spiriama ji vis palypėja laiptais, kad išgirstų balsus. Aukštai nekopia, kad nebūtų išgirsta pati. Kad anie du nepamanytų, jog jų klausomasi. Esą vyraująs daktaro balsas. Bet ir ponia ištarianti vieną kitą žodį.

*

Kramto duoną kaip nesavais dantimis. Vis dėlto reikia ką nors įmesti į pilvą. O dar tas pienas toks šleikščiai riebus. Pasijunta lyg vaikas, turintis tvarkingai suvalgyti duodamą maistą, kad užaugtų didelis. Taip jau yra.

Daktaras kerta skubėdamas, retsykiais mesdamas į ją pritariamą žvilgsnį. Baigęs valgyti padeda tuščią lėkštelę ant grindų ir gurkšteli iš stikliuko.

— Tai, ką papasakosiu, turi likti tarp mūsų. Tik tarp mūsų...

— Taip, žinoma! — bandydama kilstelėti ištaria ji.

Jis atsistoja. Suima ją už pažastų ir šūktelėjęs „op“ kilsteli.

— Ar patogu? — klausia.

Ji linkteli galvą, o kambarys tik šast ir apsisuka ratu.

Jis atsisėda, atsilošia ir užsimerkia.

— Man širdgėlą sukėlė ruso, vardu Levas, atsiradimas Reinsnese.

— Kaip?

— Jis atėmė iš manęs motiną. Troškau vieno — kad nebūčiau gimęs. Dingojosi, kad aš jai tuščia vieta.

— Ar ji ištekėjo už to ruso?

— Ne, jis mirė. Kliudytas kulkos.

— Per neatsargumą?

— Galima sakyti ir taip... Po to įvykio mudu su motina pasikeitėme. Ji tarsi nuleido uždangą ir daugiau jos nebepakėlė. Aš jos lyg ir nebeturėjau.

— Smerki?

— Dabar jau ne. Šiaip ar taip, tik per ją išėjau į pasaulį. Aišku, vienas, be jos, šį bei tą pasiekiau. Ji gyvena Berlyne.

Mirus mano vaiko motinai, ketinau žengti tokį pat žingsnį kaip manoji.

— Nuleisti uždangą?

— Ne, palikti savo vaiką Kopenhagoje.

— Nieko keisto, vyrams tai būdinga...

Tai jį pralinksmina, nusikvatojęs išlenkia nemenką gurkšnį.

— Tavo manymu, sumenkau kaip vyras, nes į Reinsnesą atsivežiau dukrą?

— Ne, apsaugok Dieve, ne... Šiaip ar taip, numatei, kad Reinsnese atsiras moterų, ir jos judviem padės.

Benjaminas Grionelvas prapliumpa juokais. Nesusituri ir ji.

— Tu teisi. Dabar jaučiuosi laisvas, todėl norėčiau motinos ir sau, ir Karnai.

— Manau, kad ilgai laukti nereikės. Nuolat sutinki tiek daug žmonių, kad tikrai ką nors išsirinksi, — greitakalbe išberia ji.

— Yra ta, kurią myliu, bet ji manęs nenori.

— Netikiu!

— Ir vis dėlto taip yra, — staiga surimtėja jis.

— Ji tikriausiai nevietinė?

— Iš Kopenhagos.

— Oho, nieko sau! — aikteli Sara Susanė.

— Ar kvietei ją?

— Atvykti čionai? Taip, kviečiau.

— Tik pamanyk, toks didelis miestas, Kopenhaga! Juk nesinori išvykti iš ten, kur esi pratęs gyventi. Todėl ji ir nevažiuoja.

— Tu gražiai pasakei, bet nevažiuoja veikiau dėl vyriškio, kurio vengia.

— Gal nuskriaudei ją? — klausia atsikąsdama duonos.

Jis pasijunta nesmagiai.

— Taip, ir begėdiškai.

— Tad žinai, kodėl ji...

— O taip. Ir ko gi jai čionai trenktis? — Jo balsas surūstėja.

— Apgavai... Kadaise apgavai ją?

Benjaminas Grionelvas išrausta, pasukioja kaklą, tarsi marškiniai veržtų.

— Taip. Apgavau.

— Kaip tai įvyko?

Valandėlę stoja tyla.

— Negaliu apie tai kalbėti. Ne šiandien. Kaip tik dabar tau nereikia klausytis tokių dalykų, — sušnibžda jis.

— Nekalbi ne dėl šios priežasties.

— Ne, ne dėl šios. Man gėda dėl savęs, — prisipažįsta duodamas jai sumuštinių lėkštę.

*

Daktaras lieka nakvoti. Valgis jam lenda kaip į kiaurą maišą: Saros Susanės kambaryje sukerta sumuštinius, sušlamščia pietus kartu su Johanesu. Šis nekantrauja išgirsti naujienas.

— Rytoj ji atsikels! — tvirtina daktaras, persisotinęs briedienos kepsniu.

Tuo metu iš sodo pro verandos duris įeina paauglė mergaitė. Su ja plūsteli tirpstančio sniego ir druskėto vėjo gūsis. Ji tūpteli atsiprašydama, kad pasinaudojo šiuo įėjimu. Rankoje laikomas karklų vyteles padeda ant stalo priešais tėvą. Paskui ištiesia svečiui ranką.

— Tavo vardas Agnesė? Vyresnėlė? — paklausia Benjaminas Grionelvas.

— Taip, — droviai atsako mergaitė.

— Kiek tau metų?

— Vienuolika.

Tikras tėvas — ryškūs veido bruožai ir kupinas nuostabos žvilgsnis.

— Ar nepasėdėtum valandėlę su mumis? — klausia daktaras.

— Ačiū, ne. Turiu nunešti mamai kačiukų, — atsako ji ir paėmusi nuo stalo karklo šakeles dingsta.

Vakare abu vyrai susėda prie išskleisto lošimų stalelio. Betrūksta kauliukų. Bet juodu taip ir nelošia. Tik Johanesas netikėtai palinksta į priekį ir meta vieną iš dviejų baltų kauliukų. Pasisukiojęs šis vos nenukrenta ant grindų. Bet pasiekęs stalelio kraštą sustoja, atversdamas tris akis.

Abu vyrai atidžiai jį stebi.

Keldamas artipilnį stikliuką šeimininkas galvos linktelėjimu paragina svečią. Atsakydamas Benjaminas Grionelvas išlenkia savąjį. Jaučiasi kaip namie. Juodu galėtų tapti bičiuliais, jeigu nebūtų taip atvirai išsipasakojęs Johaneso žmonai.

— Jai reikia pakeisti aplinką. Pabendrauti su žmonėmis. Pasikalbėti kitokiomis temomis, ne vien apie kasdienius dalykus, — pasako jis, ir jų žvilgsniai susitinka.

Įdėjęs kauliuką į dėželę Johanesas atsiverčia bloknotą ir parašo:

Ar daktaras galėtų man padėti išspręsti šį klausimų?

Benjaminas Grionelvas net nustėrsta, lyg būtų įžeidęs išmintingesnį už save.

— Juk galėtum paimti ją į kelionę, kad patirtų ką nors kita nei kasdienės pareigos. Aišku, po gimdymo. Pavyzdžiui, į Tronjemą.

Johanesas pasidomi, ar dera taip daryti. Juk laive per dienų dienas erzeliuoja vieni vyrai.

— Mano motinai Dinai Grionelv teko pakeliauti. Manau, kartais ją tai gelbėjo nuo pamišimo. Reinsnese ji jautėsi atskirta. Aišku, tada buvo kiti laikai. Bergene ir Tronjeme ji galėdavo prasiblaškyti. Tiesą sakant, bet kokios permainos ir jūros oras naudingi sveikatai.

Šiek tiek abejodamas Johanesas vis dėlto linkteli galvą. Kai baigę vakaroti juodu pakyla, daktaras paduoda šeimininkui ranką.

— Beje, dėl tavo klausimo: duok žinią, jei Sarai Susanei manęs prireiks. Mielai pasikalbėsiu su ja.

Kurį laiką Benjaminas Grionelvas gana dažnai lankosi Havnese. Ir ne vien kaip daktaras. Būna, kad atvažiuoja kartu su dukra Karna. Ši serga nuomariu, patiria sunkius priepuolius. Bet vaikai prie to pripranta ir kviečia žaisti kartu. Jai praradus sąmonę, vyresnieji žino, ką daryti. Vienas kiša pagaliuką tarp dantų, kitas bėga kviesti mergaitės tėvo.

Sarai Susanei neduoda ramybės mintis apie laišką pastoriaus žmonai Ursulai. Kai ji laimingai susilaukia dar vieno sūnelio Jenso, noras jį parašyti sėste apsėda. Dabar jau žino, ką rašys. Matyt, ilgainiui mintys galvoje susidėsto savaime.