Хербьёрг Вассму - Šimto metų istorija

Meldžiamoji Ursula Jensen,

tikiuosi, Jums ir Jūsų vaikams klojasi gerai.

Praslinkus daugeliui metų tebus man leista Jums priminti, kad čionykščiams žmonėms trūksta Jūsų ir pastoriaus Jenseno. Dažnai prisimename palaimingus metus, praleistus drauge su Jumis, visus Judviejų atliktus darbus, kurie duoda vaisių.

Daug mąstau apie liūdnai susiklosčiusias aplinkybes ir apie Jus ištikusią nelaimę. Aš pati patyriau savo brolio ir savo kūdikio netektį. Bet turiu septynis sveikus vaikus. Gerai sekasi ir man pačiai.

Galite man neatsakyti, tik žinokite, kad jaučiu Jums prielankumą.

Draugiškai Sara Susanė Krog

Apie tai, kad bodisi savo pabėgimo valtimi, rašyti neprisiverčia. Nepamini ir kieto Ursulos delno. Ar verta priminti, kas nebeatitaisoma ?

Mintys nepaliaujamai sukasi apie tą laišką. Vieną naktį net sapnuoja sulaukianti atsakymo su geriausiais Ursulos linkėjimais.

Jei pastorienė neatsilieps, nubudusi galvoja Sara Susanė, sielon vėl ims skverbtis nerimas.

Ir vis dėlto laišką ji parašo.

Nuėjusi į krautuvę jo išsiųsti randa žinią iš kitur. Aišku, nuo ko. Užlipa į palėpę, kad galėtų perskaityti viena. Popieriaus lape brūkštelėtos tik kelios eilutės.

Ačiū, Sara Susane!

Rodos, pildosi andai Havnese girdėta Tavo pranašystė.

Iš Kopenhagos į Reinsnesą atvyksta Ana!

Lieku tavo ištikimas draugas

Benjaminas Grionelvas

Vėlyva popietė. Pro langą krinta šviesos pluoštas, bet staklių nebesiekia. Audinį temdo šaudyklės šešėlis. Jei nori austi, reikia įžiebti lempą. Krykaudami padangėje šėlsta kirai. Vienas praneria palei pat langą ir nutupia ant kalvagūbrio tarp kitų saviškių. Paukščiai. Jie nuolat ko nors ieško.

— Man derėjo paklausti tavęs, Fritsai, vieno dalyko: ką sau manei atiduodamas man savo širdį? Ar supratai, kokią naštą man užverti? — pašnibždomis klausia Sara Susanė.

Iš kampe stūksančių staklių atsakymo juk nesulauksi...

Šeštoji knyga Kelionė ir mirtis

1953-iųjų gegužės septynioliktosios rytą Jordisė aptinka mane vienmarškinę aukšto koridoriuje. Kaip ten atsidūriau, nepamenu. Tik aiškiai matau, kaip iš jo bato kyšo įskilęs mano vėliavėlės stiebas. Atsisakau eiti į jaunimo namus. Juk neturiu vėliavėlės, sakau. Jis suriša stiebą juodu siūlu. Bet aš neprisiliečiu prie vėliavėlės.

Nuo tos gegužės septynioliktosios naktį ramiai miegoti nebegaliu. Gal dėl to, kad lauke ilgai netyla triukšmas.

Jordisė nebara manęs, kad negebu paaiškinti savo poelgių. Bet tądien, kai kaimynų sūnus Toras aptinka mane tysančią po klojimo užvaža, daug kam kilo įvairių klausimų. Gal sergu? Ir kur, pavyzdžiui, dingo mano mokyklinė kuprinė? Beje, apie tai teiraujasi net jis, bet vėliau pats ir aptinka pakelės brūzgyne.

Visaip prisiekinėju neserganti, tik esanti užuomarša. Būti užuomarša mažesnė gėda. Vieną sykį per priepuolį užvirstu ant viryklės. Įėjusi Jordisė randa gulinčią ant grindų apdegusia ranka.

— Tu netekai sąmonės! — nusigąsta ji.

Tai pasibaisėtina ir labai rimta: aš vedama pas gydytoją. Jordisė pasakoja jam ne kartą radusi mane neįprastose vietose, tai apkandžiotomis lūpomis, tai apsišlapinusią.

Jaučiuosi klaikiai, mat daktaras yra mano bendraklasio Kisano tėvas. Jis puikus plaukikas, nors teturi vieną koją. Prieš šokdamas į vandenį visada nusisega protezą, kad nepermirktų.

Jordisė taip pat puiki plaukikė. Bet ji šoka į vandenį kitaip, nes turi abi kojas. Neria nuo kelto denio vien su apatinėmis kelnėmis. Tuomet jo ten nebūna. Mat Hansas, pasak Jordisės, yra drovus ir doras.

Bet su daktaru Jordisė kalba ne apie tai. Ji graužiasi, kad pražiūrėjo mano ligą. Daktaro nuomone, tokios didelės mergaitės apsaugoti neįmanoma. Iš tų bėdų išaugama, sako jis. Bręstant taip pasitaiko. Apie tokią ligą nesu girdėjusi. Daktaras deda tvarstį ant šlapiuojančios žaizdos. Vaistų kvapas nemalonus, bet patepti būtina.

Kai pasijuntu tuoj krisianti , darosi lengva. Nereikės vemti. Imu ir nuskrieju žvaigždžių link. Nusileidus džiaugsmo maža. Guliu apsidergusi, net gėda.

Kol rašydama į geltonąjį sąsiuvinį tūnau tvarte, nealpstu. Nealpstu ir mokykloje, taip pat pastoriaus namuose. Ir, žinoma, ne slaptavietėje po uolos atbraila.

*

1953-iųjų gruodžio šeštosios naktį šalia mano lovos ant kėdės Jordisė išskleidžia raudoną aksominę suknelę. Savo pačios siūtą. Sveikina mane su gimtadieniu, bet neklausia, kodėl nedėkoju ir nepuolu matuotis.

Tysau po antklode it kokia mazgotė ir neįstengiu praverti burnos.

Kiek vėliau mane, vilkinčią tą suknelę, ir mažąją sesutę nufotografuoja Sortlando fotografas. Sesutės suknelė papuošta raukiniais, ant jos raudonas aksominis bolero. Mudvi avime juodais lakiniais bateliais, dirželiu susegamais per keltį. Jis įrėmina nuotrauką ir pakabina ant sienos.

Nuo to karto atsibundu kiekvienos gruodžio šeštosios naktį tarp antros ir trečios valandos, bet kiek pabūdravusi vėl užmiegu. Rytą visada prisimenu ant kėdės atlošo išskleistą raudonąją aksominę suknelę.

Kūčių rytą Jordisė ateina žadinti, bet lovoje neranda nei manęs, nei antklodės. Keliskart pašaukta atvožiu aukšto dangtį ir tempdama paskui save antklodę nulipu žemyn.

Jordisė klausia, kuriam galui lįsti į tą šaltą pastogę. Atsakau neįsivaizduojanti, kaip ten atsidūriau. Esu smarkiai peršalusi. Gaunu gerti pašildyto pieno su medumi. Man liepiama gultis į lovą. Bet aš atšaunu, kad gultis nė nemanau.

Į mano ožiavimąsi Jordisė nekreipia dėmesio.

Prieš Kalėdas mudvi su mama Jordisė išpuošiame namus girliandomis ir angeliukais. Labai gražu. Kalėdinė pušelė nusagstyta tikro vaško žvakutėmis. Kai svetainėje nieko nėra, atsinešu jo kepurę ir palaikau ant žvakutės liepsnos. Pakvimpa degėsiais. Atskuba Jordisė. Kepurė jau po kušete, o aš apsimetu nieko nežinanti.

Kai pas mus suvažiuoja paviešėti giminaičiai, jis porina apie nutikimą palėpės tamsoje. Tai visus prajuokina. Kinkuodami galvas jie tvirtina, kad esu ramus, bet savotiškas vaikas. Spėlioja, gal dėl to alpimo.

Kai svečiuojasi Elida arba pusbroliai su pusseserėmis, kambaryje su mėlynąja lova miegoti saugu. Tada joje būtinai kas nors guli.

Pasitaiko, kad sveika ir guvi išbūnu gana ilgai. Savo geltonąjį užrašų sąsiuvinį laikau užkištą po lubų sija arba įspraustą skardinėje tarp akmenų po uolos atbraila. Su žuvele iš senelės šaltinėlio daugiau nebendraujame. Šnekuosi tik su man vienai regimais žmonėmis, todėl nesijaučiu vieniša nei kulniuodama į parduotuvę, nei į mokyklą ar į pastoriaus namus. Tai patikimi pašnekovai, jie man paklūsta. Būtų įdomu, bet sunkoka aiškintis, kas jie tokie ir kaip jiems sekasi. Mūsų kaimynas zakristijonas Lysvikas sako, kad esu mergaitė, garsiai kalbanti pati su savimi ir žaibiškai lakstanti nuokalnėmis. Tai mane suglumina. Bandau tramdytis, tik ilgai neištveriu.

*

1954-ųjų vasarą skrendu lėktuvu aplankyti dėdžių ir tetų į Oslą. Taip pat tetos Anės, kurios nesu mačiusi. Skrendu viena. Elidai nulydėjus Fredriką baigti savo dienų pas Sarą Susanę, toji teta liko gyventi pietuose. Anė ištekėjo ir persikėlė į Striomeno miestelį.

Nepažįstu nė vieno žmogaus, skridusio lėktuvu. Neteko skristi net mokytojui Nistadui. Jis man liepia aprašyti kelionę. Kodėl esu išleidžiama į Oslą, nežinau. Neprisimenu, kad būčiau kaulijusi. Net abejoju, ar būtų užtekę drąsos. Gal išleidžia dėl to, kad esu jiems našta? O gal tai dovana? Bet už ką? Net jis užsidegęs ta mintimi. Gal tėvai dėl manęs aukojasi? Juk kelionė baisiai brangi.