Хербьёрг Вассму - Šimto metų istorija

Įspėju, kad nesiremtų į lovą. Bet jis neatsako, nes nesuvokia už jos laikąsis. Paleidžia tik man pakartojus.

Įsikerta į mane kaltinančiomis akimis. Tai per mane jis pavėlavo atvykti. Aš ta piktoji dvasia.

Sielvartas.

Mąstau, ar įmanoma įsijausti į jį iki galo. Ar jis taip vadinamas dėl to, kad galėtum išsilaikyti nepalūžęs?

Paskui daugelį metų vis imu į rankas telefono ragelį ir renku Jordisės numerį. Retsykiais susisiekiame.

— Mama, šiandien pasirodė nauja mano knyga.

Aišku, susisiekiame. Tik ji viena ir tegirdi.

O dabar 1985-ųjų spalio pirmoji. Jordisė išgabenama į klinikos šaldytuvą.

Mudu su Hansu skrendame į Evenesą, iš ten namo į Liodingeną aš važiuosiu autobusu. Karstas su palaikais bus atgabentas vėliau. Hansas persės į lėktuvą, skrendantį į Andenesą. Siaučia audra. Jis klausia, ar negalėtų važiuoti į mano namus. Nepakeliamai sunku, skundžiasi jis. Jam gedulas, o dar tas subjuręs oras.

— Ne! Savo sielvarto drumsti tau neleisiu.

Praverksimais klausia, ar nebūtų geriau, jei miręs būtų jis.

— Ar tikrai norėtum išgirsti atsakymą? — atšaunu.

Dabar jis verkia pasisriūbaudamas. Žmonės žvilgčioja į mus. Jam kažkodėl nebesvarbu, ką pamanys kiti. Naujojo kostiumo rankove nusibraukia veidą, griebia portfelį ir nuspūdina prie durelių.

Važiuodama autobusu neįstengiu galvoti apie Jordisę. Bet mums laukiant, kad nurimtų viesulas ir galėtume pervažiuoti tiltą, ji pati įsisuka į mano mintis. Regiu ją atminančią dviratį. Vilkinčią sena raudona striuke, skirta kopti į kalnus ar slidinėti. Ją ryškiai apšviečia žibintas. Priešpriešinis vėjas mėto dviratį į šalis, bet Jordisė nevirsta. Ji čia pat, besijuokianti. Mums prasilenkiant, didelėse akyse matyti kipšiukai.

— Sumautas reikalas mirti, bet dabar tai jau atlikta! — narsiai šūkteli jinai.

Anapus tilto kyšteli dangaus skiautelė. Dausose slėpiningai mirkčioja Venera.

*

Rinkdamiesi ką nors atmetame.

Kurį laiką po Jordisės mirties bandau atmesti Hansą. Tačiau minčių api e jį atsikratyti nepajėgiu.

Žiūrinėju senas nuotraukas. Turiu tik kelias, jose Jordisė su Hansu drauge.

Vaikystėje Jordisė buvo kvatoklė. Vėliau liovėsi kvatojusi. Sunkios jos tamsių plaukų garbanos nesiduodavo pinamos. Kasa išsileisdavo dar iki pusiaudienio. Akys spinduliuodavo ir jai verkiant, ir juokiantis. Ryškiausiai tada, kai rymodavo paskendusi mintyse. Elidos jaunėlė

Dabar Jordisė jau didelė. Tuo niekas neturi abejoti, mano ji. Penkeri metai. Ji talkina per bulviakasį, į kibirėlį primeta daugiau bulvių, nei moka suskaičiuoti. Bulvės auksaakės. Tik tie, kurie jas taip pavadino, tikriausiai neprimatė, juk bulvių akutės rausvos.

Jordisė nusiauna guminukus ir laikydama rankytėje kibiriuką stabteli prie pravirų durų.

Išgirsta mamos Kjerstės balsą. Matyt, ji kalbasi su ta ponia, neseniai atėjusia keliuku. Lyg ir matyta anksčiau, bet paskui pamiršta.

Jordisė stumteli duris ir sušunka:

— Mama! Aš prisikasiau bulvių! Ar galiu dabar išvirti?

— Ne, ne dabar. Ateik ir pasisveikink su mama Elidą!

Ponia pakyla ir žengia prie Jordisės. Ant kėdės lieka pūpsoti raudona jos skrybėlė.

— Jordisė, vaikeli mano! — glausdama ištaria ji.

Kad priglaudžia, tai nieko, nes nuo jos skaniai kvepia, o tas „vaikeli mano“... Bet tenka išlaukti, kol nepažįstamoji ją paleis. Suglumusi Jordisė įsikiša burnon pirštelį. Taip nederėtų, juk ji jau didelė, o pirštas žemėtas.

Jordisė žino, kad yra tokia mama Elida, bet visa tai tarsi netikra. Dabar toji ponia nori, kad Jordisė pasėdėtų jai ant kelių. Mama Kjerstė pritariamai linkteli galvą, ir belieka tik paklusti. Bet ar ilgai galima išsėdėti glėbyje?

— Mano brangioji mergytė! — ištaria ponia liūdnu veidu ir glosto Jordisei plaukučius.

— Mama Elida atvyko tavęs aplankyti, supranti? Tu juk žinai, kad ji — tikroji tavo mama, — aiškina mama Kjerstė.

Jordisės kūnelis suspurda. Ponia dar bando sulaikyti, bet Jordisė išsprūsta jai iš glėbio. Slyste išslysta.

— Aš dar nebaigiau kasti bulvių, — tepasako šokdama prie durų. Pakeliui nusitveria savo kibiriuką.

Kai grįšiu, galvoja ji, ponia tikriausiai bus jau išėjusi. Bulves iškrato ant laiptų, kad einant į lauką kibiriukas būtų tuščias.

Tačiau ponia neišeina. Atžingsniuoja į bulvių lauką ir lipšniu balsu kviečia Jordisę vakarienės.

— Išsipurvinsi batus, — lepteli ši.

— Nesvarbu, — nusišypso ponia.

— Mama Kjerstė liepia autis guminukais, jei eini į lauką, — išpyškina Jordisė.

— Taip, bet mes čia nebūsime, eisime vakarieniauti, — pasako ponia, lyg viską čia spręstų vien ji.

Ir vis dėlto vidun Jordisė grįžta kartu su ponia, nes šią į lauką tikriausiai bus atsiuntusi mama Kjerstė. Bet nesileidžia, kad ponia padėtų nusivilkti ar nusimazgoti rankas. Susitvarko pati.

Mama Kjerstė atrodo kaip nesava, neklausinėja apie bulviakasį, kiek bulvių Jordisė nukasusi. Atėjus metui gulti, ponia taip pat nori lipti į palėpę. Norėdama to išvengti Jordisė stumteli ponią į šalį ir įsikimba mamai Kjerstei į ranką.

— Svetimi ant aukšto nelaipioja, — rėžia Jordisė.

Ponios veidas persimaino. Mama Kjerstė palydi Jordisę į viršų ir kaip įprasta atsisėda ant lovos krašto.

— Aš tau ir anksčiau esu aiškinusi, Jordisė. Mama Elida — pirmoji tavo mama... Pasistenk suprasti: kai buvai dar visai mažutė, ji turėjo labai daug rūpesčių, todėl laikinai paskolino tave mums.

Jordisė prisimena. Bet kodėl mama Kjerstė kartoja tuos žodžius? Laikinai paskolino — tuos žodžius reikia išnaikinti! Ir Jordisė puola mamai Kjerstei ant kaklo ir pakibusi glaudžiasi prie jos. Antklodė nuslysta ant grindų.

— Ne, ne laikinai! Kiek tai trunka? Juk ilgiau nei iki Kalėdų? Ne, ne tik iki Kalėdų!

Mama Kjerstė ją sūpuoja.

— Iš kur ištraukei? Kodėl iki Kalėdų?

— Ne, ilgiau nei iki Kalėdų! Visados! Mama, ar girdi?.. Juk visados?

Mamos Kjerstės skruostai sudrėksta. Jordisei darosi labai baisu, ji nuščiūva.

— Mama Elida labai norėtų, kad pagyventum pas ją. Bet pasišnekėsim apie tai rytoj.

— Ne, bulviakasis dar nesibaigė! — pareiškia Jordisė.

— Taip, aš suprantu, — atsako mama Kjerstė šluostydamasi akis.

Jos sukalba maldelę ačiūtaudievuliužšiądienelę, paskui turi būti plast paplast — ir antklodė ant vaiko, o tada abiem reikia sukikenti ki ki ki. Bet šiandien mama Kjerstė visa tai pamiršta.

— O kodėl nesijuoki? — sušnibžda Jordisė timptelėdama ją už rankovės.

— Ak, tiesa, — prasiviepia mama Kjerstė.

Miegas minčių neišblaško. Jos nenurimsta, net jai atsibudus ir išgirdus kylant iš patalų kitus. Galvoja, jei liks lovoje, ponia ją pamirš, užsimaukšlins skrybėlę ir išplauks. Lubose pro nusitrynusius dažus matyti medienos skrituliukai, jų, ko gero, milijonai. Pasak tėčio Reidaro, tai byloja apie šakų atsparumą. Jis dabar plaukia savo prekiniu laivu, pagalbos iš jo neprisišauksi. Jordisė įtempia ausis, bet ponios balso neišgirsta. Gal vis dėlto išvyko? Tikriausiai suprato, kad per patį bulviakasį niekas neturi laiko svečiams. Va — dar vienas skrituliukas, anksčiau jos nepastebėtas.

Jordisė jau ketina ristis iš lovos, kai pasigirsta ponios balsas. Tuomet ji prisimena , ką pasakė mama Kjerstė. Vadinasi, tai ne pasakų baubas, tai, pasirodo, tikra. Laikinai paskolino.