Хербьёрг Вассму - Šimto metų istorija

— Ar viską sprendžia Sara Susanė? — klausia Jordisė.

— Ne, mama ir Hansas Olajis, — nė kiek neabejodama atsako Helgutė.

Joms parbrendant per pelkes namo, Agda kalba, kaip būtų baisu iškeliauti pas Dievą. Pirmiausia, kambaryje tvyros šleikštus vėmalų dvokas, reikės šlapintis į butelį, kas nors jį nešios pridengęs rankšluosčiu. Ir dar — visi vaikščios ant pirštų galiukų lūkuriuodami, kada gi išskris siela, o paskui lauks laidotuvių pabaigos, kad galėtų nekliudomi išsiverkti.

— Darosi dar baisiau, kai prie raudotojų prisideda ir vyrai, — pareiškia Agda.

— Dar daug laiko praeis, kol jūs keliausite pas Dievą, — nusišypso Helgutė.

Šiaip ar taip, pirmiau ji išmokys mergaičiukes megzti.

*

Šiuose namuose tėra vienintelė tėčio Fredriko nuotrauka. Ji nekaba ant sienos svetainėje, stovi ant naktinio staliuko Elidos kamaroje. Ten gali patekti tik turėdamas kokį nors reikalą. Ne kitaip tenka elgtis ir Hansui Olajui.

Elida prisiekia parašiusi mamai Kjerstei.

Bet mama Kjerstė neatvažiuoja.

*

Vyresnioji sesuo Erda jau suaugusi. Kartą atvyksta į Hanso namus. Erda dažnai nusiskundžia, esą jos pečius slegianti visa namų ruoša, o vyresnėlės Selinė, Fridą ir Anė besirūpinančios tik savimi, bėgančios nuo atsakomybės. Elida pareiškia, kad tai netiesa.

— Netiesa? Ar tu jas čia kada nors matei?

Į tokius klausimus mama Elida neatsakinėja.

Erda šaukia iš tvarto taip, kad girdėti ir namuose. Iš pradžių Jordisė mano, kad ji nuolat pyksta. Bet ne. Ji tiesiog rėžia, ką nešioja ant liežuvio. Visiems skleidžia savo nuomonę, kaimynams taip pat. Kartą, kažkam pamiršus užkelti vartelius, kaimynų karvės sueina į bulvių lauką. Tada nuo virtuvės laiptelių Erda surinka takeliu einančiam kaimynui:

— Ei tu, po paraliais, išgink savo pabaisas iš mūsų sklypo!

— Erda! — atsidūsta Elida.

— Nutilk, Erda, ateik ir padėk man išvyti, — bėgdamas tarsteli Hansas Olajis.

Atlekia ir kaimynas. Jokių kivirčų nekyla.

Sykį Erda teškia Agdai per ausį, kam išliejo pieną. Tada Elida taip įtūžta, kad surinka nėmaž ne tyliau už pačią Erdą:

— Pagalvok — jei tai matytų tėvas, sumauta mergiūkšte!

Erda apsiramina ir nušluosto stalą.

Kai ji supyksta ir ima šaukti, protingiausia pasitraukti ir nebandyti aiškintis, kas kaltas. Bet dažniausiai namiškius ji prajuokina pasakodama, ką patyrusi ar girdėjusi, arba mėgdžiodama kaimynus.

Tvarte Erda melžia, liuobiasi. Bet matydama parplaukiant žvejus, puola pasitikti Bjarnės, Hanso Olajo sūnaus. Jis lieknas, gražus ir rimtas. Trūks plyš apsisprendęs laimėti Erdą. Net ji pati negalėtų tam pasipriešinti.

— Bjarnė ne žūklei sukurtas, jau geriau mokytųsi prekybos mokykloje, tai prasimuštų į žmones, — balsiai svarsto Erda.

— Jam labiausiai patinka klajoti ir mąstyti, tik iš to duonos nevalgysi, — sako Hansas Olajis, bet nepiktai.

— Bjarnė turi gerą galvą, norėdamas galėtų daug ko pasiekti. Jei šią žiemą seksis žūklė, užsidirbs ir mokslams, — niuktelėdama Bjarnei į šoną kalba Elida.

Šis neatsiliepia. Tik pasisodinęs Jordisę ant kelių rodo abiejų rankų dešimt pirštų. Esą, jei atimi penkis, vis tiek lieka kita ranka. Vadinasi, dar penki pirštai. Dviratis

1939-ųjų gegužės trečiąją Jordisei sueina septyniolika, nors ji jaučiasi vyresnė. Baigusi mokyklą tarnauja pas Siobergus ir gali gyventi savarankiškai.

Dabar nebereikės varginti kojų — net iškritus sniegui, jei tik keliai bus nuvalyti, ji važinės naujuoju savo dviračiu. Pasirišusi po smakru kepurę, iki pat kaklo užsisagsčiusi lietpaltį.

Pilkasis dviračio krepšys yra tikras stebuklas su odiniais dirželiais ir spyruokliniais kabliukais. Eidama į krautuvę ji nešasi ir krepšį. Svarbiausia, jis tikrai neatrodo bobiškas. Ne rankinė, kokias tampo kitos mergaitės. Krepšyje telpa visa jos manta.

Bet jei krepšys per sunkiai prikrautas, dviratis krypsta į šalį, nes nėra kas atsveria iš kitos pusės. Tą trūkumą ji pašalins, kai tik galės įsigyti dar vieną krepšį. Su laiku rasis ir pinigų. Kad stipinai neįsuktų sijono ar palto, Jordisė iš raudonų ir juodų šilkinių siūlų nurezga apsauginį tinklelį, apnarsto kabliukais ir prikabino prie užpakalinio sparno. Tokio gražumo dar niekas nėra regėjęs. Vairas žvilga sidabru. Prireikus važiuoti per lietų, ištepa jį vazelinu. Saugo, kad nepradėtų rūdyti.

Pinigus ji taupo nuo pat konfirmacijos iki vakardienos, o tada atskaičiuoja reikiamą sumą krautuvės kasininkei. Dėl to juodai lakuoto dviračio tenka daug ko atsisakyti, bet ji nesigaili. Jausmas nenusakomas — lyg šoktum pirmajame pokylyje ar vilkėtum naują apdarą. Per konfirmaciją trečdalį sumos padovanoja Kjerstė ir Reidaras.

Tik patys neatvyksta.

Jordisė du kartus pas juos svečiuojasi. Per pirmąją viešnagę, jai būnant dešimties, sutaria vadinti teta ir dėde.

— Iš tikrųjų taip ir yra, — patvirtina Kjerstė.

Taip ji vadina iki šiol.

Jų namai visai nepanašūs į Strengelvogą. Kjerstė rašo eilėraščius ir vėliau skaito balsu. Ant lentynų rikiuojasi knygos. Reidaras mėgsta pakalbėti apie politiką ir laivybą. Iš savo krovininio laivo jis tikriausiai turi gero pelno.

Vis dėlto ten viskas jau kitaip. O gal ji tiesiog kratosi prisiminimų? Kjerstė su Reidaru rūpinasi savais reikalais. O gal Jordisė turi polinkį susikurti sau sielvartą? Šiaip ar taip, dabar ji jau išaugusi iš to amžiaus.

Jie susvetimėję.

Jordisė tapusi tik viešnia.

Ko nors jų prašyti nedera. Kaip pasiaiškintų Elidai?

Dviratis — pirmasis vertingas daiktas jos gyvenime. Susitaupiusi beveik visą reikiamą sumą, laikraštyje randa skelbimą. Tuo metu namuose yra Hansas Olajis. Eidamas pro šalį jis žvilgteli jai per petį.

— Tai kiek gi kronų trūksta taupyklėje? — nusišypso.

Sužinojęs užlipa į palėpę pinigų. Tai taip netikėta, kad Jordisė sutrinka ir nebežino, kaip elgtis. Elida neturėtų prieštarauti. O kaip Agda? Bet gal jis ir jai kada nors jų davė?

Hansas Olajis yra tykus žmogus. Po namus dūlinėja be garso — negali nuspėti, kuriame kambaryje. Tarsi jaustųsi suvaržytas. Apie savo stebėjimus Jordisė niekam neprasitaria.

Vis dėlto ji padėkoja ir paima pinigus.

Vos tik sodyboje atsiranda juodasis dviratis, Jordisei daugiau niekas pasaulyje neberūpi. Spaudžiant paminas, iš galvos išgaruoja visos niūrios mintys, lieka už nugaros lyg dulkių verpetai, besisukantys tarp padangos ir kelio žvyro. O jau greitumas!

Elidos nuomone, dviratis kainuoja per brangiai, Jordisė turinti pakankamai daug kitokių poreikių. O mokytojo Siobergo šeima, kurioje Jordisė tarnauja, iš pat pradžių pritaria šiam sumanymui.

— Žmogui labai svarbu užsibrėžti kokį nors tikslą. Taip, perkiesi dviratį, bet juk ketini ir mokytis, tiesa? Aš tau parašysiu charakteristiką su rekomendacija, kad bandytum stoti į mokyklą. Gal į Kabelvogo aukštąją? — kalba mokytojas Siobergas.

Mokytis ji norėtų, bet tai kainuoja.

— Mergaičių mokslai nueina vėjais. Jos vis vien išteka. Bent jau tokios gražuolės kaip tu, Jordisė! Nėra reikalo aukoti jaunystės, įsikniaubus į knygas, — taip mano Hansas Olajis.

Elida nutyli, todėl Jordisei atrodo, kad nepritaria vyro nuomonei. Bet mamos kišenė tuščia. O jei sukrapštytų kiek nors Jordisei, reikėtų duoti ir Agdai. Ką jau kalbėti apie kitus vaikus, turinčius pasirūpinti savimi. Tai Elida nuolat pabrėžia.

— Kokia palaima turėti rimtus vaikus, kurie gali gyventi ir verstis patys!