Хербьёрг Вассму - Šimto metų istorija

— Gal kur nors matei gėlėto puodelio šukę, kurią rodydavau namelio svečiams? — Agda pašnairuoja į ją.

Jordisė papurto galvą.

— Man atrodo, kad tu paėmei, — sako Agda ir atsidūsta.

— Ne!

— Parodyk kišenę!

Jordisė nusprendžia, kad to jau per daug, ir nubėga.

Visas pasaulis nusidažęs juodai. Laukai, pakrantės akmenys, bangų keteros, vandenų toliai. Jūra juoda. Padangė juoda. Greitai ji uždūsta ir nebevalioja bėgti. Toliau bidzena pėstute. Žvyrkeliais pro tarpunamius, valčių pašiūrių link. Tikisi rasianti ten prieglobstį. Bet didžiulės pašiūrių durys uždarytos. Atidaryti ji neįstengia, beliko kiūtinti toliau. Pro gretimai stovinčių dviejų trobesių tarpą. Takeliu tarp sodo tvoros ir duobės. Pro juodame pasaulyje besiprausiantį juodą katiną. Pro vyriškį su juoda kepure, stabtelintį ir liepiantį jai eiti namo. Bet Jordisė apsimeta jo negirdinti.

Pagaliau ji atsisėda ant duobutėmis nusėtų akmeninių laiptų. Gal kas nors įniršęs daužė juos kūju? Po valandėlės išeina moteris ir pritupia priešais Jordisę.

— Labas! Gal atėjai su reikalu? Tu tikriausiai Elidos jaunėlė?

Jordisė neatsako.

Iš prijuostės kišenės moteris išima gabaliuką rudojo cukraus ir duoda jai. Burnoje trūksta dviejų priekinių dantų, pastebi Jordisė, bet dar nesena. Neaišku, ar ši būtybė tikras žmogus. Gal tai ragana, grobianti mergaites? Kaip Elida.

— Aš nevaikštau po sodybas prašydama išmaldos! Nes esu mamos Kjerstės dukra! — šūkteli ir nurūksta.

Pribėgusi Hanso Olajo tvartą grįžteli pasižiūrėti, ar neatsiveja toji moteris. Ne, nematyti.

Per Kalėdas į svečius atvažiuoja Helgutė. Jai keturiolika. Jordisei atrodo, kad niekada nėra mačiusi tokios gražios mergaitės. Ji labai rimta, net kai juokiasi. Tai nesvarbu, nes ji dar ir labai gera. Panaši į angelą virš Jordisės lovos mamos Kjerstės namuose. Sesuo Agda ir Jordisė visur sekioja Helgutei iš paskos, bet ši dėl to nesibara. Priešingai, laikydama už rankyčių vedasi abi mergytes į krautuvę užpustytu keliuku.

Helgutė tik pasiskolinta. Strengelvoge negyvensianti, nes jai labai gera pas globėjus Elverhiojuje. Ten ji bus konfirmuojama, kalba Helgutė, ten lankanti mokyklą, ten gyvenanti. Jordisė ketina paklausti, ar skauda, kai konfirmuoja, bet vis kas nors sutrukdo.

Helgutė neišvažiuoja ir po Kalėdų, nors lagaminas stovi sukrautas. Pasak Elidos, ji reikalinga Jordisei.

— Bet juk ji turi tave su Agda. — Helgutės ranka, laikanti šaukštą, sustingsta.

Virtuvėje jos keturiese. Helgutė padeda Elidai tvarkytis po pietų, o Agda su Jordisė, sėdėdamos ant tos didžiulės durpių dėžės, žiūrinėja blizgias Helgutės nuotraukas. Agda jomis labai domisi.

— Tu tikriausiai supranti, kad daugiau apie tai kalbėti negalime, — tarsteli Elida stumdydama rinkes vieną ant kitos. Vidurinę — paskiausiai. Po to rūpestingai pakabina pagaikštį ant žalvarinio kabliuko. Ugniavietės juodumoje girdėti grėsmingas ūžesys.

Jordisė supranta, kad dėl jos kaltės Helgutė nebegrįš pas savo globėjus ir nebus ten konfirmuojama. Apie tai nevalia kalbėti, juo labiau džiaugtis, bet širdyje Jordisė džiūgauja. Helgutė prarauda visą vakarą. Verkia ir Jordisė, nes jos dalijasi ta pačia kamaraite. Agda pareiškia, kad verkti nėra dėl ko, bet Jordisė vis tiek ašaroja. Tikriausiai ir Agda džiūgauja, kad Helgutė neišvažiuos.

Helgutė krausto lagaminą ir šniurkščiodama kalba, kad gyvenimo nėra — viskas tik smurgliai ir ašaros.

Nuo tada ji dar labiau surimtėja. Parašo laišką globėjams. Pradeda lankyti Strengelvogo mokyklą. Ant Jordisės nepyksta. Net išmoko pažinti raides. O šiai galvojant apie mamą Kjerstę ir negalint užmigti, Helgutė sušnibžda:

— Man žiauriai šalta. Eikš, atsigulk pas mane!

Jordisė pasiima antklodę ir įsirioglina į Helgutės guolį lyg į šiltą olą.

*

Slenka niekuo neišsiskiriančios dienos. Žmonės šneka apie prasidėjusią vasarą. Į Helgutės konfirmaciją atvyksta jos globėjai. O mamos Kjerstės ir tėčio Reidaro Jordisė nesulaukia.

Iki jos konfirmacijos — visa amžinybė.

*

Rinkdamos tekšes Helgutė, Agda ir Jordisė klampoja po Hanso Olajo pelkes. Kokia platybė — horizonto neužstoja medžiai. Joms traukiant į pelkę, nuo jų mažėdami tolsta namai. Jie tarsi virsta dėžutėmis pasaulio pakraštyje, o jis, regis, tuoj pat panirs į jūrą. Ar yra kas platesnio už šį dangaus skliautą? Tvyro stiprus viržių ir akivarų kvapas. Pastarųjų reikia vengti, aiškina Helgutė, nes jų bedugnė gali praryti.

Netrukus rankos pasidaro lipnios, bet jas galima nulaižyti. Mergaitės turi sumuštinių ir vandens su sirupu. Po kurio laiko jos prieina plokščią akmenį ir susėda ant jo pavalgyti. Nusviesti plokščią akmenį į pelkių tolius — nesuvokiamas Viešpaties Dievo pokštas, — kalba Helgutė. Ji išmano daug dalykų. Agdai labiausiai patinka neprisirpusios tekšės, be duonos. Helgutė perspėja, kad nuo jų gali suskausti pilvas, bet Agda jos žodžių nepaiso.

— Neprisirpusių spalva gražesnė, — taikingai įsiterpia Jordisė.

— Destis kam kokia labiau patinka — raudona ar geltona, — atsiliepia Helgutė, ir jos veidą nušviečia rimtuolės šypsena.

Tekšės, pasirodo, patinka ir musėms, pelkėse zvimbia jų spiečiai. Tenka nuolat vaikyti.

— Papasakok apie tėčio Fredriko mirtį, — netikėtai paprašo Agda, ką tik išdygusiais dantimis traiškydama neprisirpusią uogą. Ji tamsiaplaukė kaip Helgutė ir Jordisė. Veidukas mažas, lėliškas, panašus į kačiuko, kurį turėjo Jordisė, gyvendama pas mamą Kjerstę.

Dabar jis tikriausiai jau didelis...

Helgutė delsia, bet pagaliau sutinka pasakoti. Klausytis jos pasakojimų visuomet smagu.

— Taigi... — prabyla ji. — Atvykęs pas Sarą Susanę į Havnesą tėtis sukvietė vaikus, gyvenančius čia, šiaurėje. Teta Kjerstė su Jordisė irgi atvyko. Laimė, prieš mirtį mudu su Karstenu suspėjome pavėžinti jį didžiosiomis rogėmis aplink namą. Galėjo dar kartą pasidžiaugti Grįžulo Ratais ir Orionu, bet šįkart... iš apačios, gulėdamas. Iš džiaugsmo negalėjo sučiaupti lūpų, ir mes turėjome nuolat šluostyti nuo barzdos putas.

— Aš tėtį gerai prisimenu! — triumfuodama pareiškia Agda. — Toks peršviečiamas, su juoda barzda. Krizendamas laikydavosi už krūtinės. Juk turėjo saugotis, kad neiškristų širdis.

— Tai dėl skausmo, — paaiškina Helgutė.

Žodis skausmas jos lūpose skamba ne skaudžiai, o tarsi šventai, dingteli Jordisei.

Kad esi išrinktas mirti.

Ne vėliau, o dabar.

Nedelsiant.

— Taip ir atsitiko. Jis mirė. Gulėjo sustingęs, baltas kaip drobė. Jam mirus, aš vienintelė kalbuosi su juo, — atsidūsta Agda.

— Ne, Agda, tu klysti. Žmogui mirus, lieka tik jo mintys ir drabužiai, — liūdnai ištaria Helgutė.

— Mintys? — sukužda Jordisė.

— Taip, ką tas žmogus yra tau pasakęs ir panašiai, — dėsto Helgutė.

Valandėlę akyse plyti vien neaprėpiamos pelkės, o ausyse girdėti tik musių zyzimas.

— Kaip manai, ar tėtis Fredrikas pasakė man ką nors, ko nebeprisimenu? — dėdamasi tekšę į burną klausia Jordisė.

— Taip, esu tikra. Kaip reikiant pagalvok ir atsiminsi, — tokia Helgutės nuomonė.

— Aš tai ir turiu galvoje. Dar papasakok apie jo mirtį! — neatlyžta Agda.

— Tą dieną, mums visiems pusryčiaujant, įbėgo vienmarškinė mama. Be žado sustojo tarpduryje. Paskui ištarė: Mudviejų su Fredriku gyvenimas baigėsi. Tardama „vaikeli mano“ Sara Susanė ją apkabino. Paskui įsivyravo tyla. Iki pat laidotuvių. Buvo žiema, todėl karstą papuošėme vien atspariaisiais gvazdikais. Jie ilgai išsilaiko. Sarai Susanei nepatiko, bet taip esą nusprendusi mūsų mama. Po laidotuvių sužinojau paskutinę tėčio valią — visi vaikai turintys gyventi kartu, tuose pačiuose namuose. Todėl ir esame pas Hansą Olajį. Jis, kaip žinote, našlys, ir mūsų mama reikalinga tam, kad nudirbtų įvairius ūkio darbus. Prieš šias vedybas Sara Susanė prašė Elidos viską gerai permąstyti. Bet ši pasakė, kad ilgai galvoti nesą jokio reikalo. Pasak jos, kartą gyvenime patyrus meilę ir laimę galima tik džiaugtis, kad atsiranda proga ištekėti už gero ir sveiko vyro, turinčio namus. Sara Susanė neprieštaravo. Štai taip viskas ir susiklostė, — baigia pasakoti Helgutė ir sudeda į kuprinę lauknešos likučius.