Хербьёрг Вассму - Šimto metų istorija

Kaip Tau sekasi? Turiu marias laiko, mat sergu ir negaliu eiti į lauką. Kiti išsiruošė į bažnyčią, dar kiti — pasivaikščioti, ir šiaip visi išsilakstė. Dabar čia tylu ir ramu.

Šeštadienį važiavau autobusu į Svolverį. Po trijų savaičių mus išleis namo. Neįsivaizduoji, kaip aš džiaugiuosi!!

Leidžiasi saulė, šiandien ji tepasirodė penkiolika minučių. Buvo labai žemai, tikriausiai šiais metais daugiau jos nebematysime.

Vakar keturias valandas rašėme matematikos kontrolinį. Trečiadienį reikia atiduoti rašinį laiško tema. Tai lengva, parašysiu greitai. Jei jau niekur neinu, tai paruošiau visus namų darbus, o kiti — dar ne.

Kad Tu matytum, kokie mieli žvirbliukai tupi ant nutekamojo vamzdžio! Jie ten kiekvieną rytą.

Nesulaukiu žinutės iš Tavęs. Gal Hamariojuje Tau sunku priprasti? Greitai Kalėdos, tikiuosi, bus linksma. Tu juk sveika? Ar lankeisi kokiuose nors vakarėliuose? Bet, matyt, prieš Kalėdas niekas jų nerengia? Šįvakar čia bus šokiai ar šiaip pasisėdėjimas.

Ar daug pas jus sniego? Čia tai sočiai pridrėbta. Kitą sekmadienį vėl važiuosiu į Svolverį tetos Rūtos aplankyti. Pasiskolinau motociklą — keliauti bus smagu.

Ar gavai laišką su nuotraukomis? Ar nesulamdytos? Turiu juostą, galėsiu padidinti dar sykį. Atpažinai? Vienoje nuotraukoje stoviu aikštelėje ant Apžvalgos kalno. Ten vaikams pastatytas lėlių namas. Nusifotografavau per pertrauką. Vilkiu mokykliniu paltu, bet tai nieko. Matai, koks susimąstęs? Atspėk, apie ką galvoju?

Su geriausiais linkėjimais

Tavo draugas Hansas

NB!

Kai pamąstau apie Tave,

Sušvinta saulė kelyje.

Ir nebesu naivus bernelis,

O ąžuolas, kuris jau gali

Šakom gyvenimą apglėbt.

O Tusvajonė dyvina,

Graži kaip vyturio daina,

Mane sušildai prie širdies.

Ir jokios negandos nelies

Tos mano meilės nekaltos.

Tu kaip pavasario gaiva,

Tyra, graži ir paprasta,

Lyg pumpuras gėlės rasotos

Tu savo širdį patausosi

Tik man vienam.

Tik man vienam.

Vėl prieš akis matau Tave,

Nušvis vėl saulė kelyje,

Nuauksins ji visas gėles,

Tada vainiką pinsim mes.

Kabelvogas, 1940. 01. 09

Brangioji Jordise!

Su dėkingumu galvoju apie paskutinį mūsų susitikimą. Noriu parašyti, kol dar turiu truputį laiko. Gal įdomu išgirsti, kaip man sekėsi grįžti? Oras buvo puikus, autobuse, o paskui laive pilna žmonių. Iš Skutviko išplaukėme trečią valandą, o į Svolverį atplaukėme dvyliktą. Skutvike mane pasikvietė Bolsiojų šeima, iki keltui išplaukiant išbuvau jų namuose. Linksma kompanija. Bet mane slėgė mudviejų išsiskyrimas. Bandysiu susivaldyti. Kaip viskas atrodo beviltiška.

Išvykimo išvakarėse neteko ilgiau pakalbėti su Tavim. Labai gaila. Tu tikriausiai per Velykas važiuosi namo? Juk sakei, kad labai pasiilgsti mamos. Man nėra ko laukti nei džiaugtis, jei parvykęs nerasiu Tavęs Opeide. Bet Tu, be abejo, prisimeni, ką Daktaro viensėdyje man pažadėjai dėl vasaros? Juk prisimeni? Tau vienintelei išsipasakojau. Tik nesišaipyk iš manęs, Jordise. Kai suvokiu, kad galiu daugiau Tavęs ir nebepamatyti, jaučiuosi prislėgtas ir palūžęs. Sakei, kad meilė teikia kančių; dabar galiu pats tai patvirtinti. Ne kartą galvoju — jei tavęs nebepamatysiu, vadinasi, man nulemtas ne toks likimas, kokio norėčiau. Dažnai man primeni, kad esi jauna, bet juk jauni esame abu, tiesa?

Mudu taip nuoširdžiai išsikalbėjome, kad jau pažįstame vienas kitą. Aš tetrokštu, kad Tu būtum linksma ir laiminga. Be abejo, Tavo akyse išskaičiau, kad patyrei didelį nusivylimą. Atmeni, tąkart taip ir pasakiau: matau iš akių, kad esi nelaiminga? Jordise, prisimink, kad pirmasis tyras vaikino bučinys buvo skirtas Tau. Parašyk, kada išvažiuoji. Tu viena gali mane pradžiuginti. Ačiū už Tavo gerumą.

Kol laukiau kelto pas Bolsiojus Skutvike, jie man lyg ir pažadėjo, kad baigęs mokyklą galėsiu gauti darbo jų krautuvėje. Bet pirmiausia aplankysiu dėdę Vesterolene.

Girdėjau, kad Torsteinas išplaukė į jūrą. Mano manymu, dabar ne pats geriausias metas plaukioti. Visur taip neramu. Ar jis tau parašė?

Paklausyk, kodėl negalėtum atidėti išvažiavimo iki pavasario? Mes baigsime mokyklą greičiau nei per du mėnesius. Liko visai nedaug laiko. Parašyk!

Tavo ištikimas draugas Hansas

Opeidas, 1940. 04. 20

Brangusis Hansai!

Kaip supratai, aš turiu važiuoti namo. Aplinkui šitiek baisumų. Tiesiog nesuvokiama. Staiga jie atėjo ir nori užimti mūsų šalį iki pat Narviko. Nesuprantu, ką mano tie, kurių prievolė mus apsaugoti. Nemanau, kad Pedersenai supranta, kodėl išvažiuoju pas saviškius. Kalba tik apie tai, kad greitai reikės tvarkyti kambarius, nes iš visur suvažiuos daug konfirmantų. Pedersenai geri žmonės, bet keista, kad net tokie senukai rūpinasi tik savais reikalais. Apskritai visi kalba apie vokiečius taip, lyg su jais pačiais tai nebūtų susiję. Tarsi laikraščiai rašytų vien paistalus.

Tokiems dalykams jaučiuosi nepriaugusi. Užgriuvo karas, o man tik aštuoniolika! Kas laukia mūsų visų? Ar Tau ten saugu? Ar negresia šaukimas į armiją?

Tavo Jordisė

Strengelvogas, 1940. 06. 23

Brangusis Hansai!

Esu labai nusivylusi, kad negaunu iš Tavęs jokios žinios. Išsiunčiau laišką ir atviruką, bet Tu neatsakai. Taip elgtis tau nebūdinga...

Sklinda gandai apie baisius gegužės įvykius Bjerkvike. Esą karo laivu atplaukę ir nekaltus žmones išžudę ne vokiečiai, o anglai! O švedai leidę vokiečiams persirengti Raudonojo kryžiaus uniformomis ir kirsti Norvegijos sieną. Niekuo nebegalima pasitikėti. Iš kur žmonėse tiek blogio, Hansai?

Dabar viduvasario vakaras, sėdžiu ir rašau. Mamos nėra namie, Hansas Olajis nuėjo miegoti, sesuo Agda maklinėja po centrą. Pučia žvarbus šiaurinis vėjas, lyja — tokiai išrankiai merginai kaip aš oras netinkamas. Buvome susitarę nukeliauti į trobelę: T., aš ir dar keli. Bet atsisakiau. Beje, man parvykus namo, po geros savaitės sugrįžo ir T.

Gal pamiršai mane, kad neberašai? Nelabai pasitikiu vaikinais, juk žinai: kuo mažiau tiki, tuo mažiau ir nusivili.

O gal Tu ne Melbu miestelyje? Gal negauni mano laiškų? Negaliu suprasti, kodėl nerašai. Jei dabar negausiu atsakymo, daugiau Tau neberašysiu!

Savaime aišku, Tavo dingimas yra visai kas kita nei jaunuolių žūtis per „Norvegijos“ ir „Eidsvolo“ nuskandinimą torpedomis. Tikriausiai jie turėjo mylimąsias.

Bodę vokiečiai subombardavo į šipulius. Iki pat ligoninės ir oro uosto vieni griuvėsiai. Daug žuvusiųjų. Brangusis Hansai, juk Tu ne ten? Ak, kaip laukiu žinutės iš tavęs ir kaip trokštu, kad karas kuo greičiau pasibaigtų!

Su meile

Jordisė

Ongstadas, 1940. 07. 04

Brangioji Jordise!

Net negali įsivaizduoti, kaip esu pasibaisėjęs. Tu dar negavai laiško, mano rašyto beveik prieš mėnesį! Aišku, ką galėjai pamanyti: visa, kas blogiausia!!!

Vargu, ar buvo nors viena diena, kai negalvojau apie Tave. Nepyk ant manęs! Patikėk, ir aš labai laukiu Tavo laiškų. Nėra žinios ir iš namų, nė eilutės. Tau įdėjau ir nuotraukų iš mūsų kelionės. Laimė, visų turiu po penkias kopijas. Dabar siunčiu registruotu paštu — taip saugiau šiais neramiais laikais. Esu toks, koks buvau anksčiau.

Turiu Tau pranešti baisų dalyką, kurį papasakojo dėdė Rudolfas, atvykęs čionai iš Hamariojaus. Lensmanas Vitas suimtas „už sabotažą“. To tikriausiai ir reikėjo tikėtis. Artimuosius, žmoną ir kitus šeimynykščius teisė vadinamasis karinis tribunolas.