Хербьёрг Вассму - Šimto metų istorija

Be ypatingo noro kovą važiuosiu į Vinję. Negaliu pasilikti Strengelvoge, mat neišvengiamai susitinku Torsteiną. Ak, kaip prikamavo tas karas, kad tik greičiau baigtųsi. Tada viskas bus kitaip. Linkiu Tau sėkmės.

Širdingi linkėjimai nuo Tavo Jordisės.

Sortlandas, 1941. 03. 26

Mano vienintele, brangioji Jordise!

Namiškiai atsiuntė telegramą, teiraujasi, kur esu. Nori, kad mesčiau darbą. Matyt, dėl įvykių, susijusių su anglų atvykimu į Svolverį. Nuskandinta daug laivų ir vienas maršrutinis ekspresas. Gal po kitos kelionės reikės grįžti į krantą. Dažniausiai plukdome vokiečių kariuomenės dalinius, kaskart laivas sausakimšas. Kai kurie jų gana įžūlūs, rodos, tik ir taikosi mus pažeminti. Reikalauja viso, kas geriausia, ar turime, ar neturime.

Tenka atlaikyti ir audrą. Šįryt želė desertą radau ant grindų. Kiekvienoje formelėje buvo likę vargani likučiai. Teko gaminti iš naujo.

Dėl įvykių Svolveryje mūsų laive tvyro liūdna nuotaika. Reikia būtinai parašyti namo, nes ten tikriausiai manoma, kad žuvau per bombardavimą. Bet esu gyvas ir sveikas, naktimis miegu vilkėdamas gelbėjimosi liemenę.

Eina kalbos, kad dėl degalų stokos ar dėl maršrutų draudimo turėsime nutraukti kursavimą. Mes išsamiai neinformuojami, nors vyresnybė žino daugiau. Pavyzdžiui, kur švartuosimės, pastaruoju metu sužinome kone paskutinę minutę. Nujaučiu negera. O, kad šitas karas pasibaigtų! Viskas pasikeistų! Nors negali žinoti, gal baisiausia dar ateityje. Skubu baigti rašyti, laivas jau suūkė — atplaukėme į Stokmarknesą.

Širdingi linkėjimai.

Hansas

Vinjės kaimas, 1941. 04.11

Brangusis Hansai!

Įdomu, kaip Tu leidi Velykas? Mano manymu, Tau reikėjo ištrūkti iš to motorlaivio, kad per šventes turėtum laisvo laiko! O gal taip padarysi po Velykų?

Brrr, net šiurpas ima, koks oras. Išėjau trečią dienos, švietė skaisti saulė. Pamaniau, kaip malonu bus pasivaikščioti, bet viskas persimainė. Dabar toks oras kaip anąsyk, mudviem einant iš Strengelvogo į Myrę. Ar prisimeni?

O Hansai, man čia viskas taip apkarto, kad, atrodo, nebeištversiu. Jaučiuosi vieniša. Per dieną kėblinėju su abiem seniais, o atėjus vakarui neturiu nei kuo džiaugtis, nei su kuo pasišnekėti. Man nebepatinka buvusios draugės. Kelios jų trainiojasi su vokiečiais. Išties gyvename pavojingu metu.

Brangusis Hansai, būti mylimai — nuostabu. Bet ar aš verta Tavo meilės? Man atrodo, kad esu sunkaus būdo, nesugebu džiaugtis gyvenimu.

Ilgiuosi pavasario, Hansai, ilgiuosi ir pokalbių su Tavimi. Laiškų reikia laukti taip ilgai! Dabar jie, regis, yra vienintelis mano sielos penas.

Turiu ruošti vakarienę, nes jau pusė aštuntos.

Brangusis Hansai, dabar visi sotūs, o aš dar ir nusiplūkusi. Juk įpratau gultis anksti. Tronjeme tikriausiai skleidžiasi pavasaris? Tu gali aiškiai matyti skirtumą, nes čia, šiaurėje, dar tikra žiema. Seniai nesu gavusi laiško iš namų, gal ateis rytoj.

Kaip gyvuoja Tavo namiškiai Hamariojuje? Perduok linkėjimų.

Brangusis, mano mintys skrenda pas Tave.

Apkabinu.

Jordisė

Motorlaivis „Hadsel“, Finsnesas, 1941. 04. 28

Brangioji Jordise!

Jau daug savaičių, kaip į Kirkenesą plaukioja tik mūsų laivas. Nordenfjelskės bendrovė neteko dviejų laivų. Vienas užplaukė ant uolų ir nuskendo, o kitą, „Ryfylkę“, tarp Bergeno ir Tronjemo paskandino torpeda.

Radijo ryšys su Anglija prastas, todėl mažai ką žinome. Belieka tenkintis tuo, ką matome ir girdime aplinkui. Tikiuosi, šito laiško netikrins, antraip tai, ką pirmiau parašiau, bus išbraukta.

Laivas kimšte prikimštas vokiečių kareivių. Virtuvėje nors persiplėšk. Maždaug šimtas penkiasdešimt keleivių, ne taip paprasta tiems vilkams užkišti nasrus. Šiuo maršrutu kursuosime tris mėnesius, vadinasi, iki pat gegužės pabaigos. O tada bus laikas pagalvoti apie atostogas.

Liūdna, kad Tavo draugės trainiojasi su vokiečiais. Kokios kvailos, lyg nežinotų, kad šitie vyrukai sėja mirtį ir nelaimes. Joms nerūpi rimti ir patikimi norvegų vaikinai, kovojantys už mūsų laisvę. Bet Tu, Jordise, bandyk susirasti kitą draugiją.

Kai atplauksiu į Tronjemą, pasiimsiu andai nusipirktą kostiumą ir paltą. Šiais laikais vežiotis daug mantos keblu. Sumokėjau nemenką sumą, bet juk reikia kuo nors save palepinti.

Rašai, kad nesi verta mano meilės, bet aš negaliu to suprasti. Tu man vienintelė. Apmaudu, kad nesijauti patenkinta gyvenimu. Neužmiršk, jog ir aš ilgiuosi pavasario ir taikos. Rašai, kad ilgai negauni laiškų. Bet aš ne visada turiu laiko, o dar tas sumautas paštas.

Neliūdėk, Jordise.

Širdingi sveikinimai nuo Hanso.

Vinjė, 1941-ųjų gegužė, antradienio vakaras

Brangusis Hansai!

Nuoširdžiai dėkoju už laiškus ir gražią sidabrinę segę. Viską gavau praeitą trečiadienį. Atsiprašau, kad neparašiau anksčiau, bet buvau labai užsiėmusi, nes namuose vyko pavasarinės ruošos darbai.

Brangusis Hansai, mane labai pradžiugino toji segė. Tokios niekada neišeina iš mados, tai nepaprastai gražus sidabro dirbinys. Galiu pagirti už gerą skonį ir nuovoką apie grožį. O, kad Tu būtum čia ir aš galėčiau Tave apkabinti!

Kai žiūriu, kas dedasi lauke, net sunku patikėti, kad jau persiritome gegužės vidurį. Skaičiau, kad neva dėl karo Gegužės septynioliktąją pietuose buvo draudžiama nešti vėliavas, bet čia žmonės nešė. Sako, kad fricai okupavo Narviką ir Harstadą, ir vietiniams greitai nebus kur dėtis.

Snigti nepaliauja, šėlsta pūga — dangus su žeme maišosi, baisu ir duris praverti. Tikiuosi, toks oras ir tas karas ilgai nebetruks.

Norėčiau pasivažinėti dviračiu. Gaila, bet į Vinję jo atsigabenti negalėjau. Vis dar neatsidžiaugiu juo. Dabar tokio niekur negausi. Tiesą sakant, dviračiui jau reikėtų pakeisti padangą, bet iš kur paimsi, ypač tokiam kaip mano, su sparnu. Kol dar įmanoma, teks lopyti senąją.

Tikriausiai grįšiu namo. Atsisakysiu darbo, kai tik ateis nauja tarnaitė. Bet nelengva tokią surasti — kaip tik dabar daugeliui prireikė tarnaičių.

Mielasis Hansai, ar negalėtum ištrūkti iš darbo ir, kol dar neišvažiavau namo, nors trumpai mane aplankyti? Jeigu Tavęs neišleidžia iš darbo, tai juk galėtų skirti bent dalį atostogų.

Užėjau į parduotuvę, nusipirkau batus ir medžiagos suknelei. Pasirinkimas menkas, o ir baisiai brangu, beveik neįperkama. Oras nesikeičia ir šiandien. Esu peršalusi, skauda galvą, man būtinai reikėtų išsigulėti. Bet turiu eiti į Skageną, jei noriu, kad laiškas būtų išplukdytas su rytdienos paštu.

Džiaugiuosi, kad vasarą leisiu namuose. Darbų bus daug, ką ir kalbėti, bet darbas lauke paįvairina kasdieną. Seniai nebuvau namuose vasarą. Baigiu rašyti, o mano mintys skrenda pas Tave.

Širdingi linkėjimai.

Tavo Jordisė

P. S. Mano motinos adresas: Elida Knudsen, Strengelvogas, Vesterolenas

Sortlandas, 1941. 07. 11

Mano brangioji Jordise!

Gal jau manai, kad pamečiau ar pamiršau Tave? Ne, mano brangioji, tikrai ne. Kai įplaukėme į Kirkenesą ir rusai mus užminavo, išsiunčiau Tau telegramą. Dabar, kaip matai, su draugais atvykome pietuosna. Mane labai išvargino nemiga. Budėjau visą kelią nuo Kirkeneso iki Tromsės. Šnekėjausi su viršininku dėl atostogų, pažadėjo išleisti, kai tik suras, kas mane pavaduotų. Šiuo metu tai ne taip paprasta.

Jis norėtų perkelti mane dirbti antruoju virėju į kitą ekspresą. Bet aš svajoju apie atostogas ir Tave.

Tikiuosi, man nebereikės plaukti į Kirkenesą, kol karas nesibaigė. Patikėk, ten baisu. Negaliu prisiverst apie tai rašyti. Tikiuosi, supranti, kodėl negavai iš manęs laiškų. Kol buvau ten, paštas neveikė. Laivų jie neįleido ir neišleido. Kelius užtvėrė. Karas — tikras pragaras, nors mano patirtis jame ir nedidelė.