Хербьёрг Вассму - Šimto metų istorija

— Man reikia namo, — įėjusi į virtuvę sako ji.

— Susipykote? — paklausė Erda.

— Net nežinau, — sulemena Jordisė.

— Gal dėl to, kad paminėjau Torsteiną, kaip manai?

Nieko nesakydama Jordisė tik gūžteli pečiais.

— Ar negalėtum dar truputį pabūti? Verdu pietums mėsos.

— Eisiu. Per pelkę ilgai netruksiu.

— O Hansas?

— Šliuošiu neskubėdama, aptikęs vėžes pasivys. Tik pasakyk, kad kertu tiesiai.

— Man tai nepatinka, — bamba Erda.

— Tą plynę esu peršliuožusi šimtą kartų!

Jordisė pasileidžia neatsigręždama. Dabar ji taip toli, kad jis tikrai nebepavys. Tikriausiai tebesėdi pas kaimyną. Kad tik dar labiau neįširstų.

Ar jau laikas? Mintyse ji skaičiuoja mėnesius, negi jau devyni? Sumyšta džiaugsmas ir baimė. Ką reiškia turėti vaiką, vaizduojasi miglotai. Rodos, protas stengiasi atstumti tokias mintis. Viena vertus, bus džiaugsmo, kita vertus, tarytum prarasi pačią save. Juk ji mato, kaip einasi seserims. Tarsi jų gyvenimas slystu pro šalį. O anksčiau nebuvo nė dienos, kad Jordisė nesvajotų apie tai, kas neįmanoma. Pamatyti pasaulį.

Dabar laikas liautis taip galvojus. Jai dvidešimt, ir ji privalo nusileisti ant žemės. Pasak Helgutės, kad tik vaikas būtų sveikas, visa kita susitvarkys savaime. Kartais atrodo, kad Helgutė skaito jos mintis.

Juk turi būti ko nors daugiau, ne vien tik kambarėlis Helgutės ir Alfredo palėpėje! Baigsis karas... Savas namelis. Didelio nereikia. Bet kad galėtum jame užsirakinti. Stalas, prie kurio vietos daugiau nei dviem. Lova, o ne kušetė — ją reikia kasryt sustumti. Tinkamas darbastalis, o ne viena ant kitos sukrautos dėžės nuo margarino.

Nejaugi Torsteinas iš tikrųjų nusipirko tą namą?

Hansui grįžus iš jūros, juodu kūrė planus. Bet vos tik ji paklausdavo, ar jie galėtų ko nors imtis ir ką nors padaryti, ir maždaug kada tai būtų, jis išrūkdavo iš kambario. Lyg būtų įskaudintas, ir ji pasijusdavo bejėgė. Kai susirašinėjo ilgėdamiesi vienas kito, ji pažinojo Hansą geriau nei dabar, kai juodu kartu. Rodos, jis neturi jokio noro gyventi su ja, tik laiko Helgutės ir Alfredo palėpėje. Tarytum visa, apie ką rašė laiškuose, ėmė ir išnyko.

Hansui įdomu bendrauti su žmonėmis. Nesvarbu, su kuo. Ypač mėgsta tuos, kurie jo klausosi. Jam patinka taisyti senus laikrodžius, remontuoti išklibusius separatorius. Sutepti spynas. Jos jam patinka labiausiai. Kartą didžiuodamasis parsineša kabamąją spyną. Didelę, sunkią. Esą gavęs mainais. Jordisė nežino, ką į tai sakyti. Rakinamų durų jųdviejų namuose nėra. Ką pasakytų Helgutė su Alfredu, išvydę pakabintą spyną?

Taip ir paklausia, juokais. O jis įsiunta. Baisiai įsiunta. Išlekia ir grįžta vėlai vakare, kai ji jau atsigulusi.

Bet dažniausiai Hansas linksmas, gerai nusiteikęs. Moka prajuokinti. Visi jį mėgsta. O jau iškalba! Jis sklandžiai ir ilgai postringauja bet kuria tema. O ji ? Dažniausiai tinkamų žodžių jai tenka ieškoti. Ypač kalbant apie sudėtingesnius dalykus — jausmus ar mintis. Jei kyla abejonė, ar ji bus suprasta, išvis nutyla.

Na ir tebūnie, Hanso nepakeisi. Dabar ji kelyje. Apsisprendusi pati. Nevalia ištižti dėl ūmaus vyro būdo ar neišvengiamo skausmo pilve. Juk kitos moterys ryžtasi už korseto slėpti proklamacijas prieš fricus!

Taip! Ši mintis stumia ją pirmyn.

Naktį snigo. Nedaug, bet sniegas apdengė sušalusią plutą. Atsispirdama abiem lazdomis Jordisė lengvai skrieja pirmyn. Sniege žvilga juodi slidžių galai. Vienai lazdai trūksta žiedo, bet atsispirti į sušalusią sniego plutą tai netrukdo. Slidžių nosys tarsi lenktyniauja viena su kita. Kiekviena jų kas antrąkart vis pirma. Dabar mano eilė, o dabar — mano! Bet taisykles diktuoja slidininkės rankos ir kojos. Ir valia.

Tikriausiai bus apie trečią dienos. Saulė nebepasirodo jau kelias savaites. Ten, kur dangus susijungia su pelke, išplinta violetinė spalva. Pagarbiu atstumu stūkso kalnai. Lengva šliuožti lyguma, slidės pačios lekia pirmyn. Plynės baltybę ardo tik keli apsnigti durpių kūgiai ir į tolį nutįsusi telefono stulpų vora. Per audrą čia gali ir pamesti kryptį, ir išvis pasiklysti. Ji tai žino. Bet šiandien oras ramus. Spaudžia šaltis, dangumi iriasi vėjo genami debesys.

Šliuožimas per pelkę suteikia savotišką laisvės pojūtį. Ji bodisi išvažinėtų kelių — žiūrėk, dar atidundės sunkvežimis, pilnas uniformuotų vokiečių. Bjauru nuo vaizdo, šiurpu nuo garso. Bet nebaisu. O kartą jos su Helgute matė visą jų būrį šliuožiant slidėmis. Bet tai pasitaiko labai retai.

Jeigu dabar jie iš kur nors išdygtų, ji pastebėtų iš toli. Bet jai nėra ko slėpti. Neturi net korseto. Tik sūdytos mėsos dėžutėje nuo margarino, kraitelę su šešiais kiaušiniais ir dviem cukruotomis bandelėmis. Ir dar pilvą!

Užsnigtoje lygumoje uniformų nematyti. Visa laimė. Slidės smagiai čiuožia link kambarėlio Helgutės ir Alfredo palėpėje. Pilvo nebeskauda. Matyt, pavojaus signalo būta netikro.

Vos tik taip pamano, strėnas suremia plėšiantis skausmas. Įspėjimas rimtas, reikia skubėti. Ji ima šliuožti sparčiau. Ant pečių šoktelėjusi kuprinė pradeda siūbuoti į šalis tarsi džiaugdamasi tuo, kas laukia Jordisės.

Alfredas turbūt namie? Jei ne, tai pašiūrėje ant lynų kabina masalą. Jam sekmadienis — ne tokia jau šventa diena. O Helgutė žinos, ką daryti. Vaikiški drabužėliai jau seniai išskalbti ir išlyginti. Vandens prisiurbta. Krosnis kūrenama be perstojo.

Prašliuožusi pro durpduobę ir Helgutės bei Alfredo pašiūrę, pajunta nubėgant vandenis. Kaip keista, kad negali nulaikyti to, kas susikaupė kūne. Ji stabteli. Šlaunis iškart nutvilko ledinis šaltis. Jordisei vėl pradėjus šliuožti, tarp slidžių ima ryškėti skylėto rašto takelis. Kiauraraščio nėrinys melsvame sniege. Skausmas aprimsta, netrukus ji bus namie. Blogiausia, kad varva į pusbačius, pirktus dar prieš karą. Kiekvieną pavasarį ji juos nuvalo ir ištepa tarsi gyvus padarus. Vasarą palieka rūsyje ant lentynos prie stiklainių su uogienėmis. Iškritus sniegui, tereikia nubraukti dulkes, ir jie atgyja. Tada vėl juos ištepa ir įkloja vilnonius vidpadžius. Avi nuolat, ne tik slidinėdama. Kojos visada šiltos ir sausos, tarytum pačios neša.

Skausmas darosi beveik nepakeliamas ir dar stiprėja.

Jordisė stabteli. Nejučia sudejuoja. Ją apima baimė. Tai nepanašu į nieką. Pasijunta lyg užspeista, atsidūrusi savo pačios kūno nelaisvėje, o kankinimai dar tik prasideda. Nors Helgutė ir pagelbės, bet vaduotis reikės pačiai.

Prisiverčia pakelti akis į naujausią Alfredo statinį — samišką tvartelį. Šliuoždama pro šalį dar bando ramiai jį apžvelgti. Kvėpuoti reikia giliai. Ji suvaitoja. Tvartelis puikus, karvė nešąla. Aplink durų varčią rangosi tošis. Lyg intapas stirkso neprisirpusi tekšė, patekusi kartu su durpėmis. Jordisė pasvyra į priekį, švokšdama pasiremia lazdomis. Tas Alfredas tikras darbštuolis, vertas pagyrimo.

Į galvą dingteli kita mintis. Ak, ir kam gi ji dabar, kaip tik šiuo metu, reikalinga? Hansas per bulviakasį nė karto nepasirodė bulvių lauke. Prakiurksojo dievažin kur. Bulves nukasė trise: Helgutė, Alfredas ir jinai, vos pajėgdama susilenkti per išsipūtusį pilvą. Galiausiai Helgutė nuginė pailsėti. Bet Jordisė abiem rankomis laikė įsitvėrusi kasiklio. Privalėjo atidirbti savo dalį. Išplitusi visoje jos esybėje degino gėda. Juos priėmė gyventi, o Hansas nieko nepadeda.

Dabar jau ima linkti keliai. Ji šiurpsta nuo šalčio. Į slidžių vėžes be perstojo varva vanduo, tarsi beateinanti nauja gyvybė ženklintų sniegą savais rašmenimis. Ak, gaila slidinėjimo kelnių, Helgutės pasiūtų iš milo. Šonuose prasižioję skeltukai, tvirtos petnešos per pilvą traukia jas aukštyn. Mūvėdama šitomis kelnėmis Jordisė nesijaučia įkalinta tarp keturių sienų. Nepaisydama sniego, gali kūnu ir siela džiaugtis laisve.