Хербьёрг Вассму - Šimto metų istorija

Tai bent kiek pralinksmina, nors visi supranta padėties rimtumą. Kas bus toliau? Ar dar ilgai truks karas? Kaip atskirti draugą nuo parsidavėlio ar išdaviko? Netgi tokioje atkampioje vietoje kaip ši gali užgriūti netikėtumai. Kaip antai, kas nors gali iššniukštinėti, kad klausomasi radijo.

— Tikėkimės, kad neatsitiks taip kaip su tais penkiais šimtais mokytojų, kurie buvo išsiųsti į priverstinius darbus Kirkenese, nes atsisakė mokyti vaikus pagal nacistinę programą, — sunkiai atsikvepia Bjarnė, nedrausdamas mažyliui iš visų jėgų tvatyti šaukšteliu per stalą.

— Apie tai ėjo kalbos man dirbant „Pakrantės eksprese“. Tronjeme juos, nelyginant silkes, sugrūdo į tą mažąjį keltą ir pusbadžius plukdė dar toliau į šiaurę, — sako Hansas ir palinguoja galvą.

— Šitaip vokiečiai norėjo perspėti ir įbauginti kitus. Bet poveikis buvo priešingas. Ar pamenate, kiek daug žmonių išdrįso protestuoti? Nenorėjo pasirodyti esą menki. Nemaža mokytojų sugrįžo, bet Kvislingas kaltina, kad kaip tik jie pakenkę visai norvegų tautai, — sukrizena Bjarnė, mirkydamas kavoje džiūvėsėlį.

Bandeles tegul valgo kiti. Jis tikrai ne ėdrūnas. Iš sudėjimo matyti — liesas, aukšto ūgio. Mažylis užsimano džiūvėsėlio. Čiulpia, kol seilės pradeda varvėti ant megztuko ir vilnonių kelnyčių.

— Bjarne, saugok vaiko drabužėlius! — Erda nusigręžusi darbuojasi prie stalo. Gal mato nugara?

— Blogiausia, kad apie daugybę svarbių dalykų mes nieko nežinome, — samprotauja Jordisė.

Staiga pradeda tvilksėti visame kūne. Labiausiai pilve. Neskauda, bet spaudžia. Juto tai jau vakar vakare. Tikriausiai dėl to, kad juodu su Hansu susikivirčijo, nors vėliau bandė apsimesti, jog viskas gerai. Jis nepakenčia, jei Jordisė nesutinka su jo nuomone. Užsidega pykčiu, tarytum jinai norėtų jį pažeminti. O taip tikrai nėra. Ji tik bando jį atkalbėti nuo to radijo.

— Tik pamanyk, vaikinai veržiasi į Norlando pulką, kad turėtų progos pakovoti fronte. Kvaišos! — pratrūksta Hansas.

— Taps Hitlerio armijos didvyriais, — prunkšteli Erda.

Jordisė apskritai nemėgsta didvyrių, kad ir kurioje pusėje kovojančių. Nuojauta kužda, kad nuo jų trenkia blogas kvapas. Kai ji ėmė lauktis, uoslė pasidarė tokia jautri, kad sunku ištverti vienoje patalpoje su rūkančiais vyrais.

— Didvyrių ateitis šiais laikais labai miglota, — atsainiai tarsteli Bjarnė.

Bjarnė beveik niekada nekelia balso, be reikalo niekur nesikiša. Jordisė negali suprasti, kaip iš jųdviejų su Erda galėjo išeiti pora. Juodu tokie skirtingi.

— Šiąnakt sapnavau labai nemalonų sapną, — prasitaria Jordisė.

— Ar prisimeni? — klausia Erda.

— Blankiai, bet įsirėžė, kas nemalonu.

— Papasakok, — paragina Bjarnė, braukdamas mažyliui nuo burnos seiles.

Jordisė kiek padelsia, žvilgteli į Hansą. Šis žiaumoja bandelę.

— Sapnavau, kad plaukiau laivu, į jį pataiko torpeda, bet aš nusikapstau iki kranto. Šliaužioju aplink kliūdama savo didžiuliu pilvu už akmenų. Gerai įsižiūrėjusi suprantu, kad tai ne akmenys, o žuvę kareiviai. Guli kniūbsti, kiekvienas jų laiko glėbyje po negyvą vaiką. Tarsi ketintų apgaubti savo kūnu. Ar įtraukti į kiautą. Bet juk viskas veltui — visi negyvi. Šliaužioju aplink ir tik viena visam pasaulyje žinau, kaip beprasmiška negyvais kūnais ginti negyvus vaikus.

— Ką turi galvoje sakydama, kad žinai tik tu viena? — rydamas paskutinį kąsnį klausia Hansas.

— Sapne tiesiog žinau, ir viskas. Juk esu vienui viena, — sumurma Jordisė.

— Labai jau liūdnas sapnas, — sako Erda ir tėkšteli pirmąją tešlos gniūžtę į formą.

— Bet aš jame gyva...

— Nesapnuok tokių sapnų, kol esi su bėda, — vapteli Hansas.

— Sapnų nesuvaldysi, — prataria Bjarnė.

— Kad tik tas karas greičiau baigtųsi! Tos prekių kortelės, gausybė potvarkių ir draudimų... — išsiveržia Erdai.

Jordisė giliai įkvepia ir įrėmusi ranką į kryžkaulį atsitiesia.

— Kai nebebus kortelių, mudu su Hansu neteksime darbo, — sukrizena Bjarnė.

— Kad ir kaip būtų, gyvename pakenčiamai, — patylom sako Jordisė.

Spaudžia pilvo apačią. Gal jau atėjo laikas? Lėtai pakyla, padėkoja už kavą ir bandeles. Išsliūkina į prieangį striukės ir batų. Eis į tupyklą, nori pabūti viena.

Takelis link tvarto slidus. Sniego pusnys numelsvėjusios, nors dienos šviesa dar neužgesusi. Ji žengia išskėtusi rankas į šalis kaip akrobatė ant neregimo lyno.

Bjarnė saviškiais pasirūpino, galvoja Jordisė. Ne tik pastatė namą, bet ir surentė padorų tvartą. Bet juk jie su Erda susituokę prieš karą. Rodos, prieš šimtą metų. Kai ji dar neturėjo dviračio. Kai dar netarnavo pas Pedersenus. Kai dar nebuvo sutikusi Hanso.

Sėdėdama tupykloje ji ir vėl pajunta, lyg viduje kas gremžtų. Jei prasidėtų gimdymas, negalima likti pas Erdą. Ši turi savų rūpesčių. Padėti žada Helgutė. Jordisė ja labiausiai pasitiki.

Grįžusi įeina į prieangį ir išgirsta Erdą barantis.

— Tu privalai užregistruoti savo aulinius, Bjarne! Juk vokiečiai įsakė tai padaryti iki lapkričio ketvirtos!

— Kodėl turėčiau rizikuoti vienintele savo guminių batų pora? — atsiliepia Bjarnė.

— Bjarnė sako teisybę, Erda. Tokių batų dabar niekur negausi. Negi žiemą avėsi tais daiktais iš celotekso ar žuvų odos? — įsiterpia Hansas.

— Jiems tikrai nerūpi, ar mes turime kuo apsiauti. Tiems didžiakojams ponams mano auliniai — aukso vertės! Nelaidyk gerklės, Erda! — sušnabžda jis išnešdamas prie krosnies džiūvusius batus į prieangį.

— Kai fricai pamatys, tai nutrauks tau ir batus, ir galvą! Ką gi tada turėsi? — purkšteli Erda jam pavymui.

— Tave, — sukikena Bjarnė.

— Juokauk, juokauk. Tiesiog galvoj netelpa — tu, žmogau, sumoki, įsigyji, o kitas bet kada gali atimti ir atiduoti tiems šlykštynėms vokiečiams į rankas! — plyšoja Erda užsimiršusi, kad aprėkia ne ką kitą, o Bjarnę.

— Alfredas irgi neužregistravo. Ant bato juk neparašyta, — bando tarpininkauti Jordisė.

— Bet juk jis žvejys! Basas nežvejos. Bjarnė — kas kita. O iš aplinkinių tarpo gali atsirasti skundikas , — aimanuoja Erda.

— Didesnis pavojus gresia užkasusiems savo ginklą, — priduria Bjarnė, šnairuodamas į Hansą.

— Eime namo, — tyliai sako Jordisė, paliesdama Hansui ranką.

— Kodėl? Juk buvome nutarę paviešėti iki vakaro. Mudu su Bjarne kaip tik ruošiamės eiti pas kaimyną pasišnekučiuoti, — garsiai sako Hansas.

— Suprask, man reikia namo, — vėl prašo.

— Suprantu, suprantu, tu visada ką nors išsigalvoji, — piktai atrėžia jis.

Jordisė stovi ir tyli. Erda, laikydama ant rankų mažylį, nepažvelgia į ją. Apsimeta negirdinti. O Bjarnė jau lūkuriuoja ant prieslenksčio laiptelių.

Jordisė praeina pro seserį ir pasuka į svetainę. Sutvarko kušetę, ant kurios miegojo. Išgirsta lauke vyrus šnekantis su vaikais. Paskui jų žingsniai nugirgžda kaimynų sodybos link.

Ir vėl pajunta tą graužimą. Tą neišvengiamą skausmą. Būtų gerai, kad aprimtų, bent kol juodu su Hansu susitaikys.

Pasisakyti Erdai? Ne, tada ši neišleis jos vienos. Jordisė greitai apsimauna slidinėjimo kelnes, užsitraukia megztuką ir vilnones kojines. Susimeta kelis savo daiktelius į kuprinę — praplatintą per juosmenį sijoną, šukas, popieriuką nuo juodojo šokolado „Frėja“. Kai ta rudos spalvos skiautele patrini skruostus, jie įgauna gražią spalvą.