Хербьёрг Вассму - Šimto metų istorija

Jie skverbiasi į mūsų gyvenimą.

Rašai, kad kartu su Torsteinu ir kitais ketinate nukakti į trobelę, bet juk Tu žinai, ką aš apie tai manau. Gavusi laišką gal pradėsi kitaip galvoti. Bent jau patikėsi, kad nepasikeičiau.

Atleisk, kad vis pavartoju lansmolį10. Mat šią kalbą mes turime vartoti mokykloje.

Tavo draugas Hansas

Hamariojus, Uteidė, 1940. 08. 24

Brangioji Jordise!!

Ačiū, laišką gavau. Jis klaidžiojo beveik mėnesį. Tikriausiai dėl to, kad pamiršau Tau pranešti savo naująjį adresą. Dabar plaukioju „Hadsel“ motorlaiviu. Kursuojame maršrutu Vakarų Lofotenas-Veriojus-Riostas-Svolveris. Mane išleido kelioms dienoms į sesers Gudrunos konfirmacijos šventę.

Siunčiu keletą nuotraukų. Grupė aukštosios mokyklos mokinių. Per mūsų „draugus“ iš Vokietijos mokslo pabaiga užklupo netikėtai, net egzaminų neteko laikyti. Jie įsikūrė mūsų mokyklos patalpose. Hamariojuje be tavęs ilgu, Jordise.

Kartais ir laive man ima niauktis protas. Tada nulipu į kajutę. Šalia gelbėjimosi rato, tai yra gelbėjimosi liemenės — jas privalome laikyti šalia — turiu pasikabinęs Tavo nuotrauką. Tu ir toji liemenė mane nuramina. Jei ne prakeiktas karas, vasarą būtume susitikę — dėdė paskolino motociklą.

Parvažiavęs namo sužinojau, kad laivą, kuriuo į Angliją plaukė Hansas Bakelis, nuskandino torpeda. Labai liūdna. Dėdė Liudvikas, Vardės uosto fogdas, kone prieš metus išplaukė su vyriausybės nariais. Štai jau prabėgo daug mėnesių, bet mes iki šiol apie jį nieko nežinome. Vietos laivus be jokių skrupulų nusavina vokiečiai — kariuomenei gabenti. Užgrobė Salteno „Pakrantės ekspresą“ ir dar du laivus.

Prieš man išvykstant į namus, beveik kasdien lijo, buvo žvarbu. O dabar nusistovėjo geras oras, miškas dar žalias. Bet netrukus turiu vėl grįžti į laivą. Ten keliamės šeštą ryto ir gulamės ne anksčiau kaip vidurnaktį.

Širdingi linkėjimai.

Hansas

Mano adresas: Hansas K. Hansenas, „Hadsel“ motorlaivis, Svolveris

Vinjės kaimas, 1940. 09.16

Brangusis Hansai!

Suprantu, kad lauki laiško. Prisipažįstu buvusi bjauri — nutariau pakankinti Tave, kad kitą kartą pasiskubintum man atsakyti.

Aš vis dar Vinjėje, išbūsiu čia visą mėnesį, bet žiemą praleisiu namuose. Esu ten reikalinga. Šiandien rinkdama bruknes mąsčiau apie praėjusius metus — tada viskas buvo kitaip, juk maždaug tokiu laiku mudu susipažinome.

Nereikėjo Tau parsisamdyti į tą „Hadsel“ motorlaivį tokiu neramiu metu! Eina kalbos, kad vokiečiai įsitvirtinę pas mus visam laikui. Baisu ir pagalvoti, kad Tu taip mažai miegi. Šešių valandų poilsio neužtenka.

Liūdna, kad Hansas Bakelis žuvo kare. Tikiuosi, kad iš Hamariojaus daugiau aukų nėra? Kaip nuostabu, kad visi mūsų šeimynykščiai Osle bei šiaurėje sveiki ir gyvi. Laimė, mano brolis iš to pragaro grįžo nenukentėjęs.

Ačiū už tą gražią nuotrauką. Ji dabar ant mano naktinio staliuko.

Linkiu geriausios kloties.

Apkabinu.

Jordisė

Stokmarknesas, 1940. 09. 22

Brangioji Jordise,

ačiū, šįryt gavau Tavo laišką. Tikra pokštininke — nutarei mane pakankinti ir todėl neskubėjai rašyti, nes aš anąkart ilgai neatsakiau. Vesteroleną esame apiplaukę du kartus, šis trečias. Myrėje buvau išlipęs į krantą. Mūsų maršrutas pasikeitė, ir dabar, rodos, suksime ratus aplink Vesteroleną.

Tu mano šviesos spindulėlis, Jordise. Kai pirmą naktį plaukėme pro Tavo gimtąsias vietas, sėdėjau mėnulio nušviestame denyje ir spėk, ką išvydau?

Tavo žvaigždę, Jordise!

Ar pameni, kaip andai sakiau, kad ji Tavo? Spindėjimo užburtas ilgai žiūrėjau į ją. Paskui pasijutau toks vienišas, kad jau nebesuvaldžiau ašarų. Net krūptelėjau iš netikėtumo, kai atplaukęs į prieplauką laivas suūkė.

Turėjau laisvą dieną, tad aplankiau savo dėdę Ongstade. Mudu žūklavome, paskui pernakvojome trobelėje. Kūrenome laužą, išsivirėme kavos. Laiką praleidome maloniai, bet širdyje troškau būti tik su Tavimi.

Vasarą dėdė žadėjo paskolinti motociklą. Bet laukimas visada prailgsta. Tikiuosi, įskaitysi, ką prikeverzojau, nes sėdžiu labai nepatogiai. Turiu tik naktinį staliuką, tiesa, jis pritvirtintas prie grindų.

Opeide baigiamas įrengti mano tėvų namas. Kas buvo suplanuota, jau padaryta, net durys, ir tos apkaltos. Staktas kiek anksčiau konfiskavo vokiečiai, tegu juos galas.

Apie dėdę Liudviką, išplaukusį į Angliją kartu su vyriausybe, nėra jokios žinios. Dar neprarandame vilties.

Kai susitikau su Nora Pedersen, pirmiausia ji paklausė apie Tave. Laukia Tavo laiško, nori žinoti, kaip sekasi. Pedersenai tavęs pasiilgę. Nora tebeniūniuoja tą pačią seną melodiją, matyt, pati to nebepastebėdama. Nejučiomis suima juokas.

Širdingi linkėjimai.

Hansas

Atrašyk kuo greičiau!

Strengelvogas, 1941. 01. 02

Mano brangusis Hansai!

Ačiū už malonų laišką ir linkėjimus, juos man perdavė Torbjornas. Jei būčiau žinojusi, kad penktadienį Tavo laivas stovės Myrės prieplaukoje, tikrai būčiau atvykusi. Svajoju pabūti dviese su Tavimi ir pasikalbėti.

O Hansai, kaip norėčiau, kad tarp mūsų viskas būtų kaip buvę. Visą laiką baiminuosi, ar aš tikrai ta, kurios Tau reikia. Taip, dabar suprantu, kad Tu tikrai mane myli, ir bandau pati Tave pamilti. Taip pat suprantu, kad negalėčiau būti laiminga su Torsteinu. Taip jau yra.

Graužiuosi, kad esu kalta dėl Tavo bemiegių naktų. Ar gali atleisti, kad buvau atžari ir beširdė? Aš labai gailiuosi.

Tikriausiai vėl važiuosiu į Vinję, esu anksčiau ten tarnavusi ir iš anksto žinau, kad ten man nepatiks — ponia sena ir irzli. Bet man nebepatinka ir čia. Patikėk manimi, Hansai, aš myliu Tave. Baigiu rašyti, o mano mintys skrieja pas Tave.

Širdingi linkėjimai.

Jordisė

Stokmarknesas, 1941. 01. 28

Brangioji Jordise!

Ačiū už laišką, nekantriai jo laukiau. Gavęs puoliau tiesiai į kajutę ir užsirakinau, kad niekas netrukdytų. Labai nerimavau, kad galėjai pamanyti, jog paskutiniame savo laiške kuo nors Tave kaltinu. Ir kad Tavo laiškas tai patvirtins.

Brangioji Jordise, aš tik norėjau pasidalyti su tavimi mintimis, koks nerimas graužia man širdį. Patikėk, aš taip Tave myliu, kad mano gyvenimas ir likimas priklauso tik nuo Tavęs!

Taip pat esu pasiryžęs suprasti tavo ryšį su Torsteinu, kad tik jaustumeisi laiminga. Iš visos širdies linkiu Tau laimės. Atleisk, kad siekdamas judu išskirti esu žiaurus Torsteinui. Jei likimas man skirs ilgą gyvenimą, grįšiu pas Tave, kad įsitikinčiau, ar esi laiminga.

Kol kas bus labai sunku. Aplinkiniai pastebi, kad esu pasikeitęs. Akselis, su kuriuo susipažinai mano kajutėje, net klausė, kodėl aš toks paniuręs. Kodėl nešvilpauju ir nedainuoju kaip anksčiau. Nesišnekučiuoju per pertraukas, tik skubu į lovą.

O, kad jis žinotų... Vienintelis džiaugsmas — Tavo laiškai. Bet jei ir jų nebegausiu... Neužpūsk paskutinės kibirkštėlės. Neapsakomai gaila, kad mums nepavyko pasimatyti Myrėje. Dabar šėlsta tokia pūga, kad ant denio nė nosies neiškišk

Širdingi linkėjimai.

Hansas

Strengelvogas, 1941. 02.16

Brangusis Hansai!

Ačiū už laiškus, patikėk, net persigandau gavusi du iš karto.

Ką tik baigiau plauti indus. Miegojau iki pirmos, nes aną naktį beveik nesumerkiau akių. Buvau trobelėje. Man Tavęs trūko, Hansai. Patikėk, mes labai smagiai leidome laiką. Iš pradžių manėme, kad liksime nakvoti, o kai pradėjome kūrenti, patalynė tik atidrėko, bet neišdžiūvo, taigi nutarėme grįžti. Pasibuvome iki išnaktų ir mėnesienoje grįžome namo: oras gražus, šliuožti lengva, o aš vis galvojau, kaip būtų gera, jei būtume tik mudu su Tavimi.