Хербьёрг Вассму - Šimto metų istorija

Turiu visą dėžutę tikros kavos Tavo motinai. Siųsti negaliu, išduotų kvapas. Už tokių dalykų siuntimą baudžiama. Norėjau aprašyti visa, kas susikaupė širdyje, bet esu be galo nuvargęs. Ši būsena, rodos, trunka visą amžinybę ir niekada nesibaigs. Baimės irgi teko patirti.

Širdingi linkėjimai.

Hansas

Strengelvogas, 1941.11.30

Mano brangusis Hansai!

Jau savaitė, kaip išvažiavai, bet namų, matyt, dar nepasiekei. Nuo Tavo išvykimo dienos lyja be perstojo, oras baisus. Labai šalta. Daug apie Tave galvoju, sapnuoju beveik kasnakt. Tikiuosi, netrukus sugrįši.

Noriu Tau pranešti, kad Langenese už du tūkstančius kronų parduodamas namas, tik be sklypo. Todėl namą reikėtų nusikelti. Jis gana naujas. Juk žinai, kad nekantrauju būti su Tavimi, brangusis Hansai.

Kitą savaitę suverpsiu siūlus Tavo megztiniui. Bet negaliu pažadėti, kad spėsiu nunerti iki Kalėdų, nes kaip tik tuo metu užgriūva visi darbai.

Iš Alsvogo sėkmingai pasiekiau pelkes iki sutemstant ir parklampojau iki Helgutės namų. Ten pernakvojau. Kitą dieną grįžau namo. Siautėjo smarkus vėjas, bet lietus prapliupo tik prie pat namų vartų. Ir nuo tada tebelyja.

Penktadienį buvau Myrėje, nes kaip tik tą dieną mama būtinai norėjo išsiųsti laišką. Paštininko nebeaptikau, tad neliko nieko kita, kaip drožti į Myrę. Permirkau kiaurai, nors vilkėjau mamos lietpaltį, o ant galvos turėjau kepurę. Oras buvo išties šlykštus.

Brangusis Hansai! Ačiū, ką tik gavau telegramą — Tu jau namuose! Jei apsispręsi, gali nupirkti tai, apie ką kalbėjome, nes mums to tikrai prisireiks.

Nepamiršk padėkoti savo mamai už uogas, kurias man perdavei. Brangusis, aš taip Tavęs pasiilgau, Tu man vienintelis!

Sveikas sugrįžęs! Linkiu sėkmės.

Apkabinu ir bučiuoju.

Tavo Jordisė Karo vaikas

1942-ųjų gruodžio 6 diena. Išvakarėse jie atšliuožia slidėmis iš Nyjordo. Mėgaudamiesi ramybe dabar sėdi Vehiogane pas Erdą ir Bjarnę. Kiemo pusnynuose dūksta vyresni jų vaikai. Bjarnei pavyksta gauti tikros kavos, o Erda iškepa cukruotų bandelių su naminiu sviestu. Juodu laiko dvi karves ir pulkelį avių, šiais laikais tai labai praverčia. Nyjordo ir Vehiogano nausėdijose kuriasi jauni, darbo nevengiantys žmonės. Šiame krašte visada plūkiamasi su darbais — ir ant kranto, ir jūroje. O kaipgi kitaip? Dirbama ir papildomai, pavyzdžiui, Bjarnė — kontoroje.

Jordisė dirsteli į kitoje stalo pusėje sėdintį Hansą. Regis, jis jau pamiršo vakar vakare putojęs iš pykčio. Šiandien toks atidus ir dėmesingas. Paslaugiai tiesia Erdai lėkštę, nes ši sėdi toliausiai. Veidas giedras ir linksmas. Jam kalbant ant kaktos virpčioja juodų plaukų sruoga. Lūpose žaidžia plati šypsena. Tarsi būtų išsaugota šiai ypatingai progai.

— Ar vaikui netrūks drabužėlių? — žiūrėdama į Jordisę klausia Erda.

— Helgutė įdėjo, kas atliko nuo jos vaikų. Pagaliau mane išregistravo iš Bio socialinės rūpybos skyriaus. Dabar esu įregistruota Eksneso skyriuje, tad kortelių drabužėliams gausiu čia, vietoje, — atsako Jordisė.

— Tikriausiai ten žinoma, kad aš tvarkau visas prekių korteles, — nusikvatoja Hansas.

— Gerai, kad tau pavyko įsidarbinti Rūpybos skyriuje kartu su Bjarne, juk laukdamasi Jordisė nebegali eiti tų pareigų, — sako Erda.

— Erda, tavo bandelės pasakiškos! — giliai atsikvepia Jordisė ir pirštų galiukais surinkusi gelsvus trupinėlius įsideda į burną.

— Imk dar vieną, turi valgyti už du! Vaikams palikta kamaroje, galės pasmaguriauti grįžę iš kiemo, — šypsodamasi kalba Erda. Jos akys spinduliuoja, tarytum cukruotos bandelės gali nustumti liūdesį ir sielvartą.

— Kas jums sutrukdė nusipirkti tą namą? — sodindamas ant kelių zirziantį mažylį klausia Bjarnė.

Jordisė nudelbia akis į stalą. Kryžiukais išsiuvinėtos staltiesės raštas išskydęs. Jei nežinotum, tai ir į galvą neateitų, kad toje vietoje turi būti raudona gėlytė.

— Namą būtų reikėję perkelti, o mes neturėjome sklypo. Be to, nebuvo ir tiek pinigų, — trumpai atsako Hansas.

Dabar jo balsas skamba kaip tik taip, pamano Jordisė. Įtemptai. Kone piktai. Retsykiais Hansas kalba tokiu balsu, kaip ir vakar vakare, kai ji nenorėjo, kad eitų klausytis to draudžiamo radijo.

— Argi dirbdamas „Pakrantės eksprese“ neatsidėjai bent kiek pinigų? — klausia Erda.

Neišgirsdama naujų gaidelių pašnekovų balsuose ji kalba savo.

— Turėjome daug išlaidų, — nenoriai paaiškina Hansas. — Bet galą su galu suduriame. Daug kas vargsta labiau už mus. Kad ir kaip būtų, turime atskirą kambarį pas Helgutę ir Alfredą, — priduria siekdamas pyragaičio.

— Girdėjau, tą namą nusipirko Torsteinas, — ištaria Erda ir dina pažiūrėti, ar užmaišyta duona jau įrūgo. Ketina ją kepti, nors sekmadienis.

Jordisė sėdi kaip ant adatų ir nepakelia į Hansą akių.

Ir kam ta Erda paminėjo Torsteiną!

O ši išverčia tešlą ant stalo ir pradeda minkyti. Laimė, daugiau nieko nesako.

Hansas nutyla, paima pypkę ir atsainiai papsi.

— Jūroje Torsteinas gerai uždirbo, bet nutarė grįžti į krantą, čia saugiau, — prabyla Bjarnė.

— Gal ruošiasi vesti, jei perka namą? — neatsigręždama klausia Erda.

— Tai jo reikalas, — tarsteli Bjarnė, stumtelėdamas kavos puodelį kuo toliau nuo mažylio.

— Ar jis turi sužadėtinę? — dėdamasis abejingas klausia Hansas.

— Kas čia žino? Juk vaikinas patrauklus, o šiais laikais niekas ilgai negaišta, — mano Bjarnė.

Jordisė įsidėmėjusi, kad Torsteino vardo nereikia minėti. Juodviem būnant tarp kitų, Hansas dar tramdo siutą, bet likęs vien su ja tampa piktas kaip širšinas. Priekabus ir nenuraminamas.

Iš laiškų jis atrodė visai kitoks žmogus.

Nejaugi taip jau yra? Nejau rašydami žmonės apsimeta kitokiais? Gal ir ji pati ne ką geresnė? Ar susirašinėjimas tėra vien akių dūmimas?

— Išgirdote šiąnakt ką nauja? — patyliukais klausia Jordisė.

To tik tereikia. Pritildytais balsais vyrai iškart ima pasakoti naujienas.

— Jei nebaigsite kvailioti, fricai tikrai jus susems. Ir liksime mudvi su Jordisė, viena su pilvu, kita su snarglėtais pypliais.

Žodį fricai Erda ištaria negarsiai, bet grėsmingai, tarsi būtų pasipriešinimo dalyvė. O vakar vakare viskas buvo atvirkščiai: ji gąsdino, kad paseks ir įduos, lyg būtų gestapo ryšininkė. Žinoma, niekas nekreipė į ją dėmesio.

Klausytis radijo vyrai lenda į rūsį, o gal į tvartelį.

Jordisė mano, kad jie tūno pas kaimyną ant šieno. Bet tai paslaptis. Vyrai grįžta tik paryčiais.

— Išgirdome neįtikimą istoriją, kad pietuose nelegaliai veiklai susitelkusios moterys platino proklamacijas tėvams. Slėpė jas už korsetų! Gavę tėvai siųsdavo naujajai valdžiai. Baigėsi tuo, kad ministerijoje susikaupė keletas krepšių tokių laiškų, — įsiaudrinęs dėsto Hansas.

— Ir kas gi ten rašoma? — klausia Jordisė.

— „Nenoriu, kad mano vaikai dalyvautų Nacionalinio susivienijimo partijos jaunimo organizacijoje, nes jos veikla prieštarauja mano sąžinei“, — nelyginant iš rašto tyliai išgieda Bjarnė. Tas vyras greitos atminties.

— Ar jie pasirašę tuos laiškus? — vėl klausia Jordisė.

— Manau, kad taip, — atsako Bjarnė.

— Nejaugi nebijo, kad gali būti suimti? Juk visai neseniai paskelbta nepaprastoji padėtis, — stebisi Erda.

— Galima suimti pastorius ir mokytojus, bet visus tėvus — vargu bau, — sako Bjarnė.

— To betrūko, kas tada prižiūrėtų vaikus? Juk tokiam reikalui fricai neskirs nei laiko, nei širdies, — bando šmaikštauti Erda.