Хербьёрг Вассму: Šimto metų istorija

O šiandien įkliuvo.

Atsitiesia ir nušliuožia paskutinius kelis žingsnius.

Kai atkabina apkaustus, užverda tikras pragaras. Taip ir lieka susirietusi, nebepajėgdama nusispirti kitos slidės.

Helgutė, pastebėjusi ją atšliuožiant, išeina su tuščiu kibiru, ketindama paprašyti, kad atvežtų durpių, kol nenusispyrė slidžių. Bet pamačiusi tokį vaizdą meta kibirą ir šoka į kaliošus.

— Prasidėjo! — rikteli padėdama Jordisei nusimesti slidę.

— Vandenys jau nubėgo. Tiesiai į kelnes ir batus! Lyg šliuzams atsivėrus.

— Anokia bėda tie drabužiai. Svarbiausia kaip nors nusigauti iki namų. Paskui — pora valandų, ir viskam galas! Oi, bus gera, kai visa ši velniava pasibaigs! — kalba Helgutė, tvirtai sugriebdama Jordisę.

Varpelių skambesį jiedvi išgirsta anksčiau, nei pamato atskriejant roges.

— O Dieve, koks sutapimas! Ema iš Evergordeno! — sušunka Helgutė, paleisdama Jordisę.

Jordisė pažįsta Emą. Ši gyvena viena, tvarko ūkį, turi arklį. Labai simpatinga ir sugyvenama moteris. Varpelių skambesys artėja, iš pusnies išnyra arklys, tempiantis roges.

— Ta Ema — kaip pagal užsakymą! — sušnopuoja Helgutė. — Akimirksniu atbogins pribuvėją.

*

Pribuvėją sugriebęs radikulitas, bet ji vis dėlto atvyksta. Vaitoja labiau už Jordisę, tačiau sakosi važiavusi kaip karalienė. Bet stovėti prie lovos susilenkusi niekaip neįstengsianti.

Šios problemos išspręsti Jordisė tikrai nevalios. Pati kamuojasi susirietusi ant kušetės. Išeitį randa Helgutė. Akimirka, ir ilgas virtuvės darbastalis nuvalytas, net nuplautas žaliuoju muilu. Štai ir gimdykla. Ant jo užklojama vatinė antklodė, ant šios patiesiama klijuotė ir paklodė. Po besimuistančia prakaituota gimdyvės galva pakišama sniego baltumo pagalvė.

Ema iškinko arklį ir nuveda į tvartelį. Paskui ant prieslenksčio nusipurto sniegą ir eina į svetainę vaišintis kava. Gerai, kad gimdymui parinkta virtuvė, visiems kitiems yra kur ramiai gurkšnoti kavą.

Alfredas pakirsta iš pogulio ir eina atnešti žibalinės lempos. Turi būti šviesu. Lempos tinklelis nusidėvėjęs. Jis pakeičia jį, pripila lempą žibalo ir pakabina ant lubų kablio. Ta net sugaudžia, tinklelis sužioruoja.

Tempdamiesi armoniką į Hanso ir Jordisės palėpės kambariuką drauge su visa vyrija užkopia ir mažieji Fredas su Agnaru. Virtuvėje net ūždama kūrenasi juodoji krosnelė. Garuoja vandens katilai. Helgutė parūpina švarių rankšluosčių ir paklodžių. Ema prigula ant kušetės svetainėje. Pribuvėja iš skausmo nugaroje net vaitoja.

Gimdymui pasiruošta.

O kol kas ant aukšto tai virkauja, tai kvatoja armonika. Pradžioje ne visai į taktą, paskui išsilieja nenutrūkstamu šokių muzikos srautu. Jei jau negali šokti, tai bent dantimis grieži pagal ritmą. Šiaip ar taip, belieka ištverti iki galo.

Sąrėmiai atslūgsta, galima grįžti į gyvenimą. Pribuvėja ima pasakoti apie pavojingą kelionę autobusu — ši istorija nuskambėjusi visoje apylinkėje.

— Ir būk tu man tokia paika, apsirenk savanorės uniforma ir visų akyse įsėsk į Myrės autobusą! Vokiečiai galėjo palaikyti jus provokatorėmis! — barasi pribuvėja, uždėjusi rankas Jordisei ant skausmų suremto pilvo.

— Mums įlipus, žmonės nuščiuvo ir išbalo kaip drobė, — šypteli Helgutė.

— Neatpažino?

— Ne, ant galvos buvome užsitraukusios šilkines kojines ir nusipaišiusios ūsus. Apsitaisėme Myrės prieplaukoje už druskos sankrovos, pasišvietėme žibintuvėliu ir nusiterliojome veidus. Ant pečių kuprinės; atburzgia autobusas — mes mojuojame.

— Oi, oi, — vaitodama pritaria Jordisė. Kokios jos kietaširdės, plepa visokius niekus, o ji čia guli ir galuojasi.

— Kaskart, autobusui sustojus, širdis daužėsi kaip patrakusi, kad tik vidun iš pūgos neįvirstų fricai, — pasakoja Helgutė.

— Tada visko gali atsitikti, — taria pribuvėja.

— Nežinau. Gal būtų areštavę. Bet ką veiksi su dviem savanorių uniforma vilkinčiomis moterimis? — atsako Helgutė, duodama ranką sąrėmio suimtai Jordisei. Nagus galėjo ir nusikirpti, pamano ši.

— Įsiutinome ne fricus, mat jie tą vakarą autobusu nė nevažiavo, — po valandėlės vėl pasakoja Helgutė.

Tam kartui sąrėmis atslūgsta.

— O ką? — paklausė pribuvėja.

— Alfredą ir mūsų motiną Elidą.

— Nesunku suprasti, — burbteli pribuvėja.

— Ar prisimeni, Jordise, kaip tą vakarą kikenome, grįžusios namo?

— Susėdome virtuvėje ir valgėme ataušusį otą, — nujausdama artėjant naują sąrėmį bando juoktis Jordisė. Bet šįkart nebeįstengia.

— Tai nutiko aną žiemą, o dabar, Jordise, tu guli ant stalo. Stumk! Reikia baigti! Ir sugalvok tu man apsivilkti savanorės uniformą. Prisipažink, Jordise, juk tai tavo išmonė! — sako Helgutė. Jei tik įmanytų, ji stangintųsi pati.

— Dabar jau ilgai netruks, Jordise. Laikykis! O kas, jei vokiečiai būtų jus susėmę? — klausia pribuvėja tikrindama, ar arti galvutė.

— Nieko. Ką ketinome, tą ir padarėm, — atsako Helgutė, sugriebdama seserį už rankų.

— Vyrai, ypač vokiečiai, nenuspėjami padarai, — stenėdama iš skausmo strėnose apibendrina pribuvėja. Aikčioja ir Jordisė.

— Kai kada ir moterys sukelia sumaištį, — žvelgdama tai į vieną, tai į kitą apibendrina Helgutė.

Kai sąrėmis atsileidžia, jos ima kvatotis, tegu ir pavėluotai. Ant aukšto nuo skardaus juoko nuščiūva armonika. Trumpam — greit ir vėl pragysta. O garsai, sklindantys nuo virtuvės stalo, jau nebepanašūs į juoko pliūpsnius.

Prie vartų saugiai lūkuriuoja įgudusios pribuvėjos rankos.

Ir pagaliau išslysta lauk žmogutis.

Pirmiausia pasirodo galvutė. Tai gerai. Taip saugiausia.

— Mergytė! — paskelbia pribuvėja.

— Juodais plaukučiais, — priduria Helgutė.

Paskui viskas eina kaip iš pypkės. Viens, du, trys — virkštelė perrišta.

Tuomet už lango pasigirsta kraują stingdantis riaumojimas. Visi suklūsta.

Pro svetainės tarpdurį kyšteli galvą užsimiegojusi Ema.

— Karvė! — ištaria ji.

Helgutė net sustingsta sugriebusi paklodę.

— O Viešpatie! Jau seniai reikėjo pamelžti!

— Pamelšiu, esu tinkamai apsirengusi, — nusijuokia Ema ir pradingsta duryse.

— Taip ir nutinka, kai gimstama per patį melžimo laiką! — sumurma pribuvėja, teikdama kūdikį Helgutei. Pati eina prie gimdyvės sužiūrėti nuovalų.

Helgutė atsargiai paguldo mergytę į skalbinių krepšį. Sena marška išklotas, jis seniai šito laukia nelyginant glėbys.

— Kažin, kas beliks iš tų vešlių juodų plaukučių? — spėlioja ji.

— Netrukus nuslinks, o vėliau ataugs, — atsiliepia pribuvėja.

Iš palėpės atžirglioja Alfredas su berniukais. Ant jo krūtinės kabo armonika plačiai ištemptomis dumplėmis. Jis pritupia ir visu kūnu palinksta virš krepšio. Valso trelėmis skambančios dumplės susiglaudžia lyg klostuotas sijonas.

— Negąsdink kūdikio! — Helgutė net sutrinka. Nekreipdamas į ją dėmesio Alfredas lūpomis pupsi ritmą, retsykiais patylom sukikendamas. Išpūtę akis berniukai pasižiūri į krepšį, bet nesutrinka.

Ema grįžta iš tvarto, nukošia pieną ir palieka kamaraitėje. Nutaisiusi keistą veidą taip pat pasilenkia virš krepšio. Emos veidas vis dar įdegęs, nors padangę jau gobia poliarinė naktis. Nieko keisto, juk ji nuolat lenktyniauja su vėju.

— Susilaukei sekmadieninio vaikelio, Jordise! — sako Ema ir brūkšteli ranka sau per akis.

— Eisiu ir sutepsiu sumuštinių visai kompanijai, — pasisiūlo Helgutė ir stoja prie darbo.